CP v2

Category: Maistas

  • Smarkiai kritikuotas lietuvių stalo produktas grįžta: dietologai primena, kur slypi riba

    Gyvulinių riebalų vengimo banga, liesų produktų mada ir nuolatinis kalorijų skaičiavimas lėmė, kad lašiniai daugeliui tapo beveik pamirštu produktu. Vieniems jie vis dar asocijuojasi su neva nesveiku maistu, kitiems kelia atmetimo jausmą vien pagalvojus apie baltą riebalų sluoksnį. Vis dėlto mitybos specialistai pabrėžia, kad vertinant svarbu atskirti mitus nuo faktų ir nepamiršti saiko.

    Istoriškai lašiniai ir kiti gyvuliniai riebalai buvo svarbi kasdienės mitybos dalis: jie naudoti kepimui, patiekalų praturtinimui energija, o taip pat kaip užkandis po sūdymo ar rūkymo. Šiandien, kai daug kalbama apie ypač perdirbtų produktų žalą, dalis vartotojų vėl atsigręžia į paprastos sudėties maistą. Tačiau kartu auga ir klausimas, ar tokie produktai gali derėti su šiuolaikinėmis sveikatos rekomendacijomis.

    Kas iš tiesų yra lašiniai?

    Lašiniai beveik visiškai sudaryti iš riebalų, todėl jie yra labai kaloringi. Būtent dėl to juos lengva suvalgyti daugiau, nei planuota, ypač jei valgoma kaip užkandis su duona ar bulvėmis. Specialistai pabrėžia, kad pagrindinis rizikos veiksnys dažniausiai yra ne pats produktas, o porcija ir bendras dienos racionas.

    Kartu verta žinoti, kad riebalų sudėtis nėra vienalytė. Lašiniuose yra ir mononesočiųjų riebalų rūgščių, tarp jų oleino rūgšties, kuri plačiai aptariama ir alyvuogių aliejaus kontekste. Vis dėlto lašiniai taip pat turi sočiųjų riebalų, kurių perteklius siejamas su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika, ypač jei mityboje trūksta skaidulų ir vyrauja perdirbtas maistas.

    Vitaminai ir įsisavinimas: kur yra tiesa?

    Riebalai reikalingi tam, kad organizmas efektyviai įsisavintų riebaluose tirpius vitaminus A, D, E ir K. Dėl šios priežasties visiškai neriebi mityba daugeliui žmonių nėra nei praktiška, nei rekomenduojama. Visgi tai nereiškia, kad vitaminų klausimą geriausia spręsti būtent lašiniais, ypač jei yra padidėjęs cholesterolio kiekis ar kitų rizikos veiksnių.

    Dar vienas argumentas, dėl kurio lašiniai kartais pristatomi palankiau nei dalis pramoninių alternatyvų, yra sudėtis. Tradiciškai sūdyti ar rūkyti lašiniai dažnai turi trumpesnį ingredientų sąrašą nei itin perdirbtos mėsos užtepėlės ar užkandžiai. Tačiau čia atsiranda kita svarbi tema: druska.

    Rūkyta, sūdyta, brandinta: ką būtina įvertinti?

    Sūdyti ir rūkyti gaminiai dažnai turi daug natrio, o per didelis druskos kiekis siejamas su padidėjusiu kraujospūdžiu. Jei žmogus ir taip dažnai renkasi sūrius produktus, lašiniai gali tapti papildomu veiksniu, kuris nepastebimai stumia dienos druskos kiekį į perteklių. Todėl rekomenduojama įvertinti, kaip dažnai racione yra sūrių užkandžių, marinuotų daržovių ar perdirbtos mėsos gaminių.

    Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į gamybos būdą. Kokybiškas produktas paprastai reiškia aiškią kilmę, skaidrią sudėtį ir saikingą vartojimą, o ne bandymą lašiniais pakeisti subalansuotą racioną. Specialistai dažnai kartoja paprastą taisyklę: jei valgoma retai ir nedideliais kiekiais, didžiausią naudą sveikatai vis tiek lemia visuma, o ne vienas produktas.

    Lašiniai kai kuriose regiono virtuvėse iki šiol laikomi tradiciniu pasididžiavimu, tačiau šiuolaikiniame kontekste jie geriausiai tinka kaip retas, mažos porcijos pasirinkimas, o ne kasdienė mitybos bazė. Jei kyla abejonių dėl cholesterolio, kraujospūdžio ar svorio kontrolės, saugiausia sprendimą derinti su gydytoju ar dietologu, įvertinus individualią situaciją.

