CP v2

Category: Maistas

  • Ši traški rudens salota dingsta akimirksniu: paprasti ingredientai, skonis kaip restorane

    Rudenį, kai daržovių derlius pasiekia piką, ant stalo vis dažniau grįžta traškios kopūstų salotos. Jos vertinamos už paprastumą, nedidelę kainą ir tai, kad skonis gerėja pastovėjus šaldytuve. Tokios salotos tinka ir prie mėsos, ir prie žuvies, ir kaip lengvas užkandis.

    Pagrindas čia yra baltagūžiai ir raudongūžiai kopūstai, o saldumą ir sultingumą suteikia morka bei obuolys. Įprastas pasirinkimas yra majonezo ir jogurto padažas, tačiau norint lengvesnės versijos jį galima keisti į paprastą vinigretą su citrina ar actu. Papildomas traškumas dažnai išgaunamas įdedant šviežios raudonosios paprikos.

    Kas rudenį skaniausia?

    Kopūstai parduotuvėse yra ištisus metus, tačiau rudenį jie paprastai būna traškesni ir saldesni. Kad lapai suminkštėtų ir salotos būtų malonesnės, supjaustytus kopūstus verta šiek tiek patrinti su žiupsniu druskos. Taip greičiau atsiskleidžia skonis ir salotos tampa sultingesnės.

    Šiuo metų laiku taip pat dažnai pasirenkamos sezoninės daržovės, kurios gerai dera prie kopūstų: paprika, cukinija, saldžioji kukurūzų burbuolė, o pomidorai, nors ir artėjant sezono pabaigai, dar išlieka populiarūs. Jei norisi ryškesnio rūgštumo, tinka ir smulkinti rauginti agurkai.

    Paprasčiausias paruošimas

    Jei naudojate baltą svogūną, po smulkaus supjaustymo jį galima trumpai nuplikyti verdančiu vandeniu. Taip sumažėja aštrumas ir svogūnas nebedominuoja, o tik paryškina kitus ingredientus. Vietoje jo dažnai renkamasi ir švelnesnė šalotinė svogūnų rūšis.

    Salotoms patogu rinktis apytiksles proporcijas: pusė baltagūžio ir pusė raudongūžio kopūsto galvos, 2 didelės morkos, 1 obuolys ir 1 šalotinis svogūnas. Padažui tinka 3 šaukštai majonezo, apie 150 gramų natūralaus jogurto, šaukštelis garstyčių, šaukštelis citrinos sulčių, šaukštelis cukraus, druska ir pipirai. Viską sumaišius, salotas verta bent 15 minučių palaikyti šaldytuve.

    Prieš patiekiant salotas dar kartą permaišykite ir, jei norisi, pabarstykite šviežiomis žolelėmis, pavyzdžiui, krapais ar petražolėmis. Tokia versija išlieka spalvinga, traški ir lengvai pritaikoma pagal tai, ką tuo metu turite namuose.

  • Prancūziškas būdas cukinijai: vos keli ingredientai, o sotus apkepas pamaitina visus

    Prancūzų virtuvėje cukinija dažnai kepama apkepuose, kuriuose švelnų jos skonį paryškina kiaušiniai, grietinėlė ir gerai besilydantis, ryškesnio skonio sūris. Toks derinys padeda išlaikyti patiekalą kremišką, o daržovės tampa minkštos ir aromatingos.

    Šio varianto esmė paprasta: cukinija sutarkuojama ir maišoma su ryžiais, tada užpilama kiaušinių bei grietinėlės plakiniu ir kepama orkaitėje. Dėl didelio cukinijos vandeningumo ryžius galima berti tiesiai sausai, nes kepdami jie sugeria ir daržovių sultis, ir padažą.

    Kaip ryžiai sugeria skonį

    Geriausiai tinka apvalūs ryžiai arba arborio, naudojami rizotui, nes iškepę jie tampa minkšti ir šiek tiek lipnūs. Tokia tekstūra padeda ryžiams susieti daržoves su kiaušinių ir grietinėlės mase, todėl apkepas nesubyra.

    Morkos nėra būtinos, tačiau jos suteikia daugiau saldumo, spalvos ir papildomo sultingumo. Prieskoniams dažniausiai pakanka druskos, pipirų ir žiupsnelio muskato, nes sūris apkepui duoda pagrindinę umami natą.

