Lenkija vis garsiau kalba apie ambiciją tapti vienu svarbiausių dirbtinio intelekto infrastruktūros centrų Europoje. Ekspertai pabrėžia, kad šansą gali nulemti sprendimai dėl skaičiavimo galios, kuri reikalinga DI modeliams kurti, mokyti ir diegti pramonėje.
Diskusijos dėl vadinamosios DI gigafabrikos įsibėgėjo Europos ekonomikos kongrese, kuriame akcentuota, kad tokia infrastruktūra taps skaitmeninės ekonomikos pagrindu. Tačiau projekto kryptis ir tempas priklauso ne tik nuo Varšuvos, bet ir nuo Europos Komisijos bei EuroHPC sprendimų.
Kas yra DI gigafabrika?
DI gigafabrika iš esmės yra itin didelės galios duomenų centrų kompleksas, kuriame sutelkta milžiniška grafinių procesorių ir tinklų infrastruktūra. Tokie pajėgumai reikalingi ne tik pokalbių robotams, bet ir pramoninėms simuliacijoms, vaizdo analitikai, vaistų kūrimui ar vadinamiesiems skaitmeniniams dvyniams.
Europos Sąjungoje planuojama įkurti penkias DI gigafabrikas, kurios turėtų sustiprinti regiono konkurencingumą ir sumažinti priklausomybę nuo už Europos ribų esančių platformų. Lenkija dalyvavo rengiant „Baltic AI GigaFactory“ paraišką kartu su Lietuva, Latvija, Estija ir Čekija, tačiau vėliau Europos Komisija pakeitė projekto modelį.
Sprendimas, kuris keičia žaidimo taisykles
Pasak su projektu susijusių atstovų, 2025 metų pabaigoje procesas labiau persikėlė į Europos Komisijos ir EuroHPC lygmenį. Tai, anot jų, apsunkino planavimą, nes atsirado daugiau neapibrėžtumo dėl projekto struktūros, valdymo ir atrankos kriterijų.
„Gruodį 2025 metais viskas buvo perkelta į Europos Komisijos lygmenį, į EuroHPC, ir tai apsunkino projektą, kuris jau buvo gerokai įsibėgėjęs“, – sakė Krzysztofas Szubertas.
Esminis pokytis tas, kad valstybės narės nebegali iš anksto įvardyti pageidaujamo verslo partnerio ar konsorciumo, kuris statytų gigafabriką. Praktikoje tai reiškia, kad šalims lieka siūlyti vietas, dalyvauti finansavime ir tikėtis, kad jų regionas bus pasirinktas kaip vienas iš strateginių taškų.
Kaina ir finansavimo dilema
Gigafabrikos projektas, kurį Lenkija norėtų matyti savo teritorijoje, vertinamas maždaug 3 milijardais eurų. Skaičiuojama, kad apie 35 proc. sumos turėtų ateiti iš viešojo sektoriaus, o dalį šių lėšų planuojama sutelkti per Europos Komisijos inicijuojamus instrumentus.
Didžiausias politinis iššūkis yra nacionalinio biudžeto indėlis, kuris gali siekti apie 500 milijonų eurų. Tokios apimties sprendimas tampa ne tik technologiniu, bet ir strateginiu klausimu, nes DI skaičiavimo pajėgumai vis dažniau siejami su ekonominiu saugumu ir pramonės konkurencingumu.
Europa delsia, konkurentai greitina
Diskusijose skambėjo kritika, kad Europos sprendimų priėmimo procesas juda lėtai, o kitos rinkos tuo metu didina tempą. Tai ypač aktualu vertinant, kad DI infrastruktūros statyba, elektros įvadų paruošimas, aušinimo sistemų diegimas ir tinklų sujungimas užtrunka ne mėnesius, o metus.
„O mes svarstome, kaip apibrėžti dalyvavimo sąlygas ir kaip suderinti privatų kapitalą su viešuoju taip, kad neįklimptume į valstybės pagalbos taisykles“, – sakė Marekas Magryśas.
Lenkijos atstovai akcentuoja, kad nacionaliniu lygiu jau atlikta daug namų darbų, tačiau pagrindinės kliūtys kyla derinant interesus tarp valstybių narių ir formuojant bendrą europinį modelį. Tuo pat metu įmonės, kurios planuoja DI produktus ir paslaugas, nori aiškumo dėl to, kur ir kada bus pasiekiami didelio masto pajėgumai.
Kodėl skaičiavimo galia tampa strategine?
Verslo atstovai pabrėžia, kad be vietinės skaičiavimo galios sunku kalbėti apie modernią reindustrializaciją, automatizaciją ir aukštos pridėtinės vertės gamybą. DI gamyklos reikalingos ne vien tyrimams, bet ir tam, kad įmonės galėtų saugiai apdoroti jautrius duomenis, kurti gamybos procesų skaitmeninius dvynius ir išlaikyti intelektinę nuosavybę regione.
„Jeigu norime konkuruoti ir kalbame apie ekonomikos reindustrializaciją, viskas turi remtis išmaniąja automatizacija. Be DI gamyklų negalėsime masiškai mokyti modelių ir kurti skaitmeninių dvynių pramonės simuliacijoms“, – sakė Michałas Pieprzny.
Lenkijoje jau veikia mažesnio masto DI infrastruktūros projektai, įgyvendinti su Europos Sąjungos parama, tarp jų – centrai Krokuvoje ir Poznanėje. Tačiau gigafabrikos lygio investicija būtų kitas mastelis, skirtas ne pavienėms iniciatyvoms, o regioninei pramonės transformacijai.
Energija ir vieta: Lenkijos argumentai
Vienas stipriausių Lenkijos argumentų – galimybė užtikrinti dideles elektros prijungimo galias. Diskusijose pažymėta, kad dalis pajėgumų galėtų būti siejama su vietomis, kur palaipsniui išjungiami anglimi kūrenti elektros gamybos blokai, todėl atsiranda infrastruktūrinė erdvė dideliems duomenų centrams.
Be energijos, svarbus ir investuotojų požiūris į šalies geografinę padėtį bei logistiką. Pasak rinkos dalyvių, Lenkija vis dažniau laikoma pirmu pasirinkimu planuojant didelio masto duomenų centrų projektus regione, ypač kai vertinamas ryšių tinklų tankis ir prieiga prie rinkų.
Ką turėtų daryti valstybė?
Diskusijose išryškėjo ir skirtingas požiūris į valstybės vaidmenį. Viena kryptis akcentuoja būtinybę pirmiausia užtikrinti duomenų saugumą ir aiškias taisykles, kur bus tvarkomi viešojo sektoriaus ir verslo duomenys, kad jie nepatektų už konsorciumo ar Europos teisės ribų.
Kita kryptis pabrėžia, kad valstybė gali pagreitinti investicijas tapdama dideliu klientu ir suformuodama aiškų paklausos signalą. Tai leistų privačiam sektoriui lengviau pagrįsti investicijas į DI infrastruktūrą ir sumažintų riziką, kad pajėgumai bus sukurti per vėlai.
Galiausiai, kaip pabrėžė projekto dalyviai, kova dėl DI infrastruktūros nėra vien apie technologijas. Ji vis labiau primena konkurenciją dėl to, kas turės pajėgumus kurti produktus, valdyti duomenis ir užtikrinti ekonominį atsparumą, kai skaičiavimo galia tampa tokia pat kritinė kaip energetika ar logistika.
Leave a Reply