2023 metais į Viduržemio jūrą „atsitrenkė“ neįprastai didelės energijos subatominė dalelė – neutrinas, užfiksuotas povandeniniame detektoriuje. Jo energija siekė apie 220 PeV, t. y. maždaug 100 000 kartų daugiau nei gali pasiekti Didysis hadronų priešpriešinių srautų greitintuvas.
Tokie neutrinai paprastai laikomi itin sunkiai pagaudomomis „vaiduoklio“ dalelėmis: pro Žemę jie pralekia beveik nesąveikaudami su medžiaga. Tačiau šį kartą signalas buvo pakankamai ryškus, kad jį užfiksuotų KM3NeT eksperimentas, įrengtas jūros gelmėse.
Mokslininkus sutrikdė tai, kad įprasti astrofiziniai šaltiniai sunkiai paaiškina būtent tokį energijos „profilį“. Be to, jei panašūs reiškiniai būtų dažni, jų turėjo užfiksuoti ir kitas didelis neutrino observatorijos projektas – IceCube Antarktidoje, tačiau tokių įvykių jo duomenyse nebuvo.
Dabar Masačusetso universiteto Amherste (UMass Amherst) fizikų komanda pasiūlė netikėtą paaiškinimą: šis neutrinas galėjo būti susijęs ne su įprastais kosminiais procesais, o su egzotišku reiškiniu – sprogstančia „beveik ekstremalia“ pirmykšte juodąja skyle, galinčia turėti vadinamąjį „tamsųjį“ krūvį.
Pirmykštės juodosios skylės idėja
Hipotezė apie pirmykštes juodąsias skyles siekia šeštąjį dešimtmetį: buvo siūlyta, kad pačioje Visatos pradžioje kai kurios itin tankios erdvėlaikio sritys galėjo subyrėti į juodąsias skyles tiesiogiai, dar neatsiradus žvaigždėms.
Skirtingai nei žvaigždžių žūties metu susidarančios juodosios skylės, pirmykštės galėtų būti labai mažos – netgi prilygstančios atominio branduolio masteliui. Vėliau Stephenas Hawkingas parodė, kad dėl kvantinių efektų šalia įvykių horizonto tokie objektai turėtų „garuoti“, skleisdami daleles – tai vadinama Hawkingo spinduliuote.
Pagal klasikinį scenarijų, juodajai skylei prarandant masę ji turėtų kaisti ir spinduliuoti vis intensyviau, o pabaigoje – sprogti. Tačiau jei tokie sprogimai būtų pakankamai dažni, kad KM3NeT užfiksuotų 2023 metų įvykį, panašių signalų turėtų būti gausu ir kituose detektoriuose.
Kodėl KM3NeT matė, o IceCube – ne
Tyrėjai pabrėžia, kad čia ir atsiranda pagrindinė mįslė: KM3NeT užfiksavo rekordą, o IceCube – nieko panašaus. Straipsnyje ši įtampa tarp duomenų apibūdinama kaip „3,5 sigma“ neatitikimas, rodantis, kad pradinės prielaidos gali būti klaidingos.
UMass Amherst komanda siūlo, kad problema gali slypėti ne detektoriuose, o pačiame šaltinyje. Pasak jų, tai galėjo būti ne „įprasta“ juodoji skylė, o turinti krūvį, susijusį su vadinamuoju tamsiuoju sektoriumi.
Ši idėja remiasi tuo, kad didžioji dalis Visatos medžiagos, kaip manoma, yra tamsioji materija – nematoma ir su šviesa beveik nesąveikaujanti medžiaga. Tyrėjai kelia prielaidą, kad tamsioji materija galėtų turėti savotišką „tamsiąją elektromagnetiką“ ir atitinkamą krūvį, kuris pakeistų pirmykštės juodosios skylės evoliuciją.
„Kosminė koma“ ir sprogimas
Pagal siūlomą scenarijų, mažėjant juodajai skylei jos „tamsusis“ krūvis taptų vis svarbesnis, kol objektas pasiektų beveik ekstremalią būseną – kai krūvio sukelta stūma ima balansuoti gravitacinį suspaudimą.
Tuomet juodoji skylė tarsi „sulėtėja“: išgaravimas tampa smarkiai slopinamas, o pats objektas gali išlikti labai ilgai – kosmologiniais mastais. Vėliau, pasiekus kritinę ribą, tamsiojo elektrinio lauko poveikis, kaip teigiama, galėtų sukelti dalelių porų atsiradimą (minimas „tamsusis Schwingerio efektas“), o tai baigtųsi staigiu išsikrovimu ir sprogimu.
Esminė detalė, leidžianti suderinti du detektorius: tyrėjai skaičiuoja, kad toks sprogimas gali slopinti neutrino emisiją ties maždaug 1 PeV energijomis (kur IceCube yra ypač jautrus), bet palikti ryškų signalą ties gerokai didesnėmis energijomis – apie 100 PeV diapazone, kuriame ir pasirodė KM3NeT įvykis.
Ryšys su tamsiąja materija
Jeigu „beveik ekstremalios“ pirmykštės juodosios skylės su tamsiuoju krūviu iš tiesų egzistuoja, tai galėtų turėti reikšmę ne vien neutrino rekordui. Straipsnyje teigiama, kad tokia objektų populiacija teoriškai galėtų sudaryti visą tamsiąją materiją Visatoje.
Ankstesnės idėjos, siejančios tamsiąją materiją su pirmykštėmis juodosiomis skylėmis, dažnai susidurdavo su problema: pernelyg dažni sprogimai turėtų palikti per didelį foninį gama spinduliuotės „švytėjimą“, kurį aptiktų teleskopai. Šiuo atveju siūlomas mechanizmas skiriasi tuo, kad didžiąją laiko dalį objektai būtų „ramybės“ būsenoje ir ryškaus fono nesukurtų.
Tyrimo autoriai tikisi, kad per ateinantį dešimtmetį, plečiantis stebėjimams ir daugėjant duomenų, panašių įvykių pavyks užfiksuoti daugiau. Darbas publikuotas žurnale „Physical Review Letters“, o populiariai apie šią hipotezę rašė „ZME Science“.
Leave a Reply