  • Lenkai atidarė saldžiausią žiedą šalyje: „Mondelez Polska“ taip pažymėjo 50 metų fabriką

    Lenkijos Płońsko mieste atsirado neįprastas infrastruktūros objektas – nauja žiedinė sankryža, skirta legendiniams saldumynams ir vietos fabriko jubiliejui. Iniciatyvą miestui pasiūlė „Mondelez Polska“, o sprendimą palaikė savivaldybės taryba, pabrėždama gamyklos reikšmę regionui.

    Płońsko konditerijos fabrikas veikia nuo 1976 metais, o 1977 metais nuo jo konvejerių nuriedėjo pirmieji Delicje Szampańskie – Lenkijoje gaminama pasaulyje populiarių jaffa tipo sausainių versija. Įmonė teigia, kad gamykloje iki šiol naudojama istorinė krosnis, kurioje buvo iškepta pirmoji šių saldumynų partija.

    Per penkis dešimtmečius fabrikas išplėtė gaminių krepšelį ir tapo vienu svarbiausių darbdavių vietovėje. Šiuo metu Płońske dirba apie 1 000 darbuotojų, o tai paaiškina, kodėl miesto renginiuose akcentuojamas ne tik prekės ženklas, bet ir socialinis vaidmuo.

    Naujoji žiedinė sankryža įrengta prie Žołnierzy Wyklętych gatvės. Miestas ją pristato kaip simbolinį gestą gamyklai, kuri ilgus metus formavo vietos tapatybę ir ekonominį stabilumą, o pats projektas buvo suderintas su savivaldybės sprendimų priėmėjais.

    Žiedas – tik dalis 50-mečio programos. Mieste sukurtas sieninis piešinys, kurį parengė menininkai Edyta Demkowicz ir Dawidas Celek, bendradarbiaudami su „Wallart“; jame vaizduojama fabriko ir miesto istorija, jungiami saldumynų motyvai ir Płońsko simboliai, dalis kompozicijos turi erdvinių elementų.

    Jubiliejų papildo ir kitos iniciatyvos: miesto erdvėse eksponuojamos archyvinės nuotraukos, sugretintos su dabartiniais fabriko vaizdais, o taip pat vykdoma simbolinė medžių sodinimo akcija. Skelbiama, kad pasodinti 49 medžiai, o 50-asis turėtų atsirasti lapkričio 17 dieną, minint pirmosios gamybos metines.

    Tokie projektai atspindi platesnę tendenciją Europoje, kai dideli darbdaviai, ypač maisto pramonėje, ieško būdų įtvirtinti ryšį su bendruomene ne vien per gamybą, bet ir per viešąsias erdves, kultūrą bei miesto įvaizdį. Savivaldybėms tai tampa proga stiprinti vietos identitetą, o įmonėms – priminti apie savo istoriją ir investicijas į regioną.

  • Į bulvinių blynų tešlą įdėkite šaukštą acto: mažiau riebalų, daugiau traškumo ir spalvos

    Bulviniai blynai dažnai nuvilia dviem dalykais: greitai patamsėjančia mase ir tuo, kad kepant jie prisigeria riebalų. Virtuvėje paplitęs paprastas triukas gali tai pakeisti – į tarkuotų bulvių masę įmaišomas vienas šaukštas acto.

    Actas tešloje veikia kaip lengvas rūgštiklis, todėl sulėtina bulvėse vykstančią oksidaciją, dėl kurios tarkiai tamsėja. Dėl to masė ilgiau išlieka šviesesnė, o iškepti blynai atrodo apetitiškiau.

    Dar viena nauda – geriau susiformuojanti apskrudusi plutelė. Rūgštesnė masė kepant greičiau įgauna rusvą atspalvį, todėl blynai tampa traškesni, o vidus išlieka minkštas.

    Svarbu suprasti, kad vienas šaukštas acto blynų „neparūgština“. Po kepimo jo skonis dažniausiai beveik nejaučiamas, tačiau jis padeda subalansuoti bulvių natūralų saldumą ir išryškina prieskonius.

