Katė pažvelgia, vos primerkia akis ir lėtai nuleidžia vokus. Šis ramus, lėtas mirksėjimas dažnai vadinamas katės „bučiniu“ ir siejamas su palankiu, negrėsmingu bendravimu tarp gyvūno ir žmogaus.
Specialistai pabrėžia, kad vien akių nepakanka: svarbu matyti visą kūno kalbą. Jei ūsai išsidėstę laisvai, ausys neatloštos, o letenos ir uodega atrodo atpalaiduotos, katė greičiausiai jaučiasi saugi ir rami.
Mokslininkai iš Sasekso ir Portsmuto universitetų tyrė, ar žmonės gali sąmoningai „kalbėtis“ su katėmis lėtu mirksėjimu. Pirmajame etape stebėtos 21 katė 14 namų ūkių: kai šeimininkas sėdėdavo maždaug metro atstumu ir lėtai primerkdavo akis, katės dažniau atsakydavo tuo pačiu.
Antrajame bandyme dalyvavo 24 katės, o lėtai mirksėjo jau nepažįstamas žmogus. Po tokio žvilgsnių „apsikeitimo“ katės buvo labiau linkusios prieiti prie nepažįstamojo ir priimti ištiestą ranką, todėl lėtas mirksėjimas laikomas švelniu, draugišku signalu.
Norint tai išbandyti namuose, verta elgtis paprastai: atsisėsti kiek atokiau, atpalaiduoti veidą ir lėtai užmerkti akis, po akimirkos vėl jas atmerkti. Svarbu neįsistebeilyti tiesiai į katę, o žvilgsnį laikyti šiek tiek nuošaliai, kad signalas neskambėtų kaip spaudimas.
Kartais katė po to prieina, pauosto pirštus, pasitrina skruostu ar šonu. Tačiau lygiai taip pat ji gali likti ant sofos ir tiesiog stebėti iš atstumo, nes katė dažniausiai pati pasirenka patogų atstumą.
Pasitikėjimą išduoda ir kiti kasdieniai sprendimai: katė ateina į tą patį kambarį, ilsisi šalia, miega netoliese ar drąsiai prausiasi jūsų akivaizdoje. Ne kiekviena katė sieks glostymo ar lipimo ant kelių, todėl svarbiausia yra savanoriškai ieškomas jūsų artumas.
Draugiškas pasisveikinimas dažnai matomas iš uodegos: pakelta vertikaliai, o galiukas švelniai užlinkęs, rodo pozityvius ketinimus. Kai katė trinasi snukučiu ar šonu, ji ne tik prašosi dėmesio, bet ir palieka kvapų žymes, kurios jai reiškia saugią, pažįstamą aplinką.
Atsipalaidavimas poilsio metu taip pat daug pasako: katė gali išsitiesti, atsigulti ant šono, lėtai pasirąžyti ar trumpam parodyti pilvą. Vis dėlto tai nebūtinai kvietimas glostyti, nes pilvas yra jautri vieta, o net rami katė gali staiga aiškiai parodyti ribas.
Gyvūnų elgesio tyrimai primena, kad žmonės ne visada teisingai atpažįsta subtilius kačių signalus. Dėl to patariama vertinti ne vieną ženklą, o visumą: kūno įtampą, ausų padėtį, uodegą, žvilgsnį, kvėpavimo ritmą ir tai, ar katė pati pasirenka artėti.
Stresą dažnai išduoda staigūs elgesio pokyčiai: katė nustoja žaisti, atsisako skanėsto, ilgai tūno slėptuvėje, ima perdėtai laižytis ar sustingsta. Jei tokia būsena tęsiasi kelias dienas, atsiranda apetito pokyčių ar problemų su kraiko dėžute, verta pasitarti su veterinarijos gydytoju, nes dirglumas ir atsitraukimas gali reikšti skausmą.
Pasitikėjimą lengviausia stiprinti rutina ir pagarba riboms. Reguliarus maitinimas, švari kraiko dėžutė ramioje vietoje, slėptuvės, aukštesnės stebėjimo vietos ir neskubrus bendravimas padeda katei jaustis kontroliuojančiai situaciją.
Jei katė neseniai atvyko į namus, pradžioje pravartu suteikti vieną tylų kambarį ir leisti jai pačiai nuspręsti, kada išeiti iš slėptuvės. Skubėjimas ar nuolatinis lindimas tik pailgina adaptaciją.
Glostant tinka paprastas principas: po kelių judesių patraukite ranką ir palaukite. Jei katė pati vėl priartina snukutį, galima tęsti, o jei nusisuka ar nueina, geriausia sustoti ir taip parodyti, kad jos signalai jums svarbūs.
Galiausiai, lėtas mirksėjimas yra tik vienas iš draugiškų ženklų, tačiau jis gali tapti paprastu būdu sumažinti įtampą ir sustiprinti ryšį. Kuo daugiau katė patiria, kad jos sprendimai dėl artumo yra gerbiami, tuo tvirtesnis tampa pasitikėjimas.
Leave a Reply