    Ingredientai ir gaminimas

    Maždaug 4–6 porcijoms prireiks apie 1 kilogramo cukinijos, 150 gramų ryžių, 3 kiaušinių, 300 mililitrų daržovių sultinio, 200 mililitrų 30 proc. riebumo grietinėlės ir 150 gramų sūrio. Dažniausiai pasirenkamas „Comté“, „Gruyère“ arba emmentalis, taip pat tinka ir kitas gerai besilydantis sūris.

    Cukiniją su odele sutarkuokite stambiai, jei ji peraugusi, išimkite sėklas. Sudėkite tarkuotą cukiniją, morkas ir ryžius į dubenį, užpilkite sultiniu ir permaišykite.

    Atskirai išplakite kiaušinius su grietinėle, pagardinkite druska, pipirais ir muskatu. Daržoves sudėkite į sviestu pateptą kepimo indą, užpilkite plakinį, užberkite tarkuotą sūrį ir lengvai permaišykite, kad masė pasiskirstytų tolygiai.

    Kepkite iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 35 minutes, kol viršus lengvai apskrus, o ryžiai suminkštės. Prieš pjaustydami leiskite apkepui kelias minutes pastovėti, kad sutvirtėtų.

    Kodėl tai sotus pasirinkimas

    Toks apkepas tinka kaip pilnavertis pietų patiekalas, nes suteikia sudėtinių angliavandenių iš ryžių ir baltymų iš kiaušinių bei sūrio. Daržovės papildo racioną skaidulomis, o cukinijoje ir morkose esantys mineralai bei karotenoidai geriau pasisavinami dėl grietinėlės ir sūrio riebalų.

    Patiekalas dažnai valgomas vienas, tačiau norint įvairesnės lėkštės jį galima derinti su mėsa ar grybų padažu. Tai taip pat patogus pasirinkimas, kai norisi greitai paruošti didesnį kiekį šilto maisto visai šeimai.

  • Zupą užsukate į stiklainius be pasterizacijos? Štai kiek realiai ji gali stovėti šaldytuve

    Karštą sriubą supilstyti į iškaitintus stiklainius ir sandariai užsukti daug kam atrodo patogiausias būdas sutaupyti laiko darbo dienomis. Toks sprendimas gali būti praktiškas, tačiau svarbu suprasti ribas: tai nėra pilnavertė konservavimo alternatyva.

    Dažniausiai namuose taikomas būdas paremtas šiluma ir vakuumo susidarymu atvėsus: ką tik užsukti stiklainiai apvyniojami rankšluosčiu ar antklode ir paliekami ramiai atvėsti. Atvėsus dangtelis įsitraukia, o tai sukuria įspūdį, kad produktas saugus ilgesniam laikymui, nors be kaitinimo režimo tai negarantuojama.

    Maisto saugos specialistai pabrėžia, kad naminis užsukimas be pasterizacijos ne sunaikina, o tik laikinai pristabdo mikroorganizmų dauginimąsi. Dėl to tokias sriubas būtina laikyti tik šaldytuve, o prieš valgant įvertinti kvapą, spalvą ir tekstūrą, nors vien pojūčiais pasikliauti ne visada saugu.

    Praktikoje sriuba, supilta į idealiai švarius ir karščiu apdorotus stiklainius, paprastai išlieka tinkama trumpą laiką. Saugiausia laikyti šaldytuve ir suvartoti per 3–4 dienas, ypač jei sriuboje yra mėsos, žuvies, grybų, grietinėlės ar ankštinių produktų.

    Labai svarbi higiena: stiklainiai ir dangteliai turi būti ne tik švarūs, bet ir sausi, be pažeidimų ar rūdžių, o sriuba turi būti verdanti ar bent labai karšta. Taip pat būtina vengti temperatūrinio šoko, todėl stiklainius prieš pilstant verta pašildyti karštu vandeniu, o pripildant palikti nedidelį tarpelį iki krašto.

    Jei tikslas yra laikyti savaites ar mėnesius, vien vakuumo nepakanka. Tuomet reikalinga pasterizacija, o mėsos patiekalams dažnai taikomas daugkartinis kaitinimas kelias dienas iš eilės arba konservavimas slėginiu aparatu, nes būtent žema rūgštis ir anaerobinės sąlygos didina rimtų apsinuodijimų riziką.