    Norint, kad blynai mažiau gertų riebalus, ne mažiau svarbi kepimo technika. Riebalai turi būti gerai įkaitę, o blynus verta kepti mažomis porcijomis: jei keptuvė per šalta ir masė joje „troškinasi“, riebalų įsigeria gerokai daugiau.

    Tešlai labiausiai tinka miltingesnės arba universalios bulvės. Jei tarkiai išskiria daug skysčio, jį galima atsargiai nupilti, bet dugne nusėdusį krakmolą verta grąžinti į masę – jis padeda sutvirtinti tešlą ir prisideda prie traškumo.

    Patiekiant klasika išlieka tiršta grietinė, krapai ir šviežiai malti pipirai. Jei norisi sotesnio varianto, blynai dera su grybų padažu ar troškiniu, tačiau traški tekstūra priklauso ne nuo priedų, o nuo tinkamai paruoštos masės ir karštos keptuvės.

  • Grzybų bumas Lenkijoje: šiuose regionuose pintinės pildosi greičiausiai – kur vykti?

    Naujausi Lenkijos grybavimo žemėlapiai rodo aiškias šio savaitgalio tendencijas: dalyje šalies miškuose jau fiksuojamas intensyvus grybų augimas, o kitur laimikis kol kas kuklus. Aktyviausias sezonas tik įsibėgėja, tačiau palankus mikroklimatas kai kuriuose regionuose leidžia grybams dygti itin sparčiai.

    Grybų gausą pirmiausia lemia ne vien vietovė, bet ir miško tipas, nes daug vertingų rūšių auga susijusios su konkrečiais medžiais. Baravykai dažniau aptinkami brandžiuose spygliuočių ir mišriuose miškuose, ypač šalia eglių, ąžuolų ar bukų. Tuo metu kazlėkai dažni pušynuose, o lepšės neretai laikosi arčiau beržynų.

    Kada miškai „įsijungia“

    Grybų „bangą“ dažniausiai sukelia kelių veiksnių derinys: drėgnas dirvožemis ir vidutinė šiluma dieną bei naktį. Praktikoje tai reiškia, kad geriausios sąlygos susidaro praėjus maždaug 3–5 dienoms po gausesnio lietaus, kai naktys nėra šaltos. Staigūs atšalimai, naktinės šalnos ar išdžiovinantys vėjai grybienos aktyvumą smarkiai pristabdo.

    Šį sezoną grybautojai taip pat pastebi, kad trumpi, vietiniai lietūs gali sukurti labai nevienodą situaciją net tame pačiame regione. Dėl to „karšti taškai“ dažniau keičiasi, o tiksliausi būna naujausi pranešimai ir šviežiai atnaujinami žemėlapiai.

    Kur fiksuojamas intensyviausias augimas

    Rugsėjo vidurio duomenys rodo, kad didžiausias aktyvumas telkiasi Lenkijos vakarinėje ir šiaurės vakarinėje dalyje. Ten kai kur minimi rodikliai, kai per valandą vienam žmogui tenka kelios dešimtys ar net per šimtą rastų grybų, priklausomai nuo vietos ir miško tipo.

    Itin palankios sąlygos nurodomos Pomeranijoje, ypač ties Slupsko ir Choinicų apylinkėmis. Daug pranešimų apie gerą laimikį ateina ir iš Didžiosios Lenkijos regiono, įskaitant apylinkes prie Poznanės, taip pat vakarinių teritorijų netoli Gožuvo ir Žaliosios Gūros. Tarp ryškesnių vietų minimas ir Žemutinis Silezijos regionas, įskaitant Legnicos bei Jelenios Guros apylinkes.

    Grybų pakankamai randama ir Lodzės vaivadijoje, ypač ties Piotrkovo Tribunalskio apylinkėmis. Be to, sezono pagyvėjimas fiksuojamas Pakarpatėje ir dalyje Liublino regiono, nors čia situacija dažniau būna banguota ir priklauso nuo pastarųjų kritulių.

    Kur laimikis kol kas menkesnis

    Ramesnė situacija šiuo metu aprašoma pietinėje Lenkijos dalyje, kur pranešimų apie ryškų grybų „iššovimą“ mažiau. Tai dažniau siejama su mažesne dirvos drėgme ir labiau permainingomis temperatūromis, kurios ne visur sudaro stabilias augimo sąlygas.

