Category: Sveikata

Metforminas daugiau nei šešis dešimtmečius laikomas vienu svarbiausių vaistų gydant 2 tipo diabetą. Jis padėjo milijonams žmonių stabilizuoti gliukozės kiekį kraujyje ir sumažinti su diabetu susijusių komplikacijų riziką, o šiandien vis dažniau atsiduria ir kitų ligų tyrimų centre.

Šio vaisto istorija prasidėjo ne laboratorijoje, o vaistiniame augale vaistinėje ožragėje, kuris nuo seno naudotas liaudies medicinoje esant simptomams, dabar siejamiems su diabetu. XX amžiaus pradžioje mokslininkai išskyrė cukraus kiekį mažinančias medžiagas, o po ilgo tobulinimo metforminas praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigoje pradėtas taikyti klinikinėje praktikoje.

Metforminas priklauso biguanidų grupei ir padeda organizmui efektyviau panaudoti insuliną, kuris perneša gliukozę iš kraujo į ląsteles. Praktikoje jis veikia keliomis kryptimis: mažina gliukozės gamybą kepenyse, gerina jos pasisavinimą raumenyse ir riboja gliukozės įsisavinimą žarnyne.

Vienu iš svarbių veikimo mechanizmų laikomas fermento AMPK suaktyvinimas, kuris dažnai vadinamas ląstelės energijos jutikliu. Kai šis mechanizmas įsijungia, kepenyse slopinama naujos gliukozės gamyba, o audiniai skatinami aktyviau ją naudoti.

Skirtingai nei dalis kitų vaistų nuo diabeto, metforminas paprastai neskatina svorio augimo ir, vartojamas vienas, retai sukelia pavojingą gliukozės kiekio sumažėjimą. Dėl šių savybių jis ilgą laiką buvo laikomas pirmuoju pasirinkimu pradedant gydymą, ypač ankstyvose ligos stadijose.

Kur dar tiriamas metforminas?

Stipri metformino reputacija paskatino mokslininkus ieškoti jo naudos ir už diabeto ribų, tačiau įrodymai skirtingose srityse nevienodi. Viena dažniausių praktikoje minimų krypčių yra policistinių kiaušidžių sindromas, kai daliai pacienčių pasireiškia atsparumas insulinui, galintis lemti hormonų disbalansą ir ovuliacijos sutrikimus.

Gerindamas jautrumą insulinui, metforminas kai kuriais atvejais gali prisidėti prie ciklo reguliarumo, tačiau gydymo taktika priklauso nuo individualios situacijos. Specialistai pabrėžia, kad tai nėra universalus sprendimas visoms pacientėms, o savarankiškas vartojimas gali būti pavojingas.

Kita kryptis, kuri sulaukia daug dėmesio viešojoje erdvėje, yra senėjimo ir ilgaamžiškumo tyrimai. Nors ankstyvieji duomenys ir mechanistiniai paaiškinimai kelia susidomėjimą, šiuo metu nėra pakankamai tvirtų įrodymų, kad metforminas žmonėms patikimai lėtintų senėjimą, todėl jis nėra patvirtintas šiam tikslui.

Taip pat tiriamas galimas poveikis nervų sistemai, įskaitant hipotezes apie neuroprotekciją ir ryšį su demencijos rizika. Vis dėlto rezultatai išlieka prieštaringi, o galutiniams atsakymams reikalingi dideli, ilgalaikiai klinikiniai tyrimai.

Šalutiniai poveikiai ir svarbios rizikos

Metforminas dažniausiai toleruojamas gerai, tačiau daliai žmonių pasireiškia virškinamojo trakto nusiskundimai: pykinimas, pilvo diskomfortas, viduriavimas, apetito sumažėjimas ar skonio pojūčio pokyčiai. Šie simptomai neretai sumažėja laikui bėgant, vartojant vaistą su maistu arba pereinant prie pailginto atpalaidavimo formų.

Ilgiau vartojant metforminą, medicinos literatūroje ne kartą aprašyta vitamino B12 stokos rizika. Ji siejama su prastesniu šio vitamino įsisavinimu, o negydoma stoka ilgainiui gali prisidėti prie mažakraujystės ar periferinės neuropatijos, pasireiškiančios tirpimu, dilgčiojimu ar skausmu galūnėse.

Retas, bet pavojingas šalutinis poveikis yra laktatacidozė, kai kraujyje kaupiasi pieno rūgštis ir sutrinka rūgščių bei šarmų pusiausvyra. Didesnė rizika siejama su sunkiu inkstų ar kepenų funkcijos sutrikimu, todėl gydytojai pabrėžia reguliarios sveikatos būklės stebėsenos svarbą.

Gydymas keičiasi, bet metforminas lieka

Pastaraisiais metais diabeto gydymo gairėse daugėja akcentų apie ankstesnę širdies ir inkstų apsaugą, ypač pacientams, turintiems didesnę šių komplikacijų riziką. Kai kuriose rekomendacijose vis dažniau kalbama apie derinius, kuriuose greta metformino anksčiau skiriami ir SGLT-2 inhibitoriai, nes ši vaistų grupė padeda inkstams pašalinti dalį gliukozės su šlapimu ir gali turėti papildomos naudos širdžiai bei inkstams.

