Pirmasis pasaulinis karas dažniausiai siejamas su didžiosiomis valstybėmis Europoje, tačiau konfliktą formavo ir šalys, kurios istorijos vadovėliuose minimos rečiau. Egiptas, Pietų Afrika, Indija, Belgija, Graikija ir Kinija prisidėjo skirtingais būdais – nuo fronto operacijų iki logistikos ir darbo jėgos.
Kaip rašo „The Collector“, šių valstybių indėlis neretai buvo nulemtas ryšių su Britų imperija, vidaus politinių kovų ar bandymo sustiprinti savo pozicijas tarptautinėje arenoje. Kai kurioms tai tapo postūmiu nepriklausomybei, kitoms – ilgalaikių konfliktų pradžia.
Nors pagrindinės Pirmojo pasaulinio karo jėgos buvo Antantė ir Centro valstybės, „antraeiliai“ dalyviai darė realią įtaką tiek mūšių eigai, tiek tiekimo grandinėms. Dalis jų kovojo skirtinguose frontuose, kiti teikė strateginę paramą, be kurios karo mašina būtų veikusi lėčiau.
Įdomiausia tai, kad kai kurioms šalims dalyvavimas kare turėjo pasekmių dar dešimtmečiams į priekį: vienur augo nepriklausomybės judėjimai, kitur gilėjo vidaus susipriešinimas ar stiprėjo regioninės įtampos.
Egiptas: Sueco kanalas ir kelias į nepriklausomybę
1914 metais Jungtinei Karalystei paskelbus karą Osmanų imperijai, Egiptas buvo paskelbtas britų protektoratu. Nors šalis nebuvo įpareigota siųsti karių, Egiptas tapo strategiškai svarbia atrama dėl Sueco kanalo – vieno svarbiausių tarptautinės prekybos ir karinio tiekimo kelių.
1915 metais, vykstant Galipolio kampanijai, Egiptas tapo svarbiu atsitraukimo ir persigrupavimo centru. 1916 metais Egipto ekspedicinės pajėgos apgynė Sueco kanalą nuo jungtinių Osmanų ir Vokietijos pajėgų Romani mūšyje Sinajaus pusiasalyje.
Po 1918 metų lapkričio 11 dienos paliaubų Egipto pareigūnai bandė išsiderėti nepriklausomybę, tačiau britų atsisakymas paskatino neramumus ir politinę konfrontaciją. Galiausiai 1922 metais Egiptas tapo nepriklausoma karalyste, vadovaujama karaliaus Fuado I.
Pietų Afrika ir Indija: Britų imperijos resursai kare
Pietų Afrikos įsitraukimą nulėmė statusas Britų imperijoje: šalis turėjo autonomijos, bet nevaldė savo užsienio politikos. Netrukus po karo pradžios Londonas nurodė Pietų Afrikos pajėgoms užimti Vokietijos ryšių stotis Vokietijos Pietvakarių Afrikoje – nors pirmosios operacijos nebuvo sėkmingos, dalyvavimas nesustojo.
1915 metais buvo sukurta Pietų Afrikos užjūrio ekspedicinė pajėga, o savanorių skaičius buvo toks didelis, kad įdarbinimo punktuose prireikė minias tramdančių pareigūnų. Vėliau Pietų Afrikos kariai veikė Rytų Afrikoje, rėmė operacijas Egipto ir Palestinos kampanijose, o nedidelė dalis dalyvavo ir Vakarų fronte, įskaitant Somos puolimą.
Indija į karą įsitraukė ypač plačiai: dar prieš konfliktą ji turėjo vieną didžiausių savanorių kariuomenių, o karo pabaigoje karių skaičius išaugo iki daugiau nei pusės milijono. Indijos ekspedicinės pajėgos buvo siunčiamos į įvairius karo teatrus, tačiau susidūrė su rimtais iššūkiais – nuo artilerijos trūkumo iki kalbos barjerų ir prastų prisitaikymo sąlygų Europoje.
Nepaisant problemų, Indijos daliniai rėmė britų tikslus: veikė Rytų Afrikoje, dalyvavo Mesopotamijos kampanijos operacijose, prisidėjo prie Sueco kanalo gynybos ir stiprino sąjungininkus Galipolyje. Tekste nurodoma, kad per karą buvo dislokuota daugiau nei 1 mln. Indijos karių, o per 60 000 jų žuvo.
Belgija, Graikija ir Kinija: nuo Afrikos fronto iki darbo korpusų
Belgijos neutralitetą buvo garantavusi 1839 metų Londono sutartis, tačiau 1914 metų rugpjūtį Vokietija vis tiek įsiveržė į Belgiją. Nors Belgijos pajėgos buvo smarkiai pranašesnės priešų skaičiumi, jų pasipriešinimas sulėtino vokiečių žygį į Vakarus ir suteikė laiko sąjungininkams pasiruošti pirmajam Marnos mūšiui.
Nors didžioji Belgijos dalis buvo okupuota, karalius Albertas su kariuomene išlaikė mažą teritoriją, įskaitant Ypresą. Belgijos Kongo „Force Publique“ daliniai vėliau prisidėjo prie kovų Rytų Afrikoje: 1916 metais kartu su britų ir portugalų pajėgomis laimėjo Taboros mūšį dabartinėje Tanzanijoje, o vėliau tęsė puolimą Mahengės kryptimi.
Graikija ilgą laiką stengėsi išlikti neutrali, tačiau šalį skaldė karaliaus Konstantino I ir premjero Eleftherijo Venizelo pozicijos. Šis konfliktas, vadinamas Nacionaliniu skilimu, nulėmė dviejų konkuruojančių valdžių situaciją ir ilgalaikę politinę įtampą.
1917 metais, karaliui atsisakius sosto, Graikija formaliai prisijungė prie sąjungininkų. Graikų pajėgos vaidino reikšmingą vaidmenį Makedonijos fronte, o po Skra-di-Legen ir Doirano mūšių 1918 metų rugsėjį kapituliavo Bulgarija.
Kinija iki 1917 metų nebuvo pagrindinė kariaujanti šalis, tačiau prisidėjo dideliu nekariniu indėliu: išsiuntė daugiau nei 140 000 darbininkų į vadinamąjį darbo korpusą. Jie padėjo britų ir prancūzų pajėgoms atlikti užnugario darbus – statė apkasus, taisė geležinkelius, tiesė kelius ir gabeno tiekimą.
Tekste pabrėžiama, kad Kinijos motyvacija buvo ir politinė: Respublika tikėjosi tarptautinio pripažinimo, tačiau po karo Versalio sutartimi buvusi Vokietijos kolonija Čingdao Šandongo pusiasalyje buvo perduota Japonijai. Šis nusivylimas prisidėjo prie augančių įtampų regione, kurios vėliau išaugo į naujus konfliktus.
Pirmojo pasaulinio karo istorija dėl to tampa gerokai platesnė nei vien Vakarų fronto apkasai ar didžiųjų valstybių sprendimai. Net ir šalys, laikytos „antraeilėmis“ dalyvėmis, prisidėjo prie karo baigties – o kartais ir pakeitė savo pačių ateities kursą.
Leave a Reply