NASA astronautas Chrisas Williamsas, būdamas Tarptautinėje kosminėje stotyje (TKS), nufotografavo įspūdingą „ugnies kamuolį“ naktiniame danguje virš Vakarų Afrikos. Kadruose matyti, kaip į Žemės atmosferą grįžtančios nuolaužos sužimba ryškia liepsna ir išsiskaido į mažesnes dalis.
Kaip rašo „Live Science“, nuotraukos darytos 2026 metų balandžio 27 dieną iš TKS kupolo – į Žemę nukreiptų langų modulio, skirto stebėjimams. Vėliau astronautas vaizdais pasidalijo socialiniame tinkle „X“.
Williamsas pasakojo, kad objektą pamatė stotei skrendant virš Vakarų Afrikos: švytinti uodega ilgėjo, o po to, jo teigimu, „suskydo į mažesnių gabalėlių lietų“. Iš pradžių astronautas manė stebintis į atmosferą įskrendančią orbitinę šiukšlę ar byrėjančio palydovo fragmentus.
Vėliau paaiškėjo, kad tai greičiausiai buvo sudegusios rusų „Sojuz“ raketos, kuri į kosmosą iškėlė krovininį erdvėlaivį „Progress 95“, liekanos. Pats „Progress 95“ tą pačią dieną sėkmingai pristatė atsargas į TKS.
Kas iš tiesų matyti nuotraukose
Po krovininio erdvėlaivio išleidimo į žemąją orbitą raketos dalys, kaip įprasta, ima kristi atgal Žemės link. Patekusi į viršutinius atmosferos sluoksnius, konstrukcija dėl trinties smarkiai įkaista, ima irti ir galiausiai dauguma fragmentų išgaruoja.
Tokie reginiai iš Žemės dažnai primena meteorus, tačiau vis dažniau danguje sušmėžuoja žmogaus sukurtų objektų „ugniniai pėdsakai“. Straipsnyje primenama, kad panašus „Sojuz“ raketos sugrįžimo sukeliamas švytėjimas buvo stebėtas ir 2023 metų rugpjūtį virš Australijos.
Kodėl „ugninių kamuolių“ gali daugėti
Tekste atkreipiamas dėmesys, kad žmonijos paliktų objektų orbitoje per pastaruosius dešimtmečius smarkiai padaugėjo, o tai reiškia ir daugiau sugrįžimų į atmosferą. Dalis jų virsta įspūdingais reginiais, kai nuolaužos sudega dideliame aukštyje.
Tačiau mokslininkai vis dažniau kelia klausimą, kokį poveikį viršutinei atmosferai gali turėti išgaruojančios metalo dalelės. Pasak straipsnyje minimų įžvalgų, kai kurie tyrėjai svarsto, ar toks „metalinės taršos“ augimas gali turėti įtakos, pavyzdžiui, ozono sluoksniui ar kitiems atmosferos procesams, nors galutinių išvadų dar ieškoma.
Rizika, apie kurią primena ankstesni atvejai
Didžioji dalis kosminių nuolaužų sudega maždaug 80 kilometrų aukštyje virš Žemės paviršiaus, tačiau ne viskas visada visiškai išnyksta. Kuo daugiau objektų grįžta į atmosferą, tuo didesnė ir tikimybė, kad pavieniai fragmentai gali pasiekti paviršių.
Straipsnyje primenamas 2024 metų kovo atvejis, kai Floridoje į gyvenamąjį namą įlėkė, kaip tuomet buvo įtarta, iš TKS išmestos baterijų sistemos liekanos. Tokie incidentai išlieka reti, bet jie pabrėžia, kodėl kosminių šiukšlių tema tampa vis aktualesnė.
Šįkart Williamsui pavyko užfiksuoti reiškinį iš unikalios perspektyvos – iš orbitos, kur aiškiai matyti, kaip ryškus blyksnis virsta ilgu liepsnojančių fragmentų „traukinu“. Nors reginys įspūdingas, jis kartu primena ir augantį žmonijos „pėdsaką“ Žemės orbitoje.
Leave a Reply