Vis dėlto tai nereiškia, kad metforminas traukiasi į šešėlį. Daugelyje šalių jis išlieka vienu dažniausiai skiriamų vaistų dėl patikrinto veiksmingumo, ilgametės vartojimo patirties ir aiškiai apibrėžto saugumo profilio, o gydymas vis labiau pritaikomas konkrečiam pacientui.

Metformino istorija rodo, kad net seniai žinomas vaistas gali įgyti naują aktualumą, kai mokslas randa naujų būdų paaiškinti jo veikimą ir ieško papildomų pritaikymo sričių. Tačiau ekspertai pabrėžia, kad bet koks vartojimas turi būti suderintas su gydytoju, o sprendimai turi remtis klinikiniais įrodymais, o ne madingomis interpretacijomis.

Šaltiniai:
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/books/NBK518983/
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/books/NBK576405/
https://www.nhs.uk/conditions/polycystic-ovary-syndrome-pcos/
https://pmc.ncbi.nlm.nih.gov/articles/PMC10236989/
https://pmc.ncbi.nlm.nih.gov/articles/PMC5797060/
https://link.springer.com/article/10.1007/s00125-017-4318-z

Retatrutidas pastaruoju metu vis dažniau vadinamas galimu „Ozempic“ ir „Wegovy“ įpėdiniu, nes ankstyvieji klinikinių tyrimų duomenys rodo itin ryškų svorio mažėjimą. Tačiau esminė detalė ta, kad šis preparatas dar nėra patvirtintas vartoti nė vienoje pasaulio šalyje, o jo pakaitalai jau siūlomi nelegaliuose interneto kanaluose.

Ekspertai pabrėžia, kad didžiausia problema yra ne tik nežinomas ilgalaikis saugumas, bet ir tai, jog „pilkojoje“ rinkoje parduodami produktai gali būti netikros sudėties, užteršti arba su neteisingomis dozėmis. Tai iš esmės reiškia, kad pirkėjas dažnai nežino, ką tiksliai leidžiasi ir kokią realią riziką prisiima.

Kas yra retatrutidas?

Retatrutidas yra eksperimentinis vaistas, priklausantis peptidų grupei ir šiuo metu tiriamas klinikiniuose tyrimuose. Jo išskirtinumas tas, kad jis veikia ne vieną, o tris hormonines grandis, susijusias su apetitu, medžiagų apykaita ir gliukozės kontrole: GLP-1, GIP ir gliukagoną.

Tokio „trigubo“ veikimo tikslas yra sumažinti suvartojamo maisto kiekį, keisti energijos balansą ir daryti įtaką cukraus kiekiui kraujyje. Būtent dėl to retatrutidas dažnai lyginamas su GLP-1 grupės preparatais, tokiais kaip semagliutidas, tačiau jo poveikio profilis teoriškai gali būti platesnis.

Ką rodo tyrimai ir kodėl tai vilioja?

Viename 2023 metais paskelbtame klinikiniame tyrime dalyviai, gavę didesnes dozes, per 48 savaites vidutiniškai neteko daugiau nei 20 proc. kūno svorio. Vis dėlto tai vyko griežtai kontroliuojamomis sąlygomis, su medicinine priežiūra, atrinktais pacientais ir tiksliai reguliuojamu dozavimu.

Ši aplinka kardinaliai skiriasi nuo savarankiško vartojimo, kai medžiaga įsigyjama internetu. Sporto salių bendruomenėse retatrutidas siejamas su noru greičiau atrodyti liesesniems, tačiau specialistai primena, kad greitas svorio kritimas dažnai apima ne tik riebalus, bet ir raumenų masės mažėjimą, ypač jei trūksta baltymų ir jėgos treniruočių.

Šalutiniai poveikiai ir didžiausias „kabliukas“

Klinikiniai duomenys ir vartotojų pasakojimai rodo, kad dažniausi nepageidaujami reiškiniai yra virškinamojo trakto sutrikimai: pykinimas, vėmimas, viduriavimas ar vidurių užkietėjimas. Kai kuriems žmonėms simptomai būna lengvi, tačiau kitiems jie gali tapti sunkūs ir pavojingi, ypač jei prasideda dehidratacija.

Mokslinėje literatūroje jau aprašytas ir mirties atvejis, siejamas su itin sunkiu viduriavimu, nors tokie pranešimai dar tiriami ir priežastinis ryšys vertinamas atsargiai. Papildomą riziką didina tai, kad nelegaliai platinami „peptidai“ gali būti užteršti, turėti kitų medžiagų priemaišų, o kartais net visai neturėti deklaruojamos veikliosios medžiagos.

Reguliuotojai taip pat atkreipia dėmesį į teisinę ir sveikatos apsaugos pusę: pirkimas iš neoficialių šaltinių reiškia, kad nėra kokybės kontrolės, atsekamumo ir aiškaus šalutinio poveikio stebėjimo. Dėl šių priežasčių Australijos Therapeutic Goods Administration viešai perspėjo apie nepatvirtintų peptidų importo, gamybos ir platinimo rizikas.

