Prie Mozambiko, netoli Bazaruto salyno Indijos vandenyne, mokslininkai aprašė neįprastą reiškinį: po vandeniu susiformavusias struktūras, kurios primena rifus, tačiau jų pagrindas nėra koralai. Tai senovinių pakrančių miškų ir šlapynių liekanos, tūkstančius metų gulėjusios dugne ir šiandien tapusios svarbia buveine įvairiems jūrų organizmams.
Tyrėjų teigimu, šios vadinamosios durpių struktūros susidarė iš kadaise sausumoje augusios augalijos. Kai organinės liekanos kaupėsi deguonies stokojančiose šlapynėse, jos irti pradėjo labai lėtai, todėl ilgainiui virto durpėmis, turtingomis organinių medžiagų.
Kaip miškai atsidūrė po vandeniu?
Prieš maždaug 5 000 metų kylantis jūros lygis užliejo dalį tuometinių pakrančių plotų, o miškai ir šlapynės atsidūrė po vandeniu. Vėliau nuosėdos užklojo šias organines sankaupas, tačiau bangos ir srovės kai kuriose vietose smėlį nuplovė ir atidengė kietesnius durpių klodus.
Taip dugne atsirado natūralios platformos su plyšiais, nelygumais ir iškyšomis, kurios jūrų gyvūnams veikia panašiai kaip uolėtas substratas. Radiokarboninis 22 mėginių datavimas parodė, kad aptiktų sluoksnių amžius siekia nuo maždaug 300 iki 5 000 metų, o cheminės analizės patvirtino sausumos augalijos kilmę.
Kodėl tai svarbu ekosistemai?
2023 metais narai ir tyrėjai lygino tris durpių rifus su netoliese esančiu koraliniu rifu, fiksuodami žuvis, bestuburius ir didesnius gyvūnus. Durpių rifuose suskaičiuota nuo 26 iki 36 smulkių žuvų rūšių, o tirtame koraliniame rife nustatytos 54 rūšys.
Vis dėlto dalis bendrumų buvo ryški: tiek durpių, tiek koraliniuose rifuose stebėta daug sutampančių rūšių, įskaitant ir didesnius gyvūnus, pavyzdžiui, ryklius, rajų būrio žuvis ir vėžlius. Tyrėjai pabrėžė, kad tokios vietos ypač svarbios jaunikliams, nes dugno nelygumai suteikia priedangą nuo plėšrūnų ir padeda rasti maisto.
„Tai rodo, kad senovinių sausumos ekosistemų liekanos gali tapti reikšminga šiuolaikinės jūrų aplinkos dalimi“, – teigė tyrėjai, aprašę radinius mokslinėje publikacijoje.
Rifai be koralų ir jų ateitis
Ant durpių neauga gyvi koralai, tačiau paviršių dengia dumbliai ir jūržolės, plyšiuose slepiasi dygliuotieji omarai, o kietesnėse vietose įsitvirtina austrės ir kiti filtratoriai. Kartu mokslininkai atkreipė dėmesį, kad dugne gyvenantys bestuburiai durpių ir koraliniuose rifuose beveik nesutampa, vadinasi, durpių rifai palaiko savitą bendriją.
Šios struktūros yra labai sekliai, maždaug 2–4 metrų gylyje, todėl dalis jų atoslūgio metu gali atsidurti net virš vandens. Dėl to jos patiria stiprią saulės kaitrą, temperatūrų svyravimus, audras ir ciklonus, o bangos gali jas užnešti smėliu, vėl atidengti ar net ardyti kraštus.
Nors durpių rifai nėra tokie stabilūs kaip kai kurie koraliniai rifai, jų reikšmė gali augti, jei kitos buveinės prastės dėl klimato kaitos ir žmogaus veiklos. Tyrėjai mano, kad panašios struktūros gali egzistuoti ir kitose pasaulio vietose, pavyzdžiui, Pietryčių Azijos, Vakarų Afrikos ar Karibų regionuose.
Leave a Reply