    Net ir gerai užsuktus stiklainius verta žymėti data ir laikytis paprastos taisyklės: pirmiausia sunaudoti tai, kas pagaminta anksčiau. O jei kyla bent menkiausių abejonių dėl kvapo, dangtelio būklės ar turinio išvaizdos, saugiausia tokios sriubos neragauti.

  • Ieškokite šios „bulvės“ parduotuvėje: tinka rauginti ir gali pakeisti bulves pietums

    Topinambas, dar vadinamas žiemine saulėgrąža, vis dažniau sugrįžta į virtuvę kaip alternatyva bulvėms. Jo nereikia nei lupti, nei sudėtingai ruošti, nes plona odelė yra valgoma, svarbiausia gumbus gerai nušveisti.

    Dažniausiai topinambas patiekiamas kaip garnyras pietums: išvirtas pasūdytame vandenyje jis suminkštėja per maždaug 15–20 minučių. Jį galima valgyti su sviestu ir krapais arba sutrinti į glotnią tyrę, pagardinti pienu ar grietinėle ir prieskoniais.

    Kaip ruošti vietoj bulvių?

    Kitas populiarus būdas yra kepimas orkaitėje. Nušveistus gumbus pakanka sumaišyti su aliejumi, druska, pipirais, česnaku ir žolelėmis, o tada kepti apie 30–40 minučių 200 laipsnių temperatūroje, kol gražiai apskrus.

    Kepintas topinambas tinka prie mėsos, žuvies, grybų patiekalų, taip pat į salotas. Dėl riešutinio poskonio jis dažnai vertinamas kaip įdomesnis garnyras nei įprastos bulvės.

    Valgyti žalią ar rauginti?

    Topinambą galima valgyti ir žalią, supjausčius itin plonais griežinėliais ir apšlaksčius citrinos sultimis. Toks patiekimas primena carpaccio, o skoniui paryškinti tinka obuoliai, rukola ar pelėsinis sūris.

    Dar viena idėja yra rauginimas: supjaustyti gumbai užpilami pasūdytu vandeniu ir laikomi taip, kad būtų visiškai apsemti. Išrūgęs topinambas būna traškus, lengvai rūgštus ir gerai tinka sumuštiniams bei mėsainiams.

    Kuo topinambas naudingas?

    Skirtingai nei bulvės, topinambas daugiausia turi ne krakmolo, o inulino, kuris siejamas su mažesniu gliukozės kiekio kraujyje šuolių poveikiu. Dėl to jis dažnai minimas kaip palankesnis pasirinkimas žmonėms, kurie riboja greituosius angliavandenius.

    Taip pat topinambas yra įvairių mineralinių medžiagų, įskaitant kalį ir geležį, šaltinis. Vis dėlto į racioną jį verta įtraukti palaipsniui, nes didesnis inulino kiekis jautresniems žmonėms gali sukelti pilvo pūtimą.

  • Neskubėkite išmesti: štai ką galima šaldyti pasibaigus galiojimo terminui ir kada geriau nerizikuoti

    Maistą žmonės neretai išmeta vien todėl, kad ant pakuotės mato pasibaigusį terminą. Tačiau vien šaldiklis nepadarys nesaugaus produkto saugiu, todėl svarbiausia suprasti, koks terminas nurodytas ir kaip maistas buvo laikomas iki tol.

    Europos Sąjungoje dažniausiai sutinkami du žymėjimai: „tinka vartoti iki“ ir „geriausias iki“. Pirmasis yra susijęs su sauga, o antrasis dažniau rodo kokybės ribą, po kurios gali suprastėti skonis, kvapas ar tekstūra.

    Kuo skiriasi terminai ant pakuotės?

    „Tinka vartoti iki“ taikomas greitai gendantiems produktams, kurie gali tapti mikrobiologiškai nesaugūs, pavyzdžiui, šviežiai mėsai, žuviai ar kai kuriems paruoštiems atvėsintiems patiekalams. Pasibaigus šiam terminui tokių produktų valgyti nerekomenduojama net jei jie atrodo normaliai.

    „Geriausias iki“ dažniausiai reiškia kokybę. Jei produktas buvo laikomas tinkamai ir pakuotė nepažeista, jis nebūtinai tampa nesaugus iškart kitą dieną, tačiau gali pakisti jo savybės.

    Ar galima šaldyti po „geriausias iki“?

