Po smurtinių įvykių, tokių kaip neseni išpuoliai Krokuvoje, psichologai primena: aukų skaičius ne visada apsiriboja tais, kurie buvo tiesiogiai pavojuje. Stiprų stresą gali patirti ir liudininkai, nukentėjusiųjų artimieji, taip pat žmonės, kurie įvykius seka per žiniasklaidą ir ima nerimauti dėl savo saugumo.
Kaip pabrėžia psichologė Sylwia M. Bartczak, verksmas, nerimas, miego sutrikimai, dirglumas ar noras atsiriboti nuo socialinio gyvenimo po sukrečiančios tragedijos gali būti natūrali reakcija. Daugiausia nerimo turėtų kelti tai, kad simptomai stiprėja, atsiranda panikos priepuoliai, nuolatinis grėsmės jausmas ir tampa sunku normaliai funkcionuoti kasdienybėje.
Svarbu vertinti ne tik paties nerimo intensyvumą, bet ir tai, kiek jis riboja įprastą gyvenimą: ar žmogus vengia eiti į darbą, bijo išeiti iš namų, nebesugeba pailsėti, užmigti ar susitelkti. Tokiais atvejais pagalba gali būti reikalinga anksčiau, o ne „palaukus, kol praeis savaime“.
Specialistė atkreipia dėmesį, kad po tokių įvykių neretai įsijungia ir vadinamasis antrinis trauminis stresas: žmogus nėra buvęs įvykio vietoje, bet nuolat matomi vaizdai ir įtemptos naujienos sukelia labai panašias reakcijas.
Kaip sau padėti, kai baimė ima dominuoti?
Psichologė pataria pradėti nuo elementarių dalykų, kurie padeda organizmui grįžti į stabilesnę būseną: reguliaraus miego, poilsio, valgymo ir ryšio su artimaisiais. Esmė nėra „užgniaužti“ emocijas, o nesukurti sau papildomos įtampos, kai ir taip sunku.
Gali padėti ir sąmoningas dėmesio grąžinimas į dabartį. Vietoje nuolatinio pavojingų scenarijų „peržaidinėjimo“ mintyse siūloma išbandyti ramesnį, ilgesnį iškvėpimą arba paprastą įsižeminimo pratimą – sąmoningai pastebėti aplinką, ką matai ir girdi.
Kartu pabrėžiama, kad nereikėtų tikėtis stebuklo: keli pratimai nebūtinai iš karto panaikins nerimą. Tikslas – po truputį susigrąžinti kontrolės ir poveikio savo savijautai jausmą.
Kada reakcija gali rodyti traumą?
Anot specialistės, trauma gali formuotis tada, kai patirta grėsmė viršija žmogaus psichikos prisitaikymo galimybes. Vis dėlto ne kiekvienas, patyręs stiprų išgąstį, išsivysto potrauminio streso sutrikimą.
Tačiau jei savaitėms bėgant žmogų vis dar kankina košmarai, įkyrios mintys ir prisiminimai, jis vengia su įvykiu susijusių vietų, neatsistato saugumo jausmas, verta kreiptis į specialistus. Psichologė akcentuoja: jei kančia labai stipri, nereikia laukti mėnesio, kad „tik tada jau būtų rimta“.
Žiniasklaidos vartojimas: kada informacija tampa našta?
Po išpuolių dalis žmonių beveik be perstojo tikrina naujienas – įsijungia televizorių, naršo socialinius tinklus, ieško detalių ir skaito komentarus. Tokia reakcija gali būti suprantama, tačiau lengva peržengti ribą, kai informacijos srautas ima žaloti savijautą.
Psichologė įspėja, kad nuolatinė ekspozicija drastiškai medžiagai gali didinti stresą, miego sutrikimus ir įkyrius vaizdinius. Ji siūlo paprastą principą: tragedijos nepaversti nuolat telefone kartojamu vaizdu.
Tai pagrindžia ir moksliniai duomenys: po 2013 metų Bostono maratono sprogdinimų mokslininkai analizavo, kaip žiniasklaidos poveikis susijęs su streso reakcijomis. 2014 metais žurnale PNAS paskelbtame tyrime nurodyta, kad žmonės, kurie su išpuoliu susijusias transliacijas žiūrėjo bent šešias valandas per dieną, fiksavo aukštą ūmaus streso lygį – panašų į tą, kurį patyrė buvusieji įvykio vietoje.
Specialistės teigimu, visiškai atsiriboti nuo informacijos nebūtina, tačiau verta ją dozuoti ir rinktis patikimus šaltinius. Ypač atsargiai patariama vertinti socialiniuose tinkluose platinamus įrašus – jie ne visada suteikia naujų faktų, bet gali vėl ir vėl grąžinti į smurto vaizdus.
Jei po įvykių baisu išeiti iš namų
Po sukrečiančių tragedijų gali atsirasti baimė keliauti viešuoju transportu, būti minioje, eiti pasivaikščioti ar išeiti vienam. Taip pat sustiprėja nerimas dėl artimųjų, ypač vaikų, saugumo.
Psichologė ragina tokių žmonių negėdinti ir nesakyti, kad jie „perdeda“ – jiems baimė yra reali patirtis. Kartu siūloma žmogaus neversti staiga „susitvarkyti“, bet ir neįtvirtinti izoliacijos: padėti mažais žingsniais – trumpu pasivaikščiojimu, išėjimu su artimu žmogumi, grįžimu prie paprastų kasdienių veiklų.
Pasak specialistės, svarbiausia yra susigrąžinti pojūtį, kad gali daryti įtaką savo gyvenimui. Išsigandęs žmogus labiausiai reikia ne spaudimo, o buvimo šalia.
Kaip kalbėti su vaikais?
Vaikai dažnai žino daugiau, nei suaugusieji įsivaizduoja: jie gali nugirsti tėvų pokalbius, pamatyti įrašus internete ar sužinoti iš bendraamžių. Dėl to visiškas įvykių nutylėjimas ne visada apsaugo.
Psichologė pataria vaikus saugoti nuo drastiškų vaizdų, bet nebūtinai nuo pačios informacijos. Kalbėtis verta ramiai, nuoširdžiai ir pagal amžių, pabrėžiant, kad vaikas yra saugus, kad suaugusieji juo rūpinasi ir kad jis gali užduoti klausimus.
Specialistė primena, kad vieni žmonės aiškų palengvėjimą pajunta po kelių dienų, kitiems prireikia savaičių ar net mėnesių. Gali nutikti ir taip, kad kelias dienas sekasi visai neblogai, o vėliau nerimas sugrįžta dėl garsesnio garso, naujienos ar situacijos, primenančios tragediją.
Tokiais atvejais verta leisti sau turėti prastesnių dienų ir nereikalauti staigaus grįžimo į ankstesnę būseną. Tačiau jei nerimas stiprėja ir neleidžia gyventi, nereikėtų likti vienam su kančia – pagalbos prašymas nėra silpnumo ženklas.
Leave a Reply