Ar gali keistis nuotaika ir santykiai?

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje daugėja diskusijų, kad svorį mažinantys vaistai, veikiantys smegenų atlygio ir motyvacijos sistemas, gali paveikti ne tik apetitą. Mokslininkai svarsto, kad daliai žmonių gali keistis potraukiai, emocinis fonas ar net santykių dinamika, nors mechanizmai dar nėra iki galo aiškūs.

Kai kurie tyrimai kelia hipotezes ir apie galimą poveikį libido, o pavieniai pasakojimai mini emocinį „plokštumą“ ar atitolimą. Vis dėlto šioje srityje dar trūksta tvirtų, didelės apimties duomenų, todėl vienareikšmės išvados šiuo metu būtų per ankstyvos.

Gydytojai primena, kad net ir patvirtinti vaistai svoriui mažinti nėra greitas estetikos sprendimas, o nepatvirtintų medžiagų vartojimas be priežiūros kelia ženkliai didesnę grėsmę. Jei žmogus svarsto medikamentinį gydymą dėl nutukimo ar metabolinių sutrikimų, saugiausias kelias yra konsultacija su gydytoju ir patvirtintos terapijos.

„Klinikinių tyrimų rezultatai atrodo įspūdingai, bet tai nėra tas pats, kas savarankiškai leistis neaiškios kilmės medžiagą, pirktą internetu“, – pabrėžia visuomenės sveikatos tyrėjai.

Šaltiniai:
https://www.nejm.org/doi/full/10.1056/NEJMoa2301972
https://diabetesjournals.org/clinical/article/42/4/343/154359/Retatrutide-A-Triple-Hormone-Receptor-Agonist
https://doi.org/10.1111/dom.70209
https://www.tga.gov.au/safety/safety-monitoring-and-information/safety-alerts/understanding-your-responsibilities-when-importing-compounding-and-supplying-unapproved-peptide-products
https://www.businessinsider.com/eli-lilly-retatrutide-gray-market-in-fitness-circles-before-launch-2025-8

Naujas tyrimas rodo, kad kavos poveikis gali būti platesnis nei vien kofeino suteikiamas žvalumas. Lyginant įprastą ir be kofeino kavą, abiejų gėrimų vartojimas siejosi su nuotaikos ir kai kurių kognityvinių rodiklių pagerėjimu bei pokyčiais žarnyno mikrobiomoje.

Tyrimą atliko Airijos University College Cork mokslininkai: jie palygino 31 žmogų, kasdien išgeriantį po 3–5 puodelius kavos, su 31 kavos nevartojančiu dalyviu. Tyrimo pradžioje grupės reikšmingai nesiskyrė pagal kūno masės indeksą, kraujospūdį, stresą, nerimo ir depresijos simptomus, miego kokybę ar fizinį aktyvumą.

Ką parodė palyginimas su nekavos grupe

Nors pradžioje reikšmingų skirtumų nebuvo, kavą geriantiems dalyviams fiksuoti pokyčiai kai kuriuose kraujo imuninės sistemos žymenyse ir žarnyno bakterijų sudėtyje. Tai svarbu dėl vis daugiau dėmesio sulaukiančios žarnyno ir smegenų ašies, kai žarnyno mikroorganizmai siejami su uždegimu, metabolizmu ir savijauta.

Norėdami atskirti kofeino įtaką nuo kitų kavos junginių, tyrėjai paprašė kavą geriančių dalyvių dvi savaites visiškai jos atsisakyti. Po šio laikotarpio prasidėjo trijų savaičių intervencija, kai vieni gavo įprastą kavą, kiti – kavą be kofeino, o patys dalyviai nežinojo, kurią geria.

Kava be kofeino taip pat keitė žarnyną

Grįžus prie kavos, abiejose grupėse pastebėti su kava siejami mikrobiomo pokyčiai, įskaitant ir tam tikrų bakterijų atmainų lygmens pokyčius. Tai leidžia manyti, kad dalis žarnyno mikroorganizmų reaguoja į pačią kavą, nepriklausomai nuo kofeino.

Vienas iš tyrimo akcentų – kad nuotaikos ir elgesio rodikliai taip pat keitėsi abiejose grupėse. Tyrėjai nurodė, jog tiek įprasta, tiek be kofeino kava siejosi su mažesniu streso ir depresijos simptomų lygiu, mažesniu impulsyvumu, mažesniu uždegimo aktyvumu, taip pat su geresne nuotaika ir kognityviniu atlikimu.

„Abiejų rūšių kava mažino streso ir depresijos simptomus, impulsyvumą bei uždegimo požymius, o nuotaiką ir kognityvinį atlikimą gerino“, – rašė tyrimo autoriai.

Skirtumai: ką labiau siejo su kofeinu

Vis dėlto kai kurie rezultatai išryškino skirtumus tarp kavos rūšių. Įprasta, kofeino turinti kava buvo siejama su mažesniu nerimu, mažesniu psichologiniu distresu, mažesniu kraujospūdžiu, geresniu dėmesiu ir efektyvesniu streso įveikos vertinimu.

