Į Rusijos Tolimųjų Rytų uostus per pastaruosius mėnesius galėjo patekti iš Pietų Korėjos kilęs dyzelinas, o dalis krovinių buvo gabenama tanklaiviais, kuriems taikomos Vakarų sankcijos. Tai rodo uostų dokumentų ir laivų judėjimo duomenų analizė, kurioje fiksuojami pakartotiniai reisai į Vladivostoką.
Remiantis žiniasklaidos tyrimu, per nagrinėtą laikotarpį mažiausiai septyni tanklaiviai iš viso atliko 14 reisų į Rusijos uostus Tolimuosiuose Rytuose. Ši kryptis tapo ypač jautri tuo metu, kai Rusijos perdirbimo sektorius patyrė papildomą spaudimą dėl atakų prieš energetikos infrastruktūrą.
Kaip keitėsi deklaruoti maršrutai
Didžiausia dalis minimų krovinių siejama su sankcionuotu tanklaiviu „Layla“, kuriam ribojimai taikomi Jungtinės Karalystės ir Europos Sąjungos lygmeniu. Nurodoma, kad laivas du kartus išplaukė iš Ulsano uosto į Vladivostoką ir iš viso galėjo atgabenti apie 57 000 tonų dyzelino.
Tyrime pažymima, kad dalis dokumentuose deklaruotų kelionės tikslų galėjo skirtis nuo faktinės maršruto pabaigos. Vienu atveju kaip paskirties vieta įvardytas Vladivostokas, kitu atveju dokumentuose figūravo Japonijos uostas, tačiau laivas vis tiek pasiekė Rusiją.
Dar vienas minimas tanklaivis „Astoria“, plaukiojantis su Rusijos vėliava ir įtrauktas į Jungtinės Karalystės bei Australijos sankcijų sąrašus. Skelbiama, kad jis Ulsane pakrovė beveik 11 000 tonų kuro, o nors kaip tikslas buvo deklaruota Japonija, vėliau taip pat pasuko į Vladivostoką.
Perkrovimai jūroje ir atsekamumo problema
Atskirai aptariamas tanklaivis „Chongchon“, kuris, kaip nurodoma, į uostą neužsuko, bet rugpjūčio pradžioje galėjo perimti apie 26 000 tonų kuro iš kito laivo „Celeste I“. Perkrovimas iš laivo į laivą, kaip teigiama, vyko netoli Pietų Korėjos Jeosu uosto.
Tokia praktika jūrų logistikoje naudojama ir teisėtais tikslais, tačiau ji taip pat gali apsunkinti tikslų krovinio kilmės bei nuosavybės nustatymą. Tyrimo išvadose pabrėžiama, kad aprašytais atvejais nėra iki galo aišku, kam konkrečiai priklausė parduotas kuras sandorio metu.
Importo šuolis ir politinis kontekstas
Šie srautai sutapo su staigesniu Rusijos jūriniu naftos produktų importu. Remiantis analitikų skaičiavimais, rugpjūtį į Rusiją jūra galėjo būti atgabenta apie 368 000 tonų naftos produktų, o tai, teigiama, tapo aukščiausiu mėnesiniu lygiu nuo plataus masto invazijos į Ukrainą pradžios.
Skaičiuojama, kad Pietų Korėjos dalis galėjo siekti apie 112 000 tonų, arba 31 proc. viso rugpjūčio importo, o daugiau esą tiekė tik Indija. Kaip galimi gavėjai minimos Rusijos naftos įmonės, tarp jų ir sankcijų sąrašuose esanti „Rosneft“ bei NNK grupė.
Tarptautinės energetikos agentūros vertinimai rodo, kad Rusijos naftos perdirbimas pastaraisiais mėnesiais buvo susitraukęs iki žemiausio lygio per daugiau nei du dešimtmečius, o dyzelino gamyba buvo beveik 30 proc. mažesnė nei prieš metus. Dėl to importas galėjo tapti vienu iš būdų kompensuoti trūkumus vidaus rinkoje.
Pabrėžiama, kad vien sankcionuotų laivų buvimas Pietų Korėjos uostuose savaime nebūtinai reiškia teisės pažeidimą. Pietų Korėja taiko savo prekybos ribojimus Rusijai, daugiausia orientuotus į konkrečių prekių eksporto kontrolę, o valdžios institucijos akcentuoja griežtesnį tikrinimą.
„Vyriausybė išplėtė kontroliuojamų prekių sąrašą iki 1 402 pozicijų ir griežtai užtikrina reikalavimų laikymąsi“, – teigiama Pietų Korėjos Užsienio reikalų ministerijos pozicijoje, cituojamoje žiniasklaidoje.
Vis dėlto tema gali turėti ir politinių pasekmių: Seulas viešai remia Ukrainą humanitarine pagalba ir finansiniais įsipareigojimais, tačiau ilgą laiką vengė tiesioginių ginklų tiekimo. Tyrime keliama prielaida, kad ekonominiai interesai ir regioninė prekybos logistika gali lemti sprendimus, kurie iš šalies atrodo prieštaringi.
Leave a Reply