Mokslininkai sako: į naują ledynmetį jau būtume įžengę, jei ne žmogaus sukelta klimato kaita

Kas pasikeitė Žemės klimate?

Žemės klimatas natūraliai svyruoja tarp šaltesnių ir šiltesnių laikotarpių, o ledynmečiai nėra vien praeities reliktas. Mokslininkai pabrėžia, kad geologiniu požiūriu vis dar gyvename ledynmečio epochoje, tik dabar tęsiasi šiltesnė tarpledynmetinė fazė, prasidėjusi maždaug prieš 11 700 metų.

Naujas tyrimas rodo, kad pagal natūralią klimato kaitos logiką Žemė galėjo jau pradėti kelionę į naują apledėjimą. Visgi šį procesą, kaip teigiama, sustabdė žmogaus sukelta klimato kaita, pakeitusi temperatūrų trajektoriją per pastaruosius dešimtmečius ir šimtmečius.

Ką atskleidė Kanados Arkties ledynas?

Tyrime didelis dėmesys skirtas Barenso ledo kepurei Kanados Arktyje, kuri laikoma vienu paskutinių kadaise milžiniško Laurentido ledyno sistemos likučių. Laurentidas pleistoceno laikotarpiu dengė dideles Šiaurės Amerikos teritorijas, o jo įtaka siejama ir su pasaulinio jūros lygio pokyčiais.

Siekiant atkurti ledo kepurės istoriją, naudoti du nepriklausomi datavimo būdai: kosmogeninio berilio-10 matavimai uolienose ir anglies-14 analizė organinėse liekanose, kurios atsivėrė ledynui traukiantis. Tokie metodai leidžia nustatyti, kada vietovę dengė ledas ir kada ji vėl buvo atidengta atmosferos poveikiui.

Duomenys leidžia daryti išvadą, kad maždaug prieš 2 000 metų ledo masė ėmė didėti, o tai galėjo būti ankstyvas signalas, kad prasideda nauja apledėjimo fazė. Tačiau situacija apsivertė XX amžiaus antroje pusėje, kai vasarų šiltėjimas smarkiai sustiprino tirpsmą.

„Atrodė, kad viskas klostosi pagal natūralų scenarijų ir apledėjimas jau pradeda stiprėti, bet procesas netikėtai sustojo“, – sakė tyrimo autoriai, apibendrindami rekonstrukcijos rezultatus.

Kodėl svarbūs 1960-ieji ir pramonės era?

Tyrėjai išskiria, kad apie 1960 metus ledo kepurė galėjo pasiekti didžiausią savo išplitimą šiuolaikinėje istorijoje, o vėliau perėjo į neigiamą masės balansą. Tai reiškia, kad šiltuoju sezonu ledas praranda daugiau masės, nei spėja atkurti per žiemą.

Ši tendencija siejama su šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentracijos augimu, kuris spartėjo nuo pramonės revoliucijos laikotarpio, maždaug nuo 1750 metų. Mokslininkai pabrėžia, kad natūralius orbitinius Žemės ciklus, lemiančius ilgalaikius klimato svyravimus, pastaruoju metu vis labiau nustelbia žmogaus veiklos poveikis.

Kontekstui svarbu ir tai, kad vadinamojo mažojo ledynmečio metu, ypač XVIII–XIX amžiais, dalyje Šiaurės pusrutulio vyravo šaltesnės sąlygos. Tačiau vėlesnis spartus atšilimas, sustiprėjęs XX amžiaus antroje pusėje, pakeitė kryptį, kuri natūraliai galėjo vestis į ilgesnį vėsimą.

„Tai, kas ilgą laiką atrodė nuspėjama ir natūralu, dabar nebevyksta taip, kaip turėtų vykti be žmogaus įtakos“, – sakė tyrėjai.

Mokslininkai perspėja, kad jei dabartinės atšilimo tendencijos išliks, tokie ledynų likučiai kaip Barenso ledo kepurė gali toliau sparčiai trauktis. Tai reikštų ne tik regioninės ekosistemos pokyčius, bet ir dar vieną aiškų signalą, kaip greitai šiuolaikinė klimato kaita keičia procesus, kurie anksčiau trukdavo tūkstantmečius.