Latvijos mokslininkas ir kibernetinio saugumo ekspertas Romanas Jampolskis teigia, kad žmonija gali gyventi itin sudėtingoje skaitmeninėje simuliacijoje. Pasak jo, spartėjanti DI pažanga verčia šią idėją vertinti vis rimčiau, o ne kaip vien mokslinę fantastiką.
Apie tai jis kalbėjo tinklalaidėje, kurioje buvo aptarta, kaip greitai daugėja įrankių, galinčių generuoti įtikinamus vaizdus, aplinkas ir interaktyvius scenarijus. Mintis paprasta: jei technologijos leidžia kurti vis realistiškesnes virtualias patirtis, riba tarp tikrovės ir simuliacijos žmonių akyse darosi vis mažiau aiški.
Kodėl ši idėja tapo rimtesnė
Jampolskis aiškino, kad simuliacijos teorija remiasi ne vien filosofija, bet ir tikimybine logika. Jei civilizacija kada nors išmoks sukurti visiškai realistiškus virtualius pasaulius ir DI, prilygstantį žmogui, tuomet tokių simuliacijų skaičius galėtų imti sparčiai augti.
Tokiu atveju, jo teigimu, statistiškai didėtų tikimybė, kad sąmoningos būtybės dažniau egzistuotų simuliuotose realybėse nei vienoje vadinamojoje „pagrindinėje“ tikrovėje. Kitaip tariant, jei simuliacijų būtų daug, tikimybė, kad esame vienoje jų, tampa nebe tokia menka.
Religija kaip papildomas argumentas
Ekspertas taip pat svarstė, kad religijų paplitimas galėtų būti netiesioginis signalas, jog žmonės nuo seno ieško kūrėjo idėjos. Jo interpretacijoje tikėjimas aukštesne jėga, sukūrusia pasaulį, gali būti kultūrinė analogija minčiai apie „kūrėją“, kuris paleido simuliaciją.
Vis dėlto tokie samprotavimai nėra įrodymas, o veikiau bandymas paaiškinti, kodėl panašios idėjos kartojasi skirtingose kultūrose. Pats simuliacijos scenarijus išlieka hipoteze, kurios patikrinti tiesiogiai kol kas neįmanoma.
Ką apie tai sako mokslas
Simuliacijos hipotezė pastaraisiais metais dažnai aptariama viešojoje erdvėje kartu su generatyvinio DI bumu, tačiau moksliškai ji susiduria su esminiu iššūkiu: trūksta aiškių, falsifikuojamų kriterijų. Mokslui svarbu, kad teiginį būtų įmanoma paneigti stebėjimais ar eksperimentu, o simuliacijos idėja dažnai „pasislepia“ nuo patikrinimo.
Kita vertus, technologijų raida keičia visuomenės suvokimą apie tai, kas įmanoma. Vis įtikinamesni sintetiniai vaizdai, balsai ir skaitmeninės aplinkos skatina diskusijas apie informacijos patikimumą, realybės pojūtį ir tai, kaip atskirti tikrą patirtį nuo dirbtinai sukonstruotos.
Jampolskio žinutė, iš esmės, yra perspėjimas: net jei simuliacijos hipotezė ir lieka nepatvirtinta, DI pažanga jau dabar verčia iš naujo permąstyti, kaip kuriame „tikrovės“ įrodymus, kuo pasitikime ir kaip saugomės manipuliacijų skaitmeninėje erdvėje.
Leave a Reply