Tuo metu kava be kofeino labiau siejosi su geresniu miegu, didesniu fiziniu aktyvumu ir geresniais atminties rodikliais. Tyrėjai taip pat pažymėjo, kad kavą geriantys dalyviai, lyginant su nekavos grupe, kai kuriais matavimais pasižymėjo didesniu impulsyvumu ir emociniu reaktyvumu tiek tyrimo pradžioje, tiek grįžus prie kavos.

„Kava yra daugiau nei vien kofeinas: tai sudėtingas mitybos veiksnys, sąveikaujantis su žarnyno mikrobais, metabolizmu ir emocine savijauta“, – sakė mikrobiologas John Cryan.

„Mūsų rezultatai rodo, kad kava, tiek su kofeinu, tiek be jo, gali veikti sveikatą skirtingais, bet vienas kitą papildančiais būdais“, – pridūrė jis.

Kodėl šiuos rezultatus verta vertinti atsargiai

Tyrimo autoriai pabrėžia, kad dalis išvadų remiasi sąsajomis, o dalyvių savijauta ir elgesys buvo vertinami pagal jų pačių pateiktus atsakymus. Tai reiškia, kad ne visos įžvalgos gali tiksliai atspindėti priežastinį ryšį, o rezultatams patvirtinti reikės didesnių ir ilgesnių tyrimų.

Kita vertus, darbas išsiskyrė tuo, kad buvo siejama, kaip dalyviai metabolizuoja kavos junginius, su jų žarnyno mikrobiomo ir medžiagų apykaitos profiliais. Toks detalus požiūris stiprina argumentą, kad kava gali ne tik sutapti su tam tikrais sveikatos pokyčiais, bet ir prisidėti prie jų mechanizmų.

Praktiniu požiūriu rezultatai papildo bendrą tendenciją, kuri matoma ir kituose dideliuose tyrimuose: kava dažnai siejama su geresniais kai kuriais savijautos ir sveikatos rodikliais, tačiau individualus toleravimas ir tikslai skiriasi. Jei žmogui aktualus nerimas ar kraujospūdis, svarbu atsakingai vertinti kofeino kiekį, o jautresniems kofeinui alternatyva gali būti kava be kofeino.

Autoriai pabrėžia, kad ateities tyrimai galėtų padėti tiksliau suprasti, kuri kavos sudedamoji dalis ir kokiomis dozėmis palankiausiai veikia žarnyno ir smegenų sąveiką. Kol kas pagrindinė žinutė aiški: kavos poveikis gali būti susijęs ne vien su kofeinu, o su platesniu biologiškai aktyvių junginių ir mikrobiomo sąveikos paveikslu.

Šaltiniai:
https://www.nature.com/articles/s41467-026-71264-8
https://www.ucc.ie/en/research/news/2026/new-research-reveals-mechanisms-behind-coffees-positive-effects-on-the-gut-brain-axis.html

Egipto prezidentas Abdelis Fattahas el Sisi balandžio 26 dieną pareiškė, kad Artimieji Rytai įžengė į kritinę fazę, kurioje, jo teigimu, matyti sąmoningi bandymai perbraižyti regiono žemėlapį. Pasak jo, tai daroma prisidengiant ekstremistinėmis ideologijomis, o pasekmės – augantis nestabilumas ir didėjanti rizika valstybėms.

Kreipdamasis per televiziją, minint Sinajaus išlaisvinimo dieną, Egipto vadovas akcentavo valstybių suvereniteto ir teritorinio vientisumo principus. Jis pabrėžė, kad atmeta pastangas skaldyti šalis, perbraižyti sienas ar siekti kontroliuoti jų išteklius, ir ragino rinktis politinius sprendimus vietoje karinės eskalacijos.

Iranas ir Persijos įlankos interesai

Regioninė įtampa pastarosiomis savaitėmis išaugo dėl karo su Iranu ir jo poveikio platesniam Artimųjų Rytų saugumui. El Sisi šį kontekstą siejo ne tik su karine dinamika, bet ir su platesne geopolitine kova dėl įtakos, kuri gali tiesiogiai paliesti mažesnes regiono valstybes.

Dieną prieš tai, Nikosijoje vykusiame konsultaciniame Arabų ir Europos Sąjungos lyderių susitikime, Egipto prezidentas teigė, kad bet koks galimas susitarimas su Iranu privalo atsižvelgti į Persijos įlankos valstybių saugumo rūpesčius. Jis atkreipė dėmesį, kad įtampa gali turėti rimtų padarinių jūrų laivybai, energijos tiekimui ir pasaulinėms tiekimo grandinėms.

„Bet koks susitarimas su Iranu turi įvertinti Persijos įlankos šalių saugumo interesus“, – sakė Abdelis Fattahas el Sisi.

