Vatenų jūra – unikali potvynių ir atoslūgių formuojama pakrantė prie Vokietijos, Danijos ir Nyderlandų – susiduria su vis didesnėmis grėsmėmis. Ši teritorija, garsėjanti smėlio seklumomis, dumblėtais plotais ir gausia gyvūnija, gali atsidurti UNESCO Pasaulio paveldo objektų, kuriems gresia pavojus, sąraše.
Apie tai rašo britų leidinys „The Guardian“. Pasak publikacijos, pagrindinis nerimas kyla dėl ženklų, rodančių ekosistemos prastėjimą, ir dėl augančio spaudimo, kurį sukelia įvairi žmogaus veikla – nuo išteklių gavybos iki turizmo ar žvejybos.
Vatenų jūra driekiasi šimtais kilometrų ir laikoma didžiausia pasaulyje nenutrūkstama potvynių ir atoslūgių smėlio bei dumblo seklumų sistema. UNESCO Pasaulio paveldo statusą ji gavo 2009 metais, tačiau dabar planuojama jos būklę vertinti iš naujo.
2027 metais UNESCO kartu su Tarptautine gamtos apsaugos sąjunga ketina atlikti bendrą inspekciją, kuri turėtų įvertinti teritorijos būklę ir grėsmių mastą. Sprendimai dėl Vatenų jūros statuso gali turėti pasekmių ne tik gamtos apsaugai, bet ir vietos bendruomenėms, kurių pragyvenimas dažnai priklauso nuo turizmo.
Ekosistema silpsta, o grėsmių daugėja
Vatenų jūrą nuo atviros Šiaurės jūros skiria salų virtinė – nuo Danijos Fanio iki Nyderlandų Tekselo. Ši vieta itin svarbi migruojantiems paukščiams: per ją keliauja milijonai sparnuočių, kurie čia sustoja pailsėti ir pasimaitinti. Teritorijoje taip pat aptinkama tūkstančiai jūrinių augalų ir gyvūnų rūšių.
Vis dėlto, pasak ekologų, situacija darosi vis trapesnė. Minima, kad mažėja paukščių skaičius, traukiasi žuvų ištekliai, o dumblėtose seklumose fiksuojamas biologinės įvairovės nykimas.
Prie spaudimo ekosistemai prisideda skirtingos veiklos: druskos ir dujų gavyba, žvejyba, intensyvėjantis turizmas, taip pat karinės pratybos. Pavyzdžiui, Nyderlandų Vlielando saloje veikia NATO poligonas, kuriame vykdomi bombardavimo mokymai.
Vietos bendruomenėms svarbu, kad sprendimai būtų priimami įvertinus ir kasdienę jų realybę. Salose ir žemyninėje trijų valstybių pakrantėje gyvena šimtai tūkstančių žmonių, todėl bet koks ribojimas gali paliesti daugelį.
Vietos gyventojai: reikia dialogo, o ne staigių draudimų
Metų pradžioje buvo išplatinti žemėlapiai, kurie, kaip teigta, rodė, jog didelės Vatenų jūros teritorijos gali būti uždaromos vietiniams gyventojams ir turistams gamtos apsaugos tikslais. Po įrašo socialiniuose tinkluose Vlielando gyventojai inicijavo kampaniją „Mes – Vatenų jūra“.
Kampanijos pikas sutapo su turistiniu sezonu: salų kaimuose pasirodė vėliavos ir plakatai, o peticiją pasirašė daugiau nei 50 tūkst. žmonių. Vėliau vietos atstovai susitiko su Nyderlandų parlamento nariais.
Nyderlandų valdžia pripažino, kad komunikacija su gyventojais nebuvo tinkama, ir pažadėjo ateityje labiau įtraukti vietos bendruomenes į sprendimų priėmimą. Taip pat akcentuota, kad žmonės šioje aplinkoje gyvena ir dirba šimtmečius, todėl balansas tarp apsaugos ir veiklų turėtų išlikti.
Tuo pačiu valdžios atstovai pabrėžė, kad teritorija turi išlikti tinkama gyventi ateities kartoms, o jos daugiafunkcis naudojimas – įmanomas ir toliau. Priminta, kad UNESCO statusas 2009 metais suteiktas jau egzistuojant tuo metu vykdytoms veikloms.
Bendra trijų šalių atsakomybė ir sudėtingos taisyklės
Už Vatenų jūrą bendrai atsako Nyderlandai, Vokietija ir Danija, tačiau apsaugos priemonės priklauso ir vietos, ir regiono, ir nacionaliniam, ir Europos lygiui. Skirtingose šalyse taisyklės taikomos nevienodai, o atsakomybės ribos ne visuomet aiškios.
Vienu iš pavyzdžių įvardijamas procesas, kuriuo siekiama užtikrinti, kad būtų laikomasi europinių normų, vertinant dugninio tralavimo poveikį Vokietijos Vatenų jūros dalyje. Aktyvistų teigimu, net turint kelis apsaugos sluoksnius – nacionalinio parko, UNESCO ir „Natura 2000“ – kai kurios veiklos vis dar leidžiamos.
Tarp didžiausių grėsmių biologai mini jūros lygio kilimą ir grunto sėdimą, kuris gali būti siejamas su išteklių gavyba. Jei dumblėtos seklumos nebeišlįstų net atoslūgio metu, migruojantiems paukščiams būtų sunkiau rasti maisto, o tai galėtų paveikti platesnius migracijos maršrutus.
Taip pat aptariama dujų ir druskos gavyba po jūros dugnu, kuri gali didinti grunto sėdimo riziką. Nyderlandų gamtosaugos organizacija kreipėsi į UNESCO, ragindama griežčiau reaguoti į svarstomą druskos gavybos plėtrą netoli Harlingeno. Galutinio sprendimo iš Nyderlandų institucijų laukiama artimiausiu metu.
Papildoma našta dėl naujų projektų
Aktyvistai atkreipia dėmesį ir į atsinaujinančios energetikos projektų poveikį. Šiaurės jūroje statomas dideles vėjo jėgaines būtina prijungti prie elektros tinklų, todėl kabeliai tiesiami per dumblėtas seklumas ir po salomis ar net per jas.
Nors tokie darbai vykdomi laikantis apsaugos priemonių, ribojančių vietą ir laiką, teigiama, kad jie vis tiek didina bendrą apkrovą jautriai ekosistemai. Vietos gyventojai ir dalis gamtosaugininkų baiminasi, kad galiausiai ribojimai bus nukreipti į vietos žmones ir turistus, o stambūs projektai judės pirmyn.
Jei Vatenų jūra būtų įtraukta į pavojuje esančių UNESCO objektų sąrašą, tai būtų vienas iš nedaugelio tokių atvejų Europoje. Toks sprendimas reikštų ne tik reputacinį smūgį institucijoms, bet ir praktinius iššūkius saloms, kurių ekonomika didele dalimi remiasi turizmu.
Leave a Reply