    Daugeliu atvejų šaldyti galima, jei produktas visą laiką buvo laikomas tinkamoje temperatūroje ir nėra gedimo požymių. Vis dėlto šaldymas nėra būdas atkurti jau pradėjusio gesti maisto saugą.

    Svarbi taisyklė paprasta: kuo šviežesnį produktą užšaldysite, tuo geresnė jo kokybė bus atitirpinus. Todėl laukti kelias dienas po termino ir tik tada dėti į šaldiklį dažniausiai nėra gera idėja.

    Ką geriausia užšaldyti dar iki termino?

    Jei matote, kad nespėsite suvartoti, saugiausia šaldyti dar iki „tinka vartoti iki“ pabaigos. Tai ypač aktualu šviežiai mėsai, maltai mėsai, paukštienai ir žuviai.

    Praktiškai dažnai šaldomi ir kiti produktai: duona, kepiniai, dalis paruoštų patiekalų, taip pat vaisiai, daržovės ir maisto likučiai. Visais atvejais svarbu greitai atvėsinti, sandariai supakuoti ir laikyti pastovioje žemoje temperatūroje.

    Jei „geriausias iki“ terminas jau pasibaigęs, prieš šaldant verta kritiškai įvertinti būklę. Įtartinas kvapas, išsipūtusi pakuotė, pelėsis, pakitusi spalva ar gleivėta tekstūra yra signalai tokio maisto nebevartoti.

    Atsargiausiai reikėtų elgtis su atvėsintais paruoštais vartoti patiekalais, nes jie jautrūs laikymo klaidoms. Vien pasitikėti tuo, kad produktas vizualiai atrodo gerai, tokiu atveju gali nepakakti.

    Taip pat verta žinoti, kad sauga ir kokybė nėra tas pats: kai kuriuos produktus šaldyti galima, bet rezultatas gali nuvilti. Pavyzdžiui, padažai su majonezu ar dalis grietinėlės pagrindo padažų po atitirpinimo gali atsiskirti ir tapti vandeningi.

    Šaldiklis gali realiai sumažinti maisto švaistymą, tačiau jis geriausiai veikia tada, kai naudojamas laiku. Jei produktas jau kelia įtarimų, šaldymas problemos neišspręs.

  • Pavalgys visa šeima ir piniginė neverks: 10 pigių vakarienių idėjų, kurios tikrai pasiteisina

    Kai vakarienę reikia pagaminti visai šeimai, nebūtina kasdien pirkti brangių produktų ar ilgai stovėti prie viryklės. Dažniausiai užtenka kelių bazinių ingredientų, o sotumas ir skonis priklauso nuo to, kaip juos suderinsite ir pagardinsite.

    Praktika rodo, kad taupi vakarienė nebūtinai reiškia vien makaronus su sūriu. Iš bulvių, kiaušinių, ryžių, maltos mėsos, makaronų ir daržovių galima paruošti daug skirtingų patiekalų, todėl šeimai nereikia valgyti to paties kelias dienas iš eilės.

    Greiti patiekalai iš to, ką turite

    Vienas greičiausių sprendimų yra tortilijų picos. Ant tortilijos užtepkite pomidorų padažo, sudėkite sūrį ir šaldytuve rastus priedus, pavyzdžiui, kumpį, daržoves ar kukurūzus, ir kepkite apie 8–10 minučių, kol kraštai taps traškūs.

    Dar vienas taupus variantas yra kepti ryžiai su kiaušiniu, ypač kai ryžių liko nuo pietų. Keptuvėje apkepkite svogūną ir daržoves, įmaišykite ryžius, įmuškite vieną ar du kiaušinius, o skonį sureguliuokite druska ir prieskoniais.

    Jei norisi sotesnio patiekalo be papildomų puodų, pasiteisina skardoje keptos bulvės su vištiena. Bulves supjaustykite skiltelėmis, pridėkite vištienos gabalėlių, pagardinkite paprika, česnaku ir žolelėmis, o šalia patiekite paprastą grietinės padažą.

    Sotūs klasikiniai pasirinkimai

    Bulvių ir maltos mėsos apkepas dažnai tampa sprendimu, kai reikia pamaitinti visus už nedidelę kainą. Bulves supjaustykite plonomis riekelėmis, maltą mėsą apkepkite su svogūnu, sudėkite sluoksniais, užpilkite kiaušinio ir grietinės mišiniu, o viršų pabarstykite šiek tiek sūrio.