Egiptas taip pat pabrėžė nepritarimą išpuoliams prieš arabų valstybes ir paragino dėti pastangas eskalacijai suvaldyti. Kairas tradiciškai siekia išlaikyti tarpininko vaidmenį regione, ypač tais klausimais, kurie turi tiesioginę įtaką Viduržemio jūros saugumui, migracijai ir energetikos maršrutams.

Gazos paliaubos ir humanitarinė krizė

Savo kalboje el Sisi taip pat ragino įgyvendinti antrąjį Gazos paliaubų etapą, užtikrinant netrukdomą humanitarinės pagalbos patekimą ir nedelsiant pradedant atstatymo darbus. Jis pakartojo Egipto poziciją, kad palestiniečių perkėlimas yra nepriimtinas, ir paragino stabdyti smurtą okupuotame Vakarų Krante.

Panašias žinutes skelbė ir Kataro pareigūnai, raginę pilnai atverti perėjas, kad būtų užtikrintas pagalbos srautas ir civilių judėjimas. Kataras perspėjo, kad pagalbos ribojimai blogina humanitarinę padėtį ir apsunkina tolesnes derybas dėl paliaubų įgyvendinimo.

Šaltiniai:

https://www.euronews.com/2026/04/26/el-sisi-warns-middle-east-faces-attempts-to-redraw-map-calls-for-gulf-role-in-any-iran-dea

Irano užsienio reikalų ministras Abbasas Araghchi savaitgalį keliavo intensyviu maršrutu per regioną: lankėsi Omane ir du kartus vyko į Pakistaną, o sekmadienio vakarą išskrido į Maskvą. Pirmadienį jis turėtų susitikti su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, skelbia tarptautinės naujienų agentūros.

Pakistane A. Araghchi grįžo praėjus vos dienai po ankstesnio išvykimo, kai JAV prezidentas Donaldas Trumpas atšaukė planuotą JAV derybininkų kelionę į Islamabadą. Baltieji rūmai buvo nurodę, kad JAV specialusis pasiuntinys Steve’as Witkoffas ir Jaredas Kushneris turėjo vykti į Pakistaną pokalbiui dėl Irano, tačiau planai buvo pakeisti paskutinę minutę.

Irano agentūra ISNA pranešė, kad per pakistaniečių tarpininkus JAV buvo perduotos raštiškos žinutės. Jose, anot pranešimo, aptartos kai kurios Irano raudonosios linijos, įskaitant branduolinius klausimus ir Hormūzo sąsiaurį, tačiau pabrėžta, kad tai nėra tiesioginių derybų formatas.

Per pirmąjį vizitą Islamabade penktadienį ir šeštadienį A. Araghchi susitiko su Pakistano kariuomenės vadu Asimu Muniru, ministru pirmininku Shehbazu Sharifu ir užsienio reikalų ministru Ishaqu Daru. ISNA teigimu, dalis Irano diplomatų po šių susitikimų grįžo į Teheraną konsultacijoms ir papildomiems nurodymams dėl klausimų, susijusių su karo užbaigimu.

Pats A. Araghchi viešai kelionę į Pakistaną pavadino labai produktyvia, bet kartu pareiškė skeptiškai vertinantis Vašingtono ketinimus. Jis akcentavo, kad dar nėra įsitikinęs, ar JAV iš tiesų rimtai nusiteikusios diplomatijai.

Trumpo sprendimas keičia derybų foną

D. Trumpas aiškino, jog atšaukė planuotą kelionę, nes nematė prasmės „sėdėti ir kalbėti apie nieką“. Irano valstybinė žiniasklaida tuo metu pabrėžė, kad tiesioginių derybų su JAV apskritai nebuvo numatyta.

„Jie pateikė mums dokumentą, kuris turėjo būti geresnis, o įdomu tai, kad iškart po to, kai atšaukiau kelionę, per 10 minučių gavome naują dokumentą, kuris buvo daug geresnis“, – sakė Donaldas Trumpas.

Vėliau D. Trumpas pareiškė, kad iniciatyvos dabar lauks iš Irano pusės, akcentuodamas, jog JAV turi galimybes palaikyti saugų ryšį. Toks tonas sustiprina neapibrėžtumą, ar artimiausiu metu įmanomas tiesioginis Vašingtono ir Teherano dialogas, ypač kai tarpininkavimo vaidmenį bando išlaikyti regiono valstybės.

Hormūzo sąsiauris išlieka įtampos tašku

Vienas pagrindinių įtampos elementų išlieka Hormūzo sąsiauris – strategiškai svarbus naftos ir dujų gabenimo kelias. Pranešama, kad jis ir toliau blokuojamas, o greito sprendimo ženklų kol kas nematyti.

Irano revoliucinė gvardija savo pranešimuose pabrėžė, kad sąsiaurio kontrolė yra atgrasymo strategijos dalis. JAV, savo ruožtu, skelbia apie atsakomąsias priemones Irano uostams, o Irano valstybinė žiniasklaida perspėja, kad blokada gali sulaukti atsako.

Izraelio ir „Hezbollah“ konfliktas vėl aštrėja

Regioninę riziką didina ir Izraelio bei Libane veikiančios „Hezbollah“ konfrontacija. Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu sekmadienį nurodė smogti „Hezbollah“ taikiniams, kaltindamas grupuotę paliaubų pažeidimu.

„Turi būti suprasta, kad „Hezbollah“ pažeidimai iš esmės ardo paliaubas“, – sakė Benjaminas Netanyahu.

„Hezbollah“ pareiškė atsakysianti į Izraelio veiksmus ir kritikavo Izraelį dėl, kaip teigiama, tęsiamos Libano teritorijų okupacijos. Libano oficiali žiniasklaida pranešė apie nurodymus evakuotis kai kuriose vietovėse, o vėlesni oro smūgiai sukėlė aukų ir padarė žalos pastatams.

Izraelio kariuomenė informavo apie žuvusį kariškį pietų Libane ir kelis sužeistuosius. Libano sveikatos apsaugos ministerija skelbia, kad nuo karo pradžios kovo 2 dieną Izraelio smūgiai pareikalavo 2 509 gyvybių, o 7 755 žmonės buvo sužeisti.

Tokiame fone A. Araghchi vizitas Maskvoje gali būti vertinamas kaip bandymas suderinti pozicijas su vienu svarbiausių Irano partnerių tarptautinėje arenoje. Rusija, palaikanti ryšius su Teheranu ir turinti įtakos regioninėms dinamikoms, gali tapti dar vienu kanalu signalams dėl konflikto deeskalavimo ar galimų derybinių rėmų.

Šaltiniai:
https://www.euronews.com/2026/04/26/iranian-foreign-minister-returns-to-pakistan-before-heading-to-moscow-for-meeting-with-put
https://apnews.com/article/iran-foreign-minister-pakistan-moscow-putin-trump-witkoff-kushner-hormuz-hezbollah

Linų sėmenys jau seniai laikomi vienu naudingiausių produktų, nes juose gausu skaidulų, omega-3 riebalų rūgšties ALA, lignanų ir mineralų. Tačiau dažnas juos naudoja kaip atsitiktinį priedą prie košės ar jogurto ir negauna to, ko tikisi.

Esminė problema ta, kad sveiki linų sėmenys dėl kieto luobelės gali praeiti virškinamąjį traktą beveik nepakitę. Tokiu atveju dalis vertingų medžiagų, įskaitant ALA ir lignanus, įsisavinama prasčiau, todėl svarbiausia tampa ne paros metas, o forma.

Specialistai dažniausiai rekomenduoja linų sėmenis vartoti maltus arba išmirkytus. Sumalus sėklas suardoma jų struktūra ir organizmui lengviau pasisavinti riebalų rūgštis bei antioksidantines medžiagas, o užpylus vandeniu ir palaikius kelias valandas susidaro gleivinga masė.

Šios augalinės gleivės siejamos su raminamuoju poveikiu virškinamajam traktui ir gali padėti esant dirginimui ar jautrumui. Be to, skaidulos palaiko žarnyno peristaltiką ir maitina žarnyno mikrobiotą, tačiau tik tada, kai vartojama pakankamai skysčių.

Vienas dažniausiai pamirštamas niuansas yra vanduo: didelis skaidulų kiekis be skysčių gali sukelti pilvo pūtimą, diskomfortą ar net sustiprinti vidurių užkietėjimą. Praktikoje patariama prie kiekvienos sėmenų porcijos papildomai išgerti stiklinę vandens, kad skaidulos veiktų taip, kaip turėtų.

Internete netrūksta diskusijų apie geriausią laiką, tačiau įrodymais grįsta praktika paprastesnė: linų sėmenis galima vartoti tiek ryte, tiek vakare. Skirtumą dažniau lemia individuali savijauta, mitybos ritmas ir tai, ar pavyksta įprotį išlaikyti kasdien.

Ryte juos patogu įmaišyti į košę, jogurtą ar glotnutį, o vakare dalis žmonių renkasi dėl subjektyviai jaučiamo palankesnio poveikio virškinimui. Vis dėlto didžiausią naudą paprastai duoda reguliarumas ir tinkamas paruošimas, o ne konkreti valanda.

Svarbu įvertinti ir saugumą: dėl skaidulų linų sėmenys gali mažinti kai kurių vaistų pasisavinimą, todėl dažnai rekomenduojama daryti bent 2 valandų pertrauką tarp vaistų ir sėmenų. Didesnio atsargumo reikia vartojant vaistus nuo diabeto, kraujo krešėjimą veikiančius preparatus, cholesterolį mažinančius vaistus ar skydliaukės hormonus.

Linų sėmenyse esantys lignanai priskiriami fitoestrogenams, todėl nėštumo, žindymo laikotarpiu ar turint hormonams jautrių būklių vertėtų pasitarti su gydytoju ar dietologu. Jei turite lėtinių virškinamojo trakto sutrikimų ar dažnai vartojate vaistus, saugiausia pradėti nuo mažesnių kiekių ir stebėti savijautą.

Apibendrinant, linų sėmenų nauda labiausiai priklauso nuo to, ar jie vartojami maltu ar išmirkytu pavidalu ir ar kartu geriama pakankamai vandens. Paros metas gali būti toks, kurį realiai galite išlaikyti kasdien, nes būtent nuoseklumas dažniausiai duoda apčiuopiamiausią rezultatą.

Šaltiniai:
https://fdc.nal.usda.gov/fdc-app.html#/food-details/169275/nutrients
https://www.hsph.harvard.edu/nutritionsource/food-features/flaxseeds/
https://www.nccih.nih.gov/health/flaxseed-and-flaxseed-oil

Rankų tirpimas ir dilgčiojimas dažnai numojamas ranka, ypač jei daug dirbate kompiuteriu ar atliekate smulkius, tikslius judesius. Vis dėlto šis simptomas gali rodyti ne tik paprastą pertempimą, bet ir nervų, kaklo stuburo ar net galvos smegenų kraujotakos sutrikimus.

Viena dažniausių priežasčių yra riešo kanalo sindromas, kai suspaudžiamas vidurinis nervas. Dažniausiai tirpsta nykštys, smilius, didysis ir dalis bevardžio piršto, o nemalonūs pojūčiai sustiprėja naktį arba po ilgesnio darbo rankomis.

Riešo kanalo sindromą neretai skatina pasikartojantys judesiai ir ilgas darbas klaviatūra bei pele, taip pat nėštumas, skydliaukės ligos, cukrinis diabetas ar riešo srities uždegiminiai pokyčiai. Pradinėse stadijose gali padėti krūvio korekcija, įtvarai, kineziterapija, o užsitęsus simptomams kartais prireikia chirurginio nervo atlaisvinimo.

Ne tik riešas: galimos ir kitos priežastys

Rankų tirpimas gali atsirasti ir dėl vitaminų bei mineralų trūkumo, ypač kai stokojama B grupės vitaminų. Šie vitaminai svarbūs nervų funkcijai, todėl jų stoka gali pasireikšti dilgčiojimu, jutimų pakitimais, deginimu ar silpnumu.

Dar viena priežastis yra kalcio trūkumas, kuris kai kuriais atvejais susijęs su raumenų spazmais ir vadinamąja tetanija. Tuomet gali tirpti ne tik rankos, bet ir veidas, pėdos, atsirasti skausmingi mėšlungiai, todėl svarbu įvertinti mitybą, gretutines ligas ir, jei reikia, atlikti tyrimus.

Tirpimą taip pat gali sukelti kaklo stuburo problemos, ypač kaklinės dalies disko išvarža ar degeneraciniai pakitimai. Kai spaudžiamos nervų šaknelės, be tirpimo dažnai atsiranda kaklo skausmas, plintantis į petį ar ranką, silpnumas, o simptomai gali sustiprėti pasukus ar atlošus galvą.

Tokiais atvejais dažniausiai taikomas konservatyvus gydymas: skausmą ir uždegimą mažinantys vaistai, kineziterapija, laikysenos ir darbo vietos ergonomikos korekcijos. Jei simptomai progresuoja arba atsiranda ryškus rankos silpnumas, būtina gydytojo apžiūra ir papildomi tyrimai.

Kada tai gali būti insulto požymis?

Pavojingiausia, nors ir retesnė priežastis, yra insultas. Insultas dažniausiai būna išeminis, kai dėl kraujagyslės užsikimšimo sutrinka kraujo pritekėjimas į smegenis, ir tai sudaro apie 80 proc. visų atvejų.

Insulto metu gali staiga tirpti ar nusilpti viena ranka, kartu pasireikšti veido asimetrija, kalbos sutrikimas, staigus regėjimo pablogėjimas ar pusiausvyros sutrikimas. Tokiu atveju delsti negalima, nes tai yra gyvybei pavojinga būklė, kurioje kiekviena minutė lemia galimybes išvengti negrįžtamų pasekmių.

Jei tirpimas kartojasi, stiprėja, atsiranda naktinis skausmas, rankos silpnumas ar simptomai apima ir veidą bei koją, reikėtų kreiptis į gydytoją. Tiksli priežastis dažniausiai nustatoma įvertinus simptomų pobūdį, atlikus neurologinį ištyrimą ir, prireikus, kraujo, nervų laidumo ar vaizdinius tyrimus.

Šaltiniai:

https://www.nhs.uk/conditions/carpal-tunnel-syndrome/

https://www.ninds.nih.gov/health-information/disorders/carpal-tunnel-syndrome

https://www.who.int/news-room/fact-sheets/detail/stroke

https://www.cdc.gov/stroke/signs-symptoms/?CDC_AAref_Val=https://www.cdc.gov/stroke/signs_symptoms.htm

https://ods.od.nih.gov/factsheets/VitaminB12-HealthProfessional/

Sloga ne visada reiškia peršalimą. Alerginis rinitas yra nosies gleivinės uždegimas, kurį sukelia imuninės sistemos padidėjęs jautrumas alergenams, pavyzdžiui, žiedadulkėms, dulkių erkėms, pelėsiui ar gyvūnų pleiskanoms.

Patekus alergenui į nosį, organizmas gali greitai sureaguoti: putliosios ląstelės išskiria histaminą, dėl to gleivinė paburksta ir ima gamintis daugiau skaidrių išskyrų. Dažni požymiai yra užgulta nosis, vandeninga sloga, čiaudulio priepuoliai ir varginantis nosies ar gomurio niežulys.

Alerginė sloga gali būti sezoninė, dažniausiai žydėjimo metu, tačiau nemažai žmonių simptomus jaučia ištisus metus. Taip nutinka, kai alergenas aplinkoje būna nuolat, pavyzdžiui, namų dulkės, pelėsis ar kontaktas su gyvūnais.

Skirtumai nuo infekcijos dažniausiai gana aiškūs. Peršalimas paprastai vystosi palaipsniui, sloga dažnai tirštėja ir gali pakeisti spalvą, o kartu pasireiškia gerklės skausmas, kosulys, bendras silpnumas ar karščiavimas.

Tuo tarpu alerginės slogos simptomai neretai prasideda greitai po kontakto su alergenu ir gali tęstis savaites, kartotis vėl ir vėl. Dažnai prisideda ir akių simptomai: niežulys, ašarojimas, paraudimas.

Kas didina simptomus

Polinkis į alerginį rinitą gali būti paveldimas, tačiau simptomų intensyvumą stipriai veikia aplinka. Mokslinėje literatūroje pabrėžiama, kad dirgikliai, tokie kaip oro tarša ar tabako dūmai, gali apsunkinti savijautą ir didinti gleivinės jautrumą.

Kasdienybėje simptomus kai kuriems žmonėms taip pat paaštrina drėgmė patalpose, stresas ar alkoholio vartojimas. Dėl to vien vaistų kartais neužtenka, svarbu sumažinti papildomus dirgiklius.

Gydymas: nuo antihistamininių iki nosies purškalų

Alerginės slogos gydymas parenkamas pagal vyraujančius simptomus ir jų dažnį. Dažniausiai skiriami antihistamininiai vaistai, kurie mažina čiaudulį, niežulį, ašarojimą ir vandeningas išskyras.

Šiuolaikiniai antihistamininiai preparatai paprastai yra selektyvesni ir daugeliui žmonių rečiau sukelia mieguistumą, tačiau individuali reakcija gali skirtis. Jei labiausiai vargina užgulimas, dažnai efektyvesni būna į nosį vartojami gliukokortikosteroidai, kurie slopina uždegimą ir gerina nosies praeinamumą.

Kai kuriais atvejais gydytojas gali papildyti gydymą kitų grupių vaistais, pavyzdžiui, antileukotrieniniais preparatais ar kromonais. Trumpam laikui kartais naudojami gleivinę sutraukiantys purškalai, tačiau juos vartojant per ilgai galima pabloginti situaciją ir sukelti medikamentinę slogą bei lėtinį užgulimą.

Kada verta svarstyti desensibilizaciją

Jeigu sloga kartojasi kas sezoną arba tęsiasi didžiąją metų dalį, vien simptominis gydymas gali tapti nepakankamas. Tokiais atvejais svarstoma alergenų imunoterapija, dar vadinama desensibilizacija.

Šio metodo tikslas yra palaipsniui pakeisti imuninės sistemos reakciją į alergeną, reguliariai skiriant mažas, kontroliuojamas jo dozes. Procesas trunka ilgiau ir reikalauja nuoseklumo, tačiau daliai pacientų padeda reikšmingai sumažinti simptomus, o kai kuriems jie gali ir visai išnykti.

Kasdienėje savipriežiūroje svarbiausia yra kuo labiau riboti kontaktą su alergenu ir reguliariai plauti nosį fiziologiniu tirpalu ar jūros vandeniu. Tai padeda mechaniškai pašalinti dirginančias daleles nuo gleivinės ir gali sumažinti simptomų intensyvumą.

Jeigu įtariate alergiją, verta aptarti situaciją su šeimos gydytoju ar gydytoju alergologu, ypač jei simptomai tęsiasi ilgiau nei kelias savaites arba kartojasi tuo pačiu metu kasmet. Tiksli diagnozė ir pritaikytas gydymas dažnai leidžia išvengti ilgalaikio užgulimo, miego sutrikimų ir nuolatinio nuovargio.

Šaltiniai:

https://www.frontiersin.org/journals/immunology/articles/10.3389/fimmu.2024.1420883/full

https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/35243888/

Socialiniuose tinkluose plinta teiginiai, kad burnos skalavimo skystis esą didina kraujospūdį ir gali pakenkti širdžiai. Tokios žinutės remiasi idėja, kad priemonė sunaikina naudingas burnos bakterijas, kurios prisideda prie kraujagyslių sveikatos.

Mokslininkai iš tiesų pripažįsta, kad burnos mikrobioma atlieka svarbų vaidmenį ne tik dantų, bet ir viso organizmo sveikatai. Burnoje gyvenančios bakterijos padeda palaikyti pusiausvyrą, o dalis jų dalyvauja procese, kuris susijęs su kraujospūdžio reguliavimu.

Vienas svarbiausių mechanizