Norvegijos gynybos technologijų grupė „Kongsberg“ pasirašė sutartį su Pietų Korėjos gamintoju Hyundai Rotem dėl nuotoliniu būdu valdomų ginkluotės stočių „Protector RS4“ tiekimo Lenkijos kariuomenei, vykdant K2 programą. Šios stotys bus montuojamos ne tik ant tankų K2PL, bet ir ant pagalbinių platformų, skirtų techninei pagalbai bei inžinerinėms užduotims.
Sprendimas sukėlė diskusijų bangą Lenkijoje, kur dalis ekspertų ir politikų kelia klausimą, kodėl tokios įrangos tiekimas atiduodamas užsienio tiekėjui. Kritikai pabrėžia, kad šalyje veikia įmonės, turinčios patirties kuriant panašias nuotolines kovos modulių sistemas, todėl kontraktas galėjo sustiprinti vietos gynybos pramonę.
Kas perkama ir kam to reikia?
Nuotolinės ginkluotės stotys leidžia įgulai valdyti ant bokštelio montuojamą ginklą iš tanko ar šarvuotos platformos vidaus, neatsidengiant priešo ugniai. Praktikoje tai didina įgulos saugumą, gerina situacijos stebėjimą ir leidžia greičiau reaguoti, ypač kai kovos lauke daug bepiločių orlaivių bei stebėjimo priemonių.
Sutartis apima ne vien pačius įrenginius, bet ir integraciją, atsargines dalis, apmokymus bei techninę priežiūrą. Tokie paketai gynybos pirkimuose dažnai būna ne mažiau svarbūs nei pati technika, nes nuo jų priklauso realus sistemos prieinamumas ir remonto greitis.
Kiek kainuoja sutartis?
Skelbiama, kad sandorio vertė siekia apie 700 milijonų Norvegijos kronų, tai yra maždaug 59 milijonus eurų. Pirmosios pristatymo fazės planuojamos 2027 metais, o tai dera su K2 platformos plėtros ir lokalizavimo grafiku Lenkijoje.
Diskusijų centre atsidūrė ne tik suma, bet ir pinigų srauto kryptis: dalis komentatorių argumentuoja, kad lėšos galėjo likti Lenkijos ekonomikoje, jei nuotoliniai moduliai būtų užsakyti vietoje. Kita vertus, gynybos pirkimuose neretai renkamasi sprendimą, kuris greičiausiai pasiekia reikiamą brandą ir sertifikavimo lygį, ypač kai paraleliai vyksta didelės apimties platformos integracija.
Kodėl tai kelia klausimų Lenkijos gynybos pramonei?
Viešojoje erdvėje pasirodė kritikos, kad nuotolinė ginkluotės stotis nėra technologiškai sudėtingiausia tanko dalis, todėl ją galėtų pagaminti ir Lenkijos įmonės. Taip pat akcentuojama, kad vietos pramonė, būdama arčiau kariuomenės, galėtų greičiau reaguoti į pakeitimus, atsarginių dalių poreikį ir specifinius kariuomenės pageidavimus.
„Ar tikrai net paprasčiausias K2 komponentas turi būti gaminamas užsienyje, kai Lenkijoje yra gamintojų, galinčių tai padaryti?“, – sakė Lenkijos viešojoje erdvėje cituojamas Michałas Dworczykas.
Kita šios istorijos pusė susijusi su technologijų perdavimu ir gamybos lokalizavimu. Jei nuotoliniai moduliai tiekiami iš užsienio, esminiu klausimu tampa tai, kiek integracijos, aptarnavimo ir galimos gamybos etapų bus perkelta į Lenkiją, ir ar tai atvers kelią vietos įmonėms tapti tiekimo grandinės dalimi.
„Kongsberg“ pėdsakas Lenkijoje didėja
„Kongsberg“ nėra naujas tiekėjas regione: bendrovė jau daug metų dalyvauja gynybos projektuose, susijusiuose su pakrančių gynyba ir kitomis sistemomis. Pastaraisiais metais Europoje ryškėja tendencija spartinti investicijas į priešdronines priemones, o tai skatina gamintojus kurti gamybos ir aptarnavimo bazes arčiau klientų.
Skelbta ir apie planus statyti gamyklą Pomeranijoje, netoli Trijų miestų, kuri turėtų prisidėti prie prieš bepiločius orlaivius skirtų sistemų gamybos bei aptarnavimo. Jei projektai bus įgyvendinti pagal planą, tai gali tapti argumentu, kad dalis vertės grandinės vis dėlto persikels į vietos rinką, net jei konkretus K2PL komponentas šį kartą užsakomas iš užsienio.
Leave a Reply