    Klasika, kuri retai nuvilia, yra makaronai su maltos mėsos padažu. Kad porcija būtų didesnė ir maistingesnė, į padažą galima įtarkuoti morkos ar cukinijos, įdėti pupelių, o skonį sustiprinti pomidorais ar tirštesniu pomidorų padažu.

    Kai norisi greitai ir paprastai, gelbsti omletas su bulvėmis ir sūriu. Keptuvėje apkepkite virtas bulves, užpilkite plaktus kiaušinius, įdėkite sūrio ir, jei turite, šiek tiek daržovių ar mėsos likučių.

    Idėjos, kurios patinka vaikams

    Namuose paruošti burgeriai dažnai tampa vakarienės hitu, nors tam nereikia nieko įmantraus. Užtenka bandelių, maltos mėsos paplotėlių ar kotletų, sūrio ir daržovių, o padažą galima greitai pasidaryti iš grietinės ar majonezo su prieskoniais.

    Patogus būdas sunaudoti likučius yra soti tortilija su įvairiu įdaru. Tinka vištiena, malta mėsa, pupelės, sūris, daržovės ir paprastas česnakinis padažas, o susuktą tortiliją galima trumpai pakepinti keptuvėje, kad būtų traškesnė.

    Jei šeimoje mėgstami užkandžio tipo patiekalai, verta prisiminti namines vištienos juosteles. Supjaustytą vištienos filė apvoliokite miltuose, kiaušinyje ir džiūvėsėliuose, iškepkite orkaitėje ar keptuvėje ir patiekite su bulvėmis bei lengvu padažu.

    Dar vienas praktiškas sprendimas yra didelis puodas sočios sriubos, kurios užtenka ir kitai dienai. Į sultinį dėkite bulves, morkas, svogūnus, kitų daržovių likučius, o baltymams rinkitės maltą mėsą, kukulius, pupeles ar šiek tiek rūkytos mėsos.

    Kasdienėje virtuvėje dažnai daugiausia sutaupyti padeda ne pigiausių produktų paieška, o mažesnis maisto švaistymas. Prieš eidami į parduotuvę peržvelkite šaldytuvą ir šaldiklį, suplanuokite vakarienę pagal tai, ką būtina sunaudoti pirmiausia, ir įprastas krepšelis virs keliomis skirtingomis vakarienėmis.

  • Ši mėsa, laikyta delikatesu, dingo nuo stalų: kada ją rasti ir kaip iškepti, kad neišsausėtų

    Laukiniai paukščiai kadaise buvo svarbi tradicinės virtuvės dalis, o kurapka laikyta išskirtiniu, dažniau turtingesnių šeimų ar švenčių stalo patiekalu. Šiandien kurapkos parduotuvėse pasitaiko retai, o šviežios skerdenos dažniausiai atsiranda tik ribotą laiką, kai vyksta medžioklės sezonas.

    Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos šalių, laukinės faunos naudojimą maistui griežtai reguliuoja teisės aktai, todėl pasiūla priklauso nuo sezono, kvotų ir kontrolės. Dėl to kurapką paprasčiau rasti specializuotose prekybos vietose, pas ūkininkus ar iš legalių tiekėjų, o ne kasdienėje mažmenoje.

    Kaip neišsausinti liesos mėsos?

    Kurapkos mėsa yra liesa, todėl ją lengva perkepti ir išsausinti. Dėl šios priežasties gaminant verta rinktis būdus, kurie saugo drėgmę, pavyzdžiui, trumpą apkepimą ir kepimą su riebalais, taip pat poilsio laiką, kad sultys pasiskirstytų tolygiai.

    Vienas paprastesnių triukų yra į paukščio vidų įdėti sviesto ir kepant vis palaistyti odelę tirpintu sviestu. Tai padeda išgauti gražesnę spalvą ir sumažina riziką, kad mėsa taps kieta, ypač jei kepama aukštesnėje temperatūroje.

    Iškepus svarbu leisti mėsai pailsėti apie 10 minučių, kad pjaustant sultys neišbėgtų iš karto. Praktikoje tai ypač aktualu mažiems paukščiams, kurių mėsa greitai praranda drėgmę, jei patiekiama vos ištraukus iš orkaitės.

    Ką patiekti prie kurapkos?