    Grybautojams patariama įvertinti, kad net ir prastesniuose regionuose situacija gali pasikeisti po kelių lietingesnių dienų. Jei prognozėse žadami krituliai, verta sekti atnaujinamus pranešimus ir planuoti išvyką po kelių dienų, kai miško paklotė spėja sukaupti drėgmę.

    Saugios grybavimo taisyklės

    Svarbiausia taisyklė išlieka nepakitusi: rinkti tik tuos grybus, kuriuos patikimai atpažįstate. Jei kyla abejonių, geriausia pasitarti su grybų žinovu, o prireikus kreiptis į artimiausią sanitarinės priežiūros įstaigą, kuri daugelyje vietų teikia konsultacijas.

    Rekomenduojama neardyti miško paklotės ir nepažeisti grybienos, nes tai mažina būsimą derlių. Taip pat verta vengti labai jaunų, dar nesusiformavusių grybų, kuriuos sunkiau identifikuoti, o vaikams grybų patiekalus siūlyti itin atsargiai.

    Specialistai pabrėžia, kad grybų negalima ragauti siekiant „pasitikrinti“ rūšį. Apsinuodijimai gali būti sunkūs, o pirmieji simptomai kartais pasireiškia tik po kelių ar net keliolikos valandų, todėl įtarus apsinuodijimą būtina nedelsti ir kreiptis į medikus.

  • Nusibodo pirktinė dešra? Šis naminis maltinukas sumuštiniams pjaustosi idealiai

    Naminis keptas mėsos vyniotinis, dažnai vadinamas klopsu, pastaraisiais metais vėl grįžta į virtuves kaip pigesnė ir aiškesnės sudėties alternatyva pirktinei dešrai. Tinkamai paruoštas jis išlieka sultingas, o atvėsintas pjaustosi plonais, tvarkingais griežinėliais, todėl patogus sumuštiniams.

    Geriausiam rezultatui svarbiausia gerai išminkyti faršą, kad masė taptų vientisa ir lipni. Tuomet kepant baltymai sukimba, o atvėsus vyniotinis išlaiko tvirtą struktūrą ir netrupa. Dar vienas triukas – neskubėti su temperatūra: lėtesnis kepimas mažesnėje kaitroje padeda išvengti išsausėjimo ir skilinėjimo.

    Kas lemia, kad pjaustosi gražiai?

    Sultingumą ir elastingą tekstūrą dažniausiai sukuria keli paprasti ingredientai: džiūvėsėliai sugeria ir sulaiko drėgmę, vanduo ar kitas skystis neleidžia masei sukietėti, o kiaušinis sujungia faršą į vientisą kepinį. Smulkiai sutarkuotas svogūnas suteikia skonio, bet nelieka stambių gabalėlių, kurie vėliau trukdytų pjaustyti.

    Kepant verta rinktis ramią kaitrą ir nenaudoti ventiliatoriaus režimo, nes intensyvus karštis greičiau paskrudina paviršių, o vidus gali nespėti tolygiai iškepti. Iškepus būtina leisti visiškai atvėsti, o geriausia per naktį palaikyti šaldytuve – tada griežinėliai būna lygūs, nepersikreipia ir nelūžinėja.

    Paprastas klopsas sumuštiniams

    Šiam variantui tinka truputį riebesnė malta mėsa, pavyzdžiui, iš kiaulienos mentės – ji po kepimo nebūna sausa. Prieskoniai gali būti klasikiniai: druska, pipirai, žiupsnelis muskato ir truputis cukraus skoniui subalansuoti, o česnakas suteikia ryškesnę natą.

    Apytikriai 1 kilogramui maltos mėsos prireiks pusės stiklinės džiūvėsėlių, vieno kiaušinio, pusės stiklinės vandens, dviejų svogūnų ir vienos česnako skiltelės. Viską gerai išminkykite, suformuokite pailgą kepinį, dėkite ant riebalais pateptos skardos ir kepkite 160 laipsnių temperatūroje apie 60 minučių, be ventiliatoriaus.

    Atvėsintą vyniotinį supjaustykite plonais griežinėliais ir naudokite kaip naminius mėsos užkandžius sumuštiniams. Jis ypač tinka su garstyčiomis, krienais, raugintais agurkais ar pomidoru, o dar šiltas gali tapti ir pagrindiniu patiekalu su bulvėmis bei burokėliais.

  • Brzoskwininis gražuolis miške vilioja vardu, bet jo į krepšį geriau nedėti: štai kodėl

    Nors pavadinimas skamba lyg iš pasakos, brzoskwininis gražuolis yra realus ir itin retas grybas, išsiskiriantis švelnia persikų ir abrikosų atspalvių kepurėle. Mikologai jį vadina šilumamėgiu miškų „brangakmeniu“, kurį pamatyti gyvai daugeliui tampa tikra sėkmės istorija.

    Šis baravykinių giminaitis dažniausiai aptinkamas senuose, saulėtuose lapuočių miškuose, ypač prie ąžuolų, bukų ar skroblų. Jam palankiausios kalkingos, maistingos dirvos, todėl jis paprastai neauga atsitiktinai bet kur, o pasirodo tik tam tikrose, stabiliose buveinėse.

    Kaip atpažinti gamtoje?

    Brzoskwininio gražuolio kepurėlė dažniausiai siekia apie 3–8 centimetrus, būna matinė, sausa, vizualiai primenanti švelnų aksomą. Po kepurėle esantys vamzdeliai ir poros dažnai ryškiai gelsvos, o kotas gali būti lieknesnis arba kiek pastorėjęs, su rausvu atspalviu.

    Vienas ryškiausių požymių pastebimas pažeidus grybą: perpjovus ar prispaudus, jo gelsvas minkštimas greitai pamėlynuoja. Toks mėlynavimas siejamas su grybe esančių junginių oksidacija, kai jie sureaguoja su ore esančiu deguonimi.

    Kodėl jo nevertėtų rinkti?

    Nors išvaizda apgaulingai „skani“, kulinarine prasme šis grybas nėra vertinamas: jo skonis menkas, kvapas silpnas, o maistinė vertė nedidelė. Dar svarbiau tai, kad dėl itin reto paplitimo šis grybas laikomas nykstančiu, todėl jo rinkimas gali tiesiogiai prisidėti prie populiacijos mažėjimo.

    Jei tokį grybą pamatėte, geriausia jo neliesti ir neardyti miško paklotės. Saugiausias pasirinkimas yra jį nufotografuoti, pasižymėti vietą ir, jei norisi prisidėti prie pažinimo, informuoti mikologų bendruomenes ar gamtininkus, kurie renka duomenis apie retų rūšių radavietes.

    Saugesnis grybavimas rudenį

    Grybaujant svarbiausia rinkti tik tas rūšis, kurias gerai pažįstate, nes panašios išvaizdos grybai gali skirtis iš esmės. Jei kyla bent menkiausių abejonių, verta pasikonsultuoti su specialistais, o ne vadovautis atsitiktiniais patarimais miške.

    Taip pat rekomenduojama neimti labai jaunų, dar nesusiformavusių grybų, kuriuos sunku tiksliai identifikuoti, ir nebandyti „atpažinti“ ragaujant. Mažiems vaikams grybų patiekalai nerekomenduojami, o grybų pirkimas iš neaiškių šaltinių išlieka viena dažniausių apsinuodijimų rizikų.

  • Sekmadienio hitas: jautiena tirpsta burnoje, o slyvų padažas viską pakelia į kitą lygį

    Ilgai troškinta jautiena yra vienas patikimiausių pasirinkimų savaitgalio pietums, tačiau tikras skirtumas atsiranda tada, kai pasirenkama tinkama mėsos dalis ir neskubama. Iš mentės ar kumpio ruošta jautiena, troškinama ant mažos ugnies, pamažu suminkštėja, o skaidulos prisipildo sultingumo.

    Šį kartą klasikinį patiekalą siūloma pagyvinti slyvomis. Jos padažui suteikia lengvos saldžiarūgštės natos ir natūralaus tirštumo, todėl papildomo tirštinimo dažnai neprireikia, o skonis tampa gilesnis ir labiau subalansuotas.

    Kas lemia minkštą jautieną?

    Troškinių sėkmė prasideda nuo kantrybės ir temperatūros. Jautienai reikia laiko, kad jungiamasis audinys virstų želatina, todėl verdant per stipriai mėsa gali tapti kieta, o troškinant lėtai ji tampa ypač minkšta.

    Ne mažiau svarbus ir apskrudinimas. Trumpai apkepinta mėsa įgauna ryškesnį skonį, nes keptuvės dugne susidaro aromatingas skrudinimo sluoksnis, kurį vėliau verta atlaisvinti sultiniu ir taip praturtinti padažą.

    Slyvų padažas: skonis ir balansas

    Troškiniuose tinka tiek džiovintos, tiek šviežios slyvos, ypač tamsios, gerai prinokusios. Džiovintos slyvos padažą tirština ir suteikia sodrumo, o šviežios labiau išryškina vaisišką rūgštelę ir lengvumą.

    Norint dar gilesnio skonio, padažą galima papildyti lauro lapais, kvapiaisiais pipirais ir nedideliu kiekiu mairūno. Jei norisi vientisos tekstūros, pabaigoje išėmus prieskonius padažą galima sutrinti, kad jis taptų aksominis.

    Kaip patiekti, kad būtų kaip restorane

    Tokie jautienos muštiniai ypač tinka su bulvių koše, grikių koše ar naminiais virtinukais, nes garnyras gerai sugeria padažą. Šalia dera traški raudonųjų kopūstų salota arba paprastas raugintas agurkas, suteikiantis gaivos.

    Šis receptas patogus ir tuo, kad kitą dieną dažnai būna dar skanesnis. Pailsėjęs padažas sutirštėja, o skoniai susijungia, todėl tai geras pasirinkimas ruošiant pietus iš anksto.

  • Į sultinį įpylė šaukštą acto dar prieš kaitinimą: rezultatas nustebino net patyrusius

    Nors actas sultinyje daugeliui skamba neįprastai, šis triukas paremtas paprasta virtuvės chemija. Nedidelis kiekis rūgšties gali padėti išgauti skaidresnį, švaresnio skonio sultinį, ypač jei jis verdamas iš mėsos su kaulais.

    Esmė paprasta: į didelį puodą dar prieš įjungiant kaitrą įpilamas maždaug vienas valgomasis šaukštas acto. Dažniausiai renkamasi obuolių arba vyno actą, o vandens kiekis įprastai siekia apie 3–4 litrus.

    Kas vyksta puode?

    Rūgštis šiek tiek sumažina vandens pH, todėl baltymai, kurie pradžioje išsiskiria iš žalių produktų, greičiau sukimba į stambesnes daleles. Dėl to ant paviršiaus susidarančias nuosėdas paprasčiau nugriebti, o skystis rečiau tampa drumstas.

    Kartu rūgštesnė terpė gali paspartinti kolageno virtimą želatina, todėl sultinys įgauna sodresnę tekstūrą. Tai aktualu verdant iš kaulų, sąnarių ar kremzlių, kai siekiama tirštesnio, labiau sustingstančio sultinio.

    Dažniausia klaida: per stiprus virimas

    Net ir įpylus acto, skaidrumą lengva sugadinti per intensyviu virimu. Kai sultinys smarkiai burbuliuoja, riebalai ir baltymų dalelės susmulkinami į smulkų debesį, kuris skystyje išsilaiko ilgai ir suteikia drumstumo.

    Praktikoje patariama sultinį užvirinti lėtai, o paskui kaitrą sumažinti iki vos matomo, ramaus virimo. Dažniausiai toks virimas trunka apie 3–4 valandas, o druska dedama pabaigoje, kad būtų lengviau kontroliuoti skonį.

    Kiek acto dėti ir ar jausis skonis?

    Dažniausiai pakanka vieno valgomojo šaukšto 3–4 litrams vandens, o toks kiekis ilgo virimo metu paprastai nepalieka ryškaus rūgštumo. Svarbu nepadauginti, nes per didelė rūgštis gali išbalansuoti skonį ir užgožti natūralų sultinio aromatą.

    Taip pat verta prisiminti bazinę taisyklę: mėsą, kaulus ir daržoves geriausia dėti į šaltą vandenį. Tuomet sultinys išsiverda tolygiau, o skaidrumą išlaikyti lengviau.

  • Ananasų pilna parduotuvėse, bet valgome retai: štai ką jis duoda sveikatai ir virtuvei

    Ananasai Lietuvos parduotuvėse tapo kasdieniu pirkiniu, tačiau ant stalo dažniau atsiranda per šventes ar kaip deserto priedas. Vis dėlto tai vaisius, kuris lengvai pritaikomas ne tik saldumynams, bet ir sotesniems patiekalams.

