Daugiau nei prieš šimtmetį JAV žemės ūkyje ieškota natūralių būdų mažinti kenkėjų daromą žalą, todėl į šalį buvo įvežta azijinė margaspalvė boružė (Harmonia axyridis). Tikslas atrodė racionalus: šis vabzdys minta amarais ir kitais minkštakūniais kenkėjais, todėl buvo laikomas alternatyva cheminei augalų apsaugai.
Pirmieji planingi išleidimai JAV fiksuojami dar 1916 metais, o vėliau boružės naudotos įvairiuose regionuose ir skirtinguose ūkiuose. Kai kur trumpuoju laikotarpiu rezultatas pasiteisino, nes sumažėjo amarų populiacijos soduose, dekoratyviniuose želdiniuose ir kai kuriuose žemės ūkio plotuose.
Tačiau ilgalaikis efektas pasirodė kur kas sudėtingesnis. Stabilios laukinės azijinės boružės populiacijos JAV aiškiai užfiksuotos tik 1988 metais Luizianoje, netoli Naujojo Orleano, ir tai buvo gana toli nuo dalies vietų, kur vabzdžiai buvo išleidžiami tyčia.
Mokslininkai svarsto, kad dalis boružių galėjo patekti ne per planuotus projektus, o atsitiktinai su importuojamais augalais ir kroviniais per uostus. Įsitvirtinęs vabzdys pradėjo sparčiai plisti po Šiaurės Ameriką, o vėliau paplito ir kituose žemynuose, nes jam palankios tiek miesto, tiek kaimo buveinės.
Kodėl ši boružė tapo invazine
Azijinė margaspalvė boružė laikoma sėkminga invazine rūšimi dėl kelių priežasčių: ji prisitaiko prie įvairių klimato sąlygų, gali maitintis plačiu grobio spektru ir greitai daugintis. Be to, ji dažnai būna didesnė ir konkurencingesnė už dalį vietinių boružių rūšių.
Vienas didžiausių ekologinių klausimų yra konkurencija su vietinėmis boružėmis. Įvairiuose tyrimuose invazinės boružės siejamos su vietinių rūšių gausos mažėjimu, nes jos konkuruoja dėl maisto ir buveinių, o kartais minta ir kitų boružių lervomis.
Prie plitimo prisideda ir natūrali apsauga: boružės išskiria nemalonaus kvapo gelsvą skystį, kuris atbaido dalį plėšrūnų. Dėl to biologinis spaudimas iš aplinkos neretai būna per silpnas, kad populiacija būtų lengvai suvaldoma.
Problema persikelia į žmonių namus
Gyventojams ši rūšis labiausiai įsimena rudenį, kai atvėsus orams suaugėliai ieško vietų žiemoti. Tada boružės gali masiškai skristi į pastatus ir lįsti į plyšius, ypač į šviesių fasadų namus, kur susidaro dideli susitelkimai.
Namuose jos paprastai negraužia medienos ir neardo konstrukcijų, tačiau sukelia diskomfortą, o sutrikdytos gali palikti dėmių ant sienų ar tekstilės. Kai kuriems žmonėms jautrumas gali pasireikšti dirginimu ar alerginėmis reakcijomis, ypač jei vabzdžių patalpose labai daug.
Specialistai pabrėžia, kad efektyviausias būdas mažinti problemą dažniausiai yra prevencija: sandarinti plyšius, tinkleliais dengti angas ir riboti vietas, pro kurias vabzdžiai patenka į pastatus. Cheminių priemonių naudojimas viduje vertinamas atsargiai, nes jos gali kelti rizikų žmonėms ir augintiniams.
Pamoka biologinei kontrolei
Azijinės boružės istorija dažnai minima kaip pavyzdys, kodėl biologinė kontrolė turi būti vertinama ne vien pagal trumpalaikę naudą. Įvežant svetimas rūšis svarbu įvertinti jų plitimo potencialą, poveikį vietinėms rūšims ir tai, ar vėliau bus realių priemonių populiacijai suvaldyti.
Pastaraisiais dešimtmečiais daugelyje šalių biologinės kontrolės projektams taikomi griežtesni rizikos vertinimai, daugiau dėmesio skiriama karantinui ir stebėsenai. Ekspertai pabrėžia, kad invazinių rūšių valdymas dažnai tampa brangus ir ilgas, o visiško išnaikinimo pasiekti beveik neįmanoma.
„Ši istorija primena, kad net gerų ketinimų sprendimus būtina vertinti pagal ilgalaikes pasekmes, o ne tik pagal greitą naudą žemės ūkiui“, – teigia invazinių rūšių tyrėjai.
Leave a Reply