    Prie laukinės paukštienos dažnai tinka ryškesnio skonio garnyrai, kurie subalansuoja mėsos švelnumą. Populiarus derinys yra bulvių salotos su burokėliais, raugintais agurkais ir garstyčių užpilu, o mėgstantiems aštresnius skonius tinka ir šiek tiek krienų.

    Jei norisi klasikos, galima rinktis bulvių košę ir svieste keptus grybus. Tokie priedai suteikia sotumo, o grybų ir sviesto aromatas gerai dera su švelnia laukinės paukštienos tekstūra.

    Paprastas keptos kurapkos principas

    Norint traškesnės odelės, kurapką prieš kepant verta trumpai apkepinti keptuvėje. Patikimiausias būdas išvengti perkepimo yra naudoti virtuvinį termometrą ir stebėti mėsos temperatūrą storiausioje vietoje.

    Dažnai orientuojamasi į maždaug 74 laipsnius Celsijaus, tačiau tikslus rezultatas priklauso nuo paukščio dydžio ir orkaitės ypatybių. Kepant pravartu į indą įpilti sultinio, kad aplinka būtų drėgnesnė ir mėsa mažiau sausėtų.

    Gaminant svarbu nepamiršti ir saugaus produktų kilmės principo: laukinė paukštiena turi būti įsigyta legaliai, o laikymo ir šiluminio apdorojimo higiena turi būti itin kruopšti. Tai ne tik skonio, bet ir maisto saugos klausimas.

  • Šiai obuolių veislei jau per 150 metų: kronselka lenkia šarąją renetą ir gelbsti šarlotką

    Kronselka yra sena obuolių veislė, kurią retai pamatysite didžiųjų prekybos tinklų lentynose, tačiau jos verta paieškoti turguose ar pas vietinius augintojus. Šie obuoliai vertinami dėl ryškaus saldžiarūgščio skonio ir trapios tekstūros, ypač tinkamos kepiniams.

    Pomologijos šaltiniuose nurodoma, kad kronselka išvesta Prancūzijoje, o jos atsiradimas siejamas su sodininku ir pomologu Charlesu Baltetu, 1869 metais. Kai kur ji dar vadinama jaśniepańska arba oliwka kronselska, o senesniuose sodininkystės aprašymuose minėta kaip patikima, ištverminga sodo veislė.

    Kuo išsiskiria kronselka?

    Augintojai šią obelį dažnai giria dėl atsparumo šalčiui ir gana gero atsparumo ligoms, todėl ji ilgą laiką buvo paplitusi senesniuose soduose. Vis dėlto, kaip ir daugeliui senųjų veislių, derlingumas bei atsparumas gali skirtis pagal poskiepį, dirvą ir priežiūrą.

    Kronselkos vaisiai paprastai skinami nuo rugsėjo pradžios, o jų dydis gali svyruoti nuo mažų iki didesnių. Obuoliai dažniausiai būna žalsvai geltoni, kartais su oranžiniu ar rausvu šonu, o minkštimas sultingas, traškus ir aromatingas.

    Ką iš jos gaminti namuose?

    Dėl subalansuoto saldumo ir rūgštumo kronselka tinka valgyti šviežia kaip užkandis, ypač kai norisi ryškesnio skonio obuolio. Ji taip pat gerai pasiteisina ruošiant naminius gaminius, kai svarbu, kad obuolys išlaikytų aromatą ir nesukristų į vientisą masę per greitai.

    Dažniausiai ši veislė rekomenduojama desertams, ypač šarlotkai, nes kepant išryškėja obuolių kvapas, o skonis išlieka sodrus. Kronselka tinka ir kompotams, tyrelėms, marmeladui ar obuolių masei, ypač jei norite natūralesnio, ne per saldaus rezultato.

    Kodėl senos veislės vėl grįžta?

    Pastaraisiais metais Europoje ryškėja susidomėjimas senosiomis veislėmis dėl įvairovės, skonio ir vietinio auginimo tradicijų. Toks pasirinkimas dažnai siejamas ir su trumpesne tiekimo grandine, kai vaisiai atkeliauja tiesiai iš regioninių ūkių.

    Ieškant kronselkos, verta pasiteirauti vietinių sodininkų, bendruomeninių turgelių ar mažų ūkių, kurie augina senas veisles. Jei planuojate sodinti patys, svarbu pasirinkti tinkamą poskiepį ir įvertinti, kokių ligų rizika didžiausia jūsų vietovėje.

