Graikija pristatė naują specialųjį teritorijų planavimo pagrindą atsinaujinančiai energetikai, kuriuo siekiama aiškiau sureguliuoti, kur ir kokiomis sąlygomis gali būti vystomi saulės, vėjo bei energijos kaupimo projektai. Energetikos ministerija pabrėžia, kad spartus pajėgumų augimas turi būti derinamas su gamtos, kultūros paveldo ir gyvenamosios aplinkos apsauga.
Per pastaruosius septynerius metus šalis smarkiai didino atsinaujinančių išteklių dalį elektros balanse: daugiau nei pusė elektros suvartojimo jau dengiama iš atsinaujinančių šaltinių. Įrengtoji atsinaujinančių išteklių galia pasiekė apie 18 gigavatų, kai 2019 metais siekė 6,3 gigavato, o nuo 2024 metų Graikija tapo grynąja elektros eksportuotoja.
Naujasis teritorijų planavimo dokumentas pateiktas viešoms konsultacijoms ir nustato bendrąsias taisykles naujiems projektams, ypač ten, kur konfliktai su saugomomis teritorijomis ar kraštovaizdžiu yra didžiausi. Taip pat numatyta, kad jau veikiantys ar pažengusio leidimų išdavimo etapo projektai ir toliau būtų vertinami pagal iki šiol galiojusią tvarką.
Kur ribojami saulės parkai
Pagal siūlomą sistemą saulės elektrinių plėtra būtų draudžiama arba itin ribojama jautriausiose teritorijose. Tarp jų įvardijamos „Natura 2000“ tinklo saugomos teritorijos, miškai ir miškingos vietovės, „Ramsar“ šlapynės, nacionaliniai parkai, paskelbti gamtos paminklai bei kitos išskirtinio kraštovaizdžio zonos.
Numatyti ribojimai apimtų ir Pasaulio paveldo vietoves, atskiras archeologines apsaugos zonas, taip pat kai kurias tradicinių terasų ar saugomų kraštovaizdžio elementų teritorijas. Papildomai akcentuojamas ir praktinis kriterijus: draudimai ar ribojimai gali būti taikomi vietovėms, kurios neturi kelių privažiavimo, bei maudymosi paplūdimiams.
Siūlomos ir naujos kiekybinės taisyklės: naujų, dar aplinkosauginių leidimų negavusių fotovoltinių parkų užimamas žemės plotas viename regioniniame vienete negalėtų viršyti 1,5 proc. Kartu būtų nustatomi minimalūs atstumai iki gyvenviečių ir reikalavimai dėl vizualinio poveikio.
Jei saulės elektrinės būtų planuojamos netoli svarbių kultūros paveldo objektų, atsirastų papildomas vertinimas. Projektams, numatytiems iki 1 500 metrų nuo UNESCO Pasaulio paveldo vietovių ir kitų reikšmingų paminklų ar istorinių teritorijų, būtų reikalingas vizualinio poveikio vertinimas, o iki 1 000 metrų nuo griežtos apsaugos zonų taikomi dar griežtesni kriterijai.
Vėjo elektrinėms – daugiau „ne“ zonų
Vėjo jėgainių parkams siūlomos naujos draudžiamos teritorijos, įskaitant Atiką ir Salonikų metropolinę zoną, taip pat aukštikalnes virš 1 200 metrų. Ribojimai apimtų „Ramsar“ šlapynes, išskirtinio gamtos grožio kraštovaizdžius ir nacionalinių parkų branduolines zonas.
Taip pat numatyta riboti plėtrą absoliučios gamtos apsaugos zonose, aktyvios gavybos teritorijose ir vietovėse be kelių privažiavimo. Atskirai išskiriamos salos, mažesnės nei 300 kvadratinių kilometrų, kur vėjo parkai iš esmės nebūtų leidžiami, išskyrus atvejus, kai projektas pagrindžiamas viešuoju interesu, pavyzdžiui, būtinybe užtikrinti vandens gėlinimo infrastruktūrą.
„Natura 2000“ specialiosiose paukščių apsaugos teritorijose vėjo parkai būtų galimi tik išimtiniais atvejais: kai tokia plėtra aiškiai numatyta patvirtintose specialiosiose aplinkosauginėse studijose ir kai vietovėje vėjo potencialas viršija 7,5 metro per sekundę. Salų savivaldybių vienetuose siūloma nustatyti ir „talpos“ ribą, kad vėjo parkai neužimtų daugiau kaip 4 proc. teritorijos.
Jūriniai projektai ir energijos kaupimas
Naujajame planavimo pagrinde numatytos ir atskiros taisyklės jūriniams vėjo bei saulės projektams. Pirmą kartą aiškiai apibrėžiamos apsaugos ir išbraukimo zonos, įtvirtinami konkretūs vietos parinkimo kriterijai ir privalomos specializuotos studijos, skirtos jūros aplinkai ir ekosistemoms apsaugoti.
Graikijos sprendimas atspindi platesnę Europos tendenciją: atsinaujinančių išteklių plėtra spartėja, tačiau kartu griežtėja reikalavimai dėl biologinės įvairovės, kraštovaizdžio, kultūros paveldo ir socialinio priimtinumo. Praktikoje tai reiškia, kad vien įrengtos galios nebeužtenka, vis dažniau lemiamu faktoriumi tampa aiškios teritorijų planavimo taisyklės ir iš anksto identifikuotos zonos, kur projektai apskritai gali būti svarstomi.
Leave a Reply