Akmens amžiaus medžiotojai Europoje galėjo būti gerokai išradingesni, nei manyta: naujas Danijoje atliktas tyrimas kelia prielaidą, kad didelius gyvūnus jie medžiojo nuodais užteptomis strėlių antgaliais.
Kaip rašoma publikuotoje analizėje, „įkalčiu“ tapo ne patys nuodai – jų po tūkstančių metų nebelieka, – o itin mažas ankstyvojo mezolito laikotarpio akmeninių strėlių antgalių dydis.
Mokslininkai nagrinėjo akmens įrankių technologiją iš laikotarpio prieš pat žemdirbystės plitimą Europoje. Daugiausia dėmesio skirta mezolitui, kai medžiotojai-rinkėjai vis dar rėmėsi laukinės gamtos ištekliais.
Pasak tyrimo autorių, ankstyvojo mezolito (apie 9 000–3 950 metų prieš mūsų erą) smulkūs antgaliai galėjo būti skirti ne vien mechaniniam sužeidimui, o nuodui „įleisti“ į kraujotaką – tam pakanka ir nedidelės žaizdos.
Kodėl mažas antgalis gali reikšti nuodus
Medžiojant be nuodų, strėlės antgalis paprastai būna didesnis – jam reikia padaryti daugiau žalos audiniams, kad gyvūnas greičiau nusilptų. Nuodingos strėlės logika kitokia: svarbiausia pataikyti ir pradėti nuodo veikimą, o ne kuo labiau praplėšti žaizdą.
Tyrėjai pabrėžia, kad pats nuodas archeologiniuose radiniuose dažniausiai neišlieka, todėl tenka remtis netiesioginiais požymiais – forma, dydžiu, radinių kontekstu ir tuo, kokia medžioklė konkrečiu laikotarpiu buvo tikėtina.
Danijos aplinkoje anuomet augo ne vienas nuodingas augalas, iš kurio teoriškai buvo galima pasigaminti toksiną. Tarp minimų galimų šaltinių – šiaurinė vandeninė nuokana, europinis ievamedis, vėdrynai ir karklavijas (bittersweet nightshade).
Vėlesniu laikotarpiu antgaliai didėjo, grobis – smulkėjo
Analizėje nurodoma, kad viduriniojo ir vėlyvojo mezolito (apie 6 400–3 950 metų prieš mūsų erą) laikotarpiu strėlių antgaliai Danijoje tampa didesni. Tyrėjų vertinimu, tai greičiau sietina su mažesnio grobio medžiokle ir neberodo aiškios „nuodų“ strategijos.
Tokį pokytį autoriai sieja su medžioklės taktikos ir taikinių kaita: kai medžiojami smulkesni gyvūnai, nuodai nebūtinai duoda pranašumą, o didesnis antgalis padeda sukelti pakankamą sužeidimą.
Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad jų išvada – pagrįsta inferencija, o ne tiesioginis įrodymas: nuodų naudojimą jie sprendžia iš ryšio tarp antgalių formos, grobio dydžio ir toksiškų augalų prieinamumo aplinkoje.
Nuodų medžioklė pasaulyje žinoma seniai
Nors Europoje tokie pavyzdžiai yra retesni, nuodais paremta medžioklė plačiai žinoma iš įvairių archeologinių ir etnografinių kontekstų. Pavyzdžiui, Afrikoje aptikta požymių, kad toks technologinis sprendimas galėjo būti naudojamas prieš dešimtis tūkstančių metų.
Tekste primenama, kad pietų Afrikoje Umhlatuzanos uolų slėptuvėje aptikti mikrolitinių įrankių pėdsakai siejami su nuodais, o sluoksniai, kuriuose rasta šių radinių, datuojami maždaug 60 000 metų senumu.
Tyrėjai atkreipia dėmesį ir į praktinę pusę: nuodų naudojimas reikalauja tikslių žinių – kaip surinkti medžiagą, ją paruošti ir koncentruoti, kaip saugiai užtepti ir kaip vėliau tvarkyti sumedžiotą grobį, kad nuodas nepatektų į mėsą.
Danijos tyrimo autoriai mano, kad ateityje, tobulėjant metodams, gali atsirasti galimybė aptikti itin mažus toksinų pėdsakus ant akmeninių antgalių. Kol kas jų darbas rodo, kad net ir „dingus“ nuodams, iš pačių įrankių savybių galima spręsti apie senovės žmonių technologijas.
Be to, platesniame kontekste minimas ir bendras įrankių miniatiūrizacijos trendas Europoje, pasireiškęs po Magdalėnės tradicijos pabaigos – Danijos radiniai, tyrėjų teigimu, į šį paveikslą įsilieja.
Galiausiai keliama prielaida, kad veiksmingi strėlių nuodai galėjo būti vienas iš veiksnių, suteikusių pranašumą tuo metu Europoje plitusioms žmonių grupėms, apie kurias liudija ir senovinės DNR tyrimai.
Leave a Reply