Naujas tyrimas rodo, kad per Juodosios mirties epidemiją Europoje nukentėjo ne tik žmonės – smarkiai smuko ir biologinė įvairovė. Mokslininkai daro išvadą, kad kai dėl masinių mirčių buvo apleisti dideli dirbamos žemės plotai, daugelyje vietovių sumažėjo augalų rūšių įvairovė.
Kaip skelbia „Live Science“, tyrėjai pabrėžia: žmonių veikla viduramžių kraštovaizdyje neretai kūrė įvairias buveines, o staigus šios veiklos nutrūkimas kai kurias ekosistemas padarė skurdesnes. Tai meta iššūkį paprastam įsitikinimui, kad kuo mažiau žmogaus – tuo gamtai visada geriau.
XIV amžiaus Europoje suirutę didino ne vien maras. Straipsnyje primenama, kad amžiaus pradžioje vyravo šaltas ir drėgnas klimatas, o 1315–1317 metais žemyną ištiko Didysis badas, lydėtas žemės ūkio nesėkmių.
Vėliau sekusi Juodoji mirtis – buboninio maro epidemija, kurią sukelia bakterija Yersinia pestis – pražudė daugiau nei trečdalį Europos gyventojų. Dėl demografinio smūgio ir socialinių pokyčių buvo apleista daug žemės ūkio paskirties žemių, o populiacijos, kaip nurodoma, pradėjo reikšmingiau atsigauti tik XVI amžiuje.
Žiedadulkių „archyvas“: ką parodė daugiau nei 100 vietovių
Tyrime, publikuotame kovo 4 dieną žurnale „Ecology Letters“, mokslininkai analizavo daugiau nei 100 žiedadulkių įrašų iš Europos. Iš viso buvo vertinama apie 4 600 mėginių, surinktų iš labai skirtingų regionų – nuo Prancūzijos žemumų ir pietvakarių Jungtinės Karalystės aukštumų iki Šveicarijos Alpių.
Žiedadulkių duomenys leidžia spręsti, kokie augalai dominavo praeities kraštovaizdžiuose, o kartu – ir kaip buvo naudojama žemė. Pavyzdžiui, javų (kviečių, miežių, rugių) žiedadulkių dalis gali rodyti, ar teritorijoje intensyviai ūkininkauta.
Tyrėjai vietoves suskirstė į tris grupes: tas, kuriose žemės ūkio gamyba didėjo, tas, kuriose ji mažėjo, ir tas, kuriose nerasta javų auginimo požymių. Būtent toks palyginimas leido įvertinti, kaip žemės ūkio pokyčiai siejosi su augalų įvairove.
Kur apleista, ten skurdesnė įvairovė
Pasak tyrimo autorių, bendra biologinės įvairovės tendencija buvo neigiama, tačiau bendrą kritimą labiausiai lėmė būtent tos vietovės, kuriose po epidemijos smuko žemės ūkio gamyba. Ten, kur ūkinė veikla traukėsi, fiksuotas maždaug 40 proc. biologinės įvairovės sumažėjimas.
Tačiau tyrimas rodo ir kitą pusę: maždaug po 150 metų, kai gyventojų skaičius pradėjo atsistatyti ir kraštovaizdyje vėl daugėjo trikdžių bei ūkinės veiklos, biologinė įvairovė ėmė augti – net šiek tiek viršydama prieš epidemiją buvusį lygį.
Tyrėjai šiuos pokyčius sieja su tuo, kad viduramžių kraštovaizdis dažnai buvo margas: šalia dirbamų laukų išlikdavo miško plotai, viržynai, tvenkiniai, antrinis miškas. Toks „mozaikinis“ žemėnaudos modelis sudarydavo daugiau skirtingų buveinių, todėl įvairioms augalų rūšims būdavo lengviau įsitvirtinti.
Kuo tai siejasi su šiandienos žemės ūkiu
Straipsnyje pažymima, kad šiandien žemės ūkyje dažnai vyrauja monokultūros – kai dideliuose plotuose auginama viena kultūra. Tai paprastai mažina biologinę įvairovę, nes kraštovaizdis tampa vienodesnis ir palieka mažiau vietos skirtingoms buveinėms.
Tyrime pateikiama mintis, jog istorinis pavyzdys gali padėti geriau suprasti, kaip galima ūkininkauti išlaikant įvairesnį kraštovaizdį. Kitaip tariant, ne vien „kiek ūkininkaujame“, bet ir „kaip“ – gali turėti didelę reikšmę rūšių įvairovei.
Autoriai taip pat atkreipia dėmesį, kad vien rūšių skaičiaus nepakanka: svarbi ir vadinamoji funkcinė įvairovė – ką skirtingos rūšys „daro“ ekosistemoje. Nuo jos gali priklausyti, kiek ekosistemos yra atsparios klimato pokyčiams ir kitiems sukrėtimams, o tai aktualu ir galvojant apie ateities žemės ūkio tvarumą.
Leave a Reply