  • Ši jautienos dalis guliašui daro stebuklą: mėsa tokia minkšta, kad tirpsta burnoje

    Ruošiant guliašą dažnai kyla klausimas, kokią mėsą rinktis, kad ji būtų sultinga ir minkšta net be sudėtingų triukų. Mitybos rekomendacijose raudona mėsa dažnai minimas kaip produktas, kurį verta riboti, tačiau visiškai jos atsisakyti nebūtina. Svarbu dažnis, porcijos dydis ir pasirinkta dalis.

    Jautiena išsiskiria visaverčiais baltymais, geležimi, cinku ir vitaminais, ypač B12, todėl saikingai gali būti subalansuotos mitybos dalis. Vis dėlto kasdienis jos vartojimas daugeliui nėra geriausias pasirinkimas, o guliašą dažniausiai gaminame kaip retesnį, lėto virimo patiekalą. Būtent tuomet verta rinktis dalį, kuri geriausiai atsiskleidžia ilgai troškinant.

    Guliašui tinka ne tik sprandinė

    Guliašui dažnai renkamasi sprandinė, mentė ar krūtinėlė, nes šios dalys turi daugiau riebalų ir suteikia patiekalui sodrumo. Jei norisi liesesnio varianto, galima rinktis kumpio ar išpjovos tipo gabalus, tačiau jie jautresni pervirimui ir greičiau sausėja. Lėtam troškinimui geriausiai tinka mėsa su daugiau jungiamojo audinio.

    Vienas iš patikimiausių pasirinkimų yra jautienos kulninė, dar vadinama blauzdos dalimi. Ji turi ryškų skonį ir marmurinę struktūrą, o svarbiausia, joje gausu kolageno. Troškinant kolagenas virsta želatina, todėl padažas tampa tirštesnis, o mėsa įgauna tą minkštumą, kurio visi tikisi iš gero guliašo.

    Kolagenas ir laikas daro savo

    Kulninė paprastai būna iš priekinės arba galinės kojos dalies, todėl jos tekstūra iš pradžių gali atrodyti kietesnė. Tačiau ilgas, lėtas virimas yra būtent tai, ko jai reikia. Dažniausiai rekomenduojama troškinti bent 2–3 valandas, o norint itin švelnaus rezultato, procesas gali trukti ir ilgiau.

    Geriausią efektą duoda pastovi, nedidelė kaitra ir pakankamai skysčio, kad mėsa troškintųsi, o ne keptų. Tokia technika ne tik suminkština skaidulas, bet ir išryškina skonį, todėl net paprastos daržovės ir prieskoniai patiekale tampa ryškesni. Be to, kulninė tinka ne vien guliašui, ji dažnai naudojama sultiniams, nes suteikia jiems natūralaus tirštumo.

    Kaip išsirinkti ir ko vengti

    Perkant verta ieškoti gabalo su aiškiais raumenų skaidulų sluoksniais ir šviesesniais jungiamojo audinio intarpais. Pernelyg liesas gabalas guliaše dažniau pritrūksta sultingumo, o per dideli, nelygūs kubai gali išsitroškinti nevienodai. Patogiausia pjaustyti vienodo dydžio gabalėliais, kad visi pasiektų vienodą minkštumą.

    Dažna klaida yra skubėti ir kelti kaitrą, tikintis, kad mėsa greičiau suminkštės. Praktikoje nutinka priešingai: baltymai greičiau sutraukiami, o jungiamasis audinys nespėja tinkamai suirti. Kantrybė ir lėtas virimas čia svarbesni už bet kokį prieskonių mišinį.

  • Pabianicų picerija vėl pasaulio elite: „Zielona Górka“ kyla reitinge ir stebina itališką rinką

    Pabianicų mieste veikianti picerija „Zielona Górka“ dar kartą pateko į vieną žinomiausių tarptautinių picos gidų „50 Top Pizza“ ir šiemet pakilo iki 93 vietos pasaulio šimtuke. Tai jau ne pirmas šio restorano pasiekimas: debiutavusi 97-oje pozicijoje, vėliau ji kilo į 94-ą, o dabar dar labiau sustiprino savo rezultatą.

    Restoraną valdo Jędrzejus Lewandowskis ir jo žmona, o pats verslas veikia apie 11 metų. Į Europos ir pasaulio „50 Top Pizza“ vertinimus „Zielona Górka“ reguliariai patenka jau maždaug penkerius metus, o tai rodo nuoseklų kokybės standartą, o ne vienkartinę sėkmę.

