Nutukimas nėra tik išvaizdos klausimas ar „valios trūkumo“ ženklas – šiuolaikinė medicina jį laiko lėtine, daugialype liga, kuri kai kuriais atvejais reikalauja profesionalaus gydymo.
Ne kiekvienam, norinčiam numesti kelis kilogramus ar susimažinti liemens apimtį, reikia medicininės pagalbos. Tačiau yra riba, nuo kurios kūno riebalų perteklius pradeda kelti realią grėsmę sveikatai.
Svarbus lūžis – supratimas, kad nutukimas nėra vien „neteisingo gyvenimo būdo“ pasekmė. Organizmas svorį reguliuoja biologiniais mechanizmais, o riebalinis audinys veikia kaip aktyvus endokrininis organas, darantis įtaką apetitui ir medžiagų apykaitai.
Dar viena priežastis, kodėl mesti svorį dažnai sunku vien pačiam – kūnas natūraliai priešinasi staigiam svorio mažėjimui: lėtėja medžiagų apykaita, stiprėja alkio signalai. Dėl to bandymas „susitvarkyti savarankiškai“ kai kuriems žmonėms virsta nuolatine kova su savo biologija.
Antsvoris ir nutukimas – ne tas pats
Antsvoris paprastai reiškia, kad organizme susikaupė papildomas riebalinio audinio kiekis, tačiau dar nėra ryškių sutrikimų organų veikloje ar metabolizme.
Nutukimas pradedamas vertinti tada, kai riebalinio audinio kiekis ir pasiskirstymas ima neigiamai veikti viso organizmo darbą – nuo sąnarių ir širdies bei kraujagyslių sistemos iki kepenų ar kasos.
Kaip nustatoma diagnozė
Pirmasis žingsnis – išsamus įvertinimas, o ne vien pasvėrimas. Praktikoje vienas dažniausių rodiklių yra kūno masės indeksas (KMI, angl. BMI), skaičiuojamas pagal ūgio ir svorio santykį.
Jei KMI viršija 30, tai laikoma aiškiu kriterijumi, rodančiu nutukimą. Vis dėlto vien KMI ne visada pasako, kiek masės sudaro riebalai, kiek raumenys ir kur riebalai kaupiasi.
Dėl to svarbi ir liemens apimties matavimo informacija – ji padeda įvertinti vadinamąjį visceralinį (pilvinį) nutukimą, kai riebalai kaupiasi aplink vidaus organus. Būtent šis tipas siejamas su didžiausia sveikatos rizika.
Diagnozė taip pat apima „įspėjamuosius signalus“: gydytojas gali skirti kraujo tyrimus (gliukozę, lipidų profilį, kepenų rodiklius), pamatuoti arterinį kraujospūdį. Tai padeda tiksliai įvertinti rizikas ir parinkti saugų gydymo planą.
Kada prireikia gydymo ir kokios priemonės taikomos
Vieno universalaus nutukimo gydymo plano nėra: du žmonės su tuo pačiu KMI gali būti visiškai skirtingoje sveikatos situacijoje. Todėl sprendimai paprastai priimami individualiai.
Renkantis gydymo kryptį svarbu, ar yra gretutinių ligų – pavyzdžiui, padidėjęs kraujospūdis, atsparumas insulinui, lipidų sutrikimai ar sąnarių problemos. Taip pat vertinama ankstesnių bandymų mesti svorį istorija, įskaitant vadinamąjį jojo efektą.
Pagrindinis bet kokios terapijos ramstis išlieka gyvenimo būdo keitimas: subalansuota mityba, reguliarus fizinis aktyvumas, pritaikytas galimybėms, miego higiena ir lėtinio streso mažinimas.
Svarbi ir psichologinė pagalba – emocijos daro įtaką valgymo įpročiams, o nutukimas savo ruožtu gali stipriai veikti savijautą. Kai kuriems žmonėms naudinga psichodietologo ar kito specialisto pagalba, padedanti suprasti persivalgymo mechanizmus ir formuoti tvarius įpročius.
Jei vien gyvenimo būdo korekcijų nepakanka, gali būti svarstoma ir šiuolaikinė farmakoterapija – tačiau tai nėra „stebuklinga piliulė“, o medicininė priemonė, kuri turi būti taikoma tik gydytojui prižiūrint.
Sudėtingiausiais atvejais, esant pažengusiam nutukimui ar sunkioms komplikacijoms, viena iš galimų opcijų gali būti bariatrinė chirurgija. Tai rimtos medicininės procedūros, kurios kai kuriais atvejais siejamos ne tik su svorio mažėjimu, bet ir tam tikrų būklių, pavyzdžiui, antrojo tipo diabeto, remisija.
Svarbiausia žinutė – su nutukimu nereikia kovoti vienam. Pirmas ir praktiškiausias žingsnis dažnai būna ne dar viena internetinė dieta, o atviras pokalbis su gydytoju ir individualus, saugus planas.
Leave a Reply