Antarktida šiandien siejama su ledynais ir stingdančiu šalčiu, tačiau po ledo danga slypi visai kitoks, gerokai senesnis kraštovaizdis. Mokslininkai rado įrodymų, kad žemyne kadaise egzistavo milžiniški kalnų masyvai.
Tiesiogiai tirti Antarktidos geologinę praeitį sudėtinga, nes daugiau kaip 99,5 proc. žemyno paviršiaus dengia ledas. Dėl to uolienų atodangų ir vietų, kur būtų galima lengvai paimti mėginius, beveik nėra.
Nauji tyrimų rezultatai, kuriuos pateikė Australian National University ir GFZ German Research Centre for Geosciences mokslininkai, rodo itin intensyvius kalnodaros procesus prieš šimtus milijonų metų. Pasak jų, galingi kalnų ruožai formavosi laikotarpiu maždaug prieš 650–450 mln. metų, kai jungėsi žemynai, sudarę superžemyną Gondvaną.
Gondvana buvo vienas didžiausių superžemynų Žemės istorijoje – ji apėmė dabartinės Afrikos, Pietų Amerikos, Antarktidos, Australijos ir Indijos teritorijas. Tokių masyvų susidarymą lėmė žemyninių plokščių susidūrimai, o aktyviausi procesai, mokslininkų teigimu, vyko regione, kuris šiandien yra Antarktida.
Kaip sužinota, kas slepiasi po ledu
Kadangi gręžiniai ir uolienų mėginiai iš po Antarktidos ledo yra itin sunkiai pasiekiami, tyrėjai pasirinko netiesioginį kelią. Jie analizavo 1 712 smulkių cirkonio grūdelių, išgautų iš nuosėdų Antarktidos pakrantėse.
Cirkonis geologijoje vertinamas dėl to, kad jo kristalai gali išlikti milijonus ar net milijardus metų ir „išsaugoti“ informaciją apie uolienų amžių bei susidarymo sąlygas. Cheminė ir izotopinė analizė leidžia atkurti senovinius tektoninius procesus net ir tuomet, kai pirminės uolienos seniai sunaikintos erozijos.
Gauti duomenys parodė ypač stiprią kalnodarą 650–450 mln. metų laikotarpiu. Dalis cirkonio kristalų turėjo požymių, rodančių, kad jie formavosi labai didelio slėgio sąlygomis – tokiomis, kokios būdingos gilioms, galingų kalnynų „šaknims“.
Kokio masto kalnynai galėjo būti Antarktidoje
Remdamiesi šiais ženklais, mokslininkai daro išvadą, kad po dabartiniu lediniu Antarktidos paviršiumi gali slypėti senovinių kalnų sistemų liekanos. Tyrime teigiama, jog kadaise susiformavusios struktūros galėjo būti panašaus masto kaip šiuolaikiniai Himalajai.
Vėliau šiuos kalnus ilgainiui stipriai paveikė erozija, o jų likučius „paslėpė“ užaugusi ledo danga. Taip susiformavo paradoksalus vaizdas: vienoje labiausiai atšiaurių Žemės vietų gali būti užkonservuota aplinka, menanti laikus, kai planetos žemynai buvo visiškai kitaip išsidėstę.
Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale „Earth and Planetary Science Letters“.

Leave a Reply