Ilgas sėdėjimas tapo kone naujuoju biuro darbuotojų kasdienybės standartu, tačiau vis daugiau tyrimų rodo, kad tai nėra nekaltas įprotis. Specialistai pabrėžia, jog net ir reguliariai sportuojant, ilgos nejudrumo valandos gali išlikti reikšmingu rizikos veiksniu sveikatai.
Pasaulio sveikatos organizacija nurodo, kad su fiziniu neaktyvumu siejama apie 4–5 milijonus mirčių per metus. Vis dėlto svarbu suprasti, kad fizinis neaktyvumas ir sėslus elgesys nėra tas pats: galima pasiekti rekomenduojamas fizinio aktyvumo normas, bet vis tiek didžiąją dienos dalį praleisti sėdint.
Kodėl sėdėjimas kenkia net sportuojant?
Fizinis aktyvumas dažniausiai apibrėžiamas kaip ne mažiau nei 150 minučių vidutinio intensyvumo krūvio per savaitę arba 75 minutės didelio intensyvumo krūvio. Tačiau sėslus elgesys reiškia ilgas valandas sėdint ar gulint su labai mažu energijos sunaudojimu, pavyzdžiui, prie kompiuterio, automobilyje ar prie televizoriaus.
Kai kūnas ilgai nejuda, mažėja griaučių raumenų aktyvumas, o tai apsunkina gliukozės pasisavinimą iš kraujo. Ilgainiui tai gali prisidėti prie atsparumo insulinui, kuris laikomas vienu svarbiausių antro tipo diabeto vystymosi kelių.
Be to, lėtėja riebalų apykaita, o kraujotaka tampa mažiau efektyvi, todėl audiniai prasčiau aprūpinami deguonimi ir maisto medžiagomis. Šie pokyčiai siejami su didesne kardiometabolinių problemų rizika, įskaitant padidėjusį kraujospūdį, nepalankius cholesterolio rodiklius ir pilvinio riebalo kaupimąsi.
Ne tik širdis: kenčia ir nugara
Ilgas sėdėjimas veikia ne vien medžiagų apykaitą. Prasta laikysena ir ribotas judėjimas didina krūvį kaklui, pečiams ir juosmens sričiai, todėl nenuostabu, kad biuro darbuotojai dažnai skundžiasi nugaros bei sprando skausmais.
Nejudrumas gali atsispindėti ir savijautoje: žmonės neretai mini sumažėjusį budrumą, prastesnę koncentraciją bei energijos stoką. Ilgai sėdint, nuovargis gali atsirasti net ir tada, kai darbas nėra fiziškai sunkus.
Ką daryti, jei darbas sėdimas?
Mokslinėje literatūroje vis dažniau kartojama paprasta mintis: svarbu ne tik sportuoti, bet ir mažinti nejudrumo laiką. Tyrimai rodo, kad trumpi, reguliarūs sėdėjimo pertraukimai gali turėti apčiuopiamą naudą, ypač gliukozės apykaitai.
Praktikoje tai gali būti 2–5 minučių pasivaikščiojimas ar lengvas pajudėjimas kas 30–60 minučių. Tokios pertraukos nereikalauja sporto klubo ar didelių gyvenimo pokyčių, bet padeda mažinti sėdėjimo žalą per visą dieną.
Darbdaviai taip pat vis dažniau ieško sprendimų: nuo priminimų atsistoti ar prasitempti iki vaikščiojamų susitikimų. Prie to prisideda ir darbo vietos dizainas, pavyzdžiui, reguliuojamo aukščio stalai, leidžiantys kaitalioti sėdėjimą ir stovėjimą.
Ekspertai pabrėžia, kad sportas išlieka būtinas, tačiau jis ne visada panaikina ilgalaikio sėdėjimo pasekmes. Todėl šiuolaikinėje darbo rutinoje sveikatą saugoti reiškia ir sąmoningai įtraukti daugiau judėjimo pačios darbo dienos metu.
Leave a Reply