Nuo gegužės 1 dienos pradeda galioti Europos Sąjungos ir Mercosur šalių prekybinė susitarimo dalis, apimanti Braziliją, Argentiną, Paragvajų ir Urugvajų. Susitarimas kelia ginčų dėl poveikio žemės ūkiui, tačiau jo reikšmė išsiplečia iki žaliavų ir pramonės konkurencingumo.
Diskusijose daugiausia dėmesio skiriama jautrioms importo kategorijoms, kurios gali būti įvežamos palankesnėmis sąlygomis, bet tik pagal nustatytas kvotas. Dalis ES valstybių susitarimą vertina atsargiai dėl galimos konkurencijos Europos ūkininkams ir maisto sektoriui.
Ne tik mėsa ir cukrus
Prekybos dalis siejama su tarifų mažinimu tam tikriems produktams, įskaitant jautieną, paukštieną, pieno produktus, cukrų ir etanolį. Kvotos reiškia, kad lengvatos netaikomos neribotam kiekiui, tačiau net ir ribotas srautas gali keisti kainodarą bei derybinę galią tiekimo grandinėse.
Žemės ūkis išlieka politiškai jautriausia tema, nes ūkininkų organizacijos daugelyje ES šalių spaudžia užtikrinti apsaugos priemones ir griežtą importo kontrolę. Vis dėlto ekonomistai pabrėžia, kad šio susitarimo vertė nėra vien maisto produktų prekyba.
Kodėl Europai svarbios žaliavos?
ES pramonei vis aktualesnis tampa kritinių žaliavų klausimas, ypač baterijų, atsinaujinančios energetikos, elektronikos ir automobilių sektoriuose. Šiuose sektoriuose tiekimo sutrikimai ar kainų šuoliai tiesiogiai veikia gamybos apimtis, investicijų planus ir eksporto konkurencingumą.
Europos ekonomikos saugumui reikšminga ir tai, kad kai kurių strateginių medžiagų tiekimo grandinės yra stipriai sutelktos, o geopolitinė įtampa didina riziką. Pietų Amerika turi išteklių, kurie pramonėje laikomi kritiniais, pavyzdžiui, grafitą baterijoms, manganą plienui ir akumuliatoriams, tantalą elektronikai, silicį puslaidininkiams ir fotovoltikai bei niobį, naudojamą lydiniams ir automobilių pramonei.
Priedas 2-B ir eksporto muitai
Didžiausią intrigą kelia susitarimo priedas 2-B, siejamas su eksporto muitų taikymo ribojimu daliai kritinių žaliavų ir metalų. Tokia nuostata teoriškai gali didinti tiekimo stabilumą, nes mažina tikimybę, kad žaliavos bus staiga apmokestintos ir nukreiptos kitur, o ES įmonėms išaugs neapibrėžtumas.
Verslui tai reikštų aiškesnes taisykles ir potencialiai mažesnes žaliavų įsigijimo sąnaudas, ypač įmonėms, kurios dirba aukštos pridėtinės vertės gamyboje. Kartu tai gali būti vertinama ir kaip bandymas diversifikuoti tiekimą bei sumažinti priklausomybę nuo vieno dominuojančio tiekėjo atskirose žaliavų grupėse.
„Susitarimo atmetimas ilgainiui galėtų sustiprinti kitų didžiųjų ekonomikų įtaką Pietų Amerikos ištekliams ir susiaurinti Europos pasirinkimus“, – teigiama analizuojant susitarimo strateginę reikšmę.
Lietuvai ir regiono pramonei tokie pokyčiai svarbūs per tiekimo grandines: automobilių komponentų, elektronikos, inžinerinės pramonės ir energetikos projektai priklauso nuo žaliavų kainų ir patikimo tiekimo. Todėl susitarimas gali tapti ne tik žemės ūkio, bet ir ilgalaikės pramonės politikos klausimu.
Leave a Reply