    Ananasas kilęs iš Pietų Amerikos, o Europoje išpopuliarėjo dar didžiųjų geografinių atradimų laikais. Ilgą laiką jis buvo prabangos simbolis, nes auginimas šiltnamiuose ir gabenimas buvo brangūs, todėl vaisius dažniau puošdavo kilmingųjų stalus.

    Šiandien ananasų pasiūla didelė, o dažniausiai prekyboje sutinkama valgomojo ananaso veislė. Prinokusį vaisių išduoda ryškus aromatas, gelsvėjanti žievė ir lengviau atsiskiriantys lapeliai, tačiau pernokęs ananasas greičiau praranda tekstūrą.

    Ananasas vertinamas dėl vitamino C ir mangano, taip pat dėl skaidulų, kurios svarbios virškinimui. Jame yra bromelaino fermentų, kurie siejami su baltymų skaidymu, tačiau šių medžiagų poveikis priklauso nuo kiekio ir bendros mitybos, tad stebuklingų pažadų vertėtų vengti.

    Kasdienėje mityboje ananasą paprasčiausia valgyti šviežią, dėti į vaisių salotas ar maišyti su natūraliu jogurtu ir avižomis. Iš jo spaudžiamos sultys ir gaminami kokteiliai, tačiau verta prisiminti, kad tokiuose gėrimuose dažnai lieka mažiau skaidulų nei valgant patį vaisių.

    Virtuvėje ananasas puikiai tinka ir pikantiškiems deriniams: jo saldžiarūgštis skonis dažnai derinamas su vištiena ar kiauliena, naudojamas iešmeliuose, keptuose patiekaluose ar salotose. Jis taip pat naudojamas saldžiarūgščiuose padažuose, kurie įprasti Azijos regiono virtuvėse.

    Renkantis produktą verta atkreipti dėmesį į konservuotus ananasus: jie patogūs, tačiau dažnai turi daugiau pridėtinio cukraus, o dalis maistinių medžiagų apdorojant sumažėja. Jei tik yra galimybė, geresnis pasirinkimas dažniausiai bus šviežias, prinokęs vaisius.

  • Vienas rudeninis priedas ir viskas: šie moliūginiai blynai su obuoliais dingsta per minutę

    Rudenį moliūgas dažniausiai atsiduria sriubose, troškiniuose ar pyraguose, tačiau jis puikiai tinka ir puriems blynams su obuoliais. Kepinto moliūgo tyrė tešlai suteikia švelnaus saldumo, todėl cukraus galima dėti mažiau, o skonis išlieka sodrus.

    Geriausiai tinka kepimui skirti moliūgai, pavyzdžiui, hokaido ar sviestinis. Iškeptas moliūgas lengvai sutrinamas į vientisą tyrę, kuri tešlos neatskiedžia taip, kaip žalias tarkuotas moliūgas, todėl blynai iškepa minkšti ir purūs.

    Skoniui subalansuoti verta rinktis rūgštesnius obuolius, pavyzdžiui, antaninius ar renetus. Jų rūgštelė išryškina moliūgo aromatą ir padeda išvengti per saldaus rezultato, ypač jei papildomai naudojamas vanilinis cukrus ar cinamonas.

    Jei moliūgo tyrė pasirodo per skysta, ją kelioms minutėms verta palaikyti sietelyje, kad nuvarvėtų skystis. Taip tešla geriau laikys formą, o kepant blynai mažiau prisigers riebalų ir bus lengvesni.

    Tešla turėtų būti tiršta, bet lengvai kristi nuo šaukšto, o kepti geriausia ant vidutinės kaitros. Per didelė temperatūra blynus greitai apskrudina išorėje, tačiau vidus gali likti neiškepęs, todėl svarbu neskubėti ir apversti tik tada, kai kraštai sutvirtėja.

    Patiekimas gali būti paprastas: užtenka pabarstyti cukraus pudra arba šalia įdėti natūralaus jogurto. Tinka ir medus ar šaukštas grietinės, o norint daugiau tekstūros, ant viršaus galima užbarstyti smulkintų graikinių riešutų.

    Šis derinys aktualus ir šiandienos mitybos tendencijose, kai ieškoma būdų sumažinti pridėtinio cukraus kiekį neaukojant skonio. Moliūgas ir obuoliai leidžia natūraliai pasaldinti tešlą, o prieskoniai, tokie kaip cinamonas, sustiprina aromatą ir suteikia desertui ryškumo.