    Kas lemia „50 Top Pizza“?

    „50 Top Pizza“ vadovas dažnai lyginamas su „Michelin“ gidu, tačiau jis specializuojasi tik picerijose. Organizatoriai sudaro atskirus reitingus Italijai, žemynams ir pasauliui, o vertintojai į restoranus vyksta anonimiškai, elgiasi kaip įprasti lankytojai ir stebi visą patirtį.

    Vertinant atsižvelgiama ne tik į picos skonį, tešlos ir ingredientų kokybę, bet ir į aptarnavimą, švarą, darbo organizavimą, laukimo laiką bei bendrą atmosferą. Nors reitinguose sutinkami įvairūs stiliai, viršūnėse dažniausiai dominuoja neapolietiškos picos kryptis.

    „Tai reklamuoja Lenkijos gastronomiją“

    Apie šių metų rezultatą Lewandowskis pranešė trečiadienį, pabrėždamas, kad tarptautinis įvertinimas gali tapti svarbia reklama Lenkijos gastronomijai užsienyje. Jo teigimu, susitikimuose su italais jis girdėjo ir praktinį susidomėjimą keliauti į Lenkiją paragauti vietinių picų.

    „Šis įvertinimas padeda parodyti, kad gerą picą galima rasti ne tik Italijoje, o Lenkijos scena tampa vis įdomesnė“, – sakė Jędrzejus Lewandowskis.

    Daugėja moterų picų meistrių

    Šių metų kontekste išryškėjo ir platesnė tendencija: picos meistro profesijoje daugėja moterų, o pati rinka pamažu atsitraukia nuo stereotipo, kad tai tik vyrų darbas. „50 Top Pizza“ duomenys rodo, kad pasaulio šimtuke šiemet atsidūrė penkios moterys, kai pernai jų buvo trys.

    Tarp aukščiausiai įvertintų moterų minima Andrea Bornacelli iš Bogotos, užėmusi 17 vietą, taip pat Giorgia Caporuscio iš Niujorko, Marisol Doylee iš Klivlando, Yoselin Maria Tavarez iš Nueva Esparta ir Susanna Di Cosimo, dirbanti Indijoje.

    „Zielona Górka“ komanda taip pat viliasi sėkmingo pasirodymo neapolietiškos tradicinės picos konkurse Neapolyje, kuriame dalyvaus keliolika Lenkijos atstovų. Tarp jų yra ir Iga Cieślak iš Lodzės, dirbanti Pabianicų restorane ir laikoma vienintele moterimi Lenkijos komandoje.

    Kas laimėjo pasaulio viršūnę?

    Pirmąją vietą pasauliniame „50 Top Pizza World“ reitinge šiemet pelnė „Napoli on the Road“ iš Londono, kurią valdo Michele Pascarella. Lewandowskis pasakojo, kad nugalėtoją yra sutikęs dar tuomet, kai šis verslą pradėjo nuo nedidelio vežimėlio su maža krosnimi, o vėliau tapo traukos tašku picos gerbėjams iš įvairių šalių.

    Šių metų šimtuke užfiksuotas ir geografinės įvairovės ženklas: pirmą kartą pateko picerija iš Afrikos. „Stagione“ iš Kasablankos Maroke užėmė 99 vietą, o tai parodė, kad tarptautinis susidomėjimas kokybiška pica plečiasi už tradicinių Europos ribų.

    „Zielona Górka“ nėra vienintelė iš Lenkijos įvertinta vieta. Europos reitinge, paskelbtame birželį, Pabianicų picerija užėmė 18 vietą, o Varšuvos „Ciao a Tutti“ buvo 33-ia. Taip pat paminėtos Gdansko „Ostro“ ir keli Varšuvos restoranai: „Mąka i Woda“, „PEZZO“, „Pizzaiolo“ ir „Spacca Napoli“.

    „50 Top Pizza“ iniciatyva pradėta 2017 metais, o tais pačiais metais tradicinės neapolietiškos picos kepimo menas buvo įtrauktas į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Gidą sukūrė italų gastronomijos ekspertai Barbara Guerra, Luciano Pignataro ir Albert Sapere, o dabartinė versija laikoma 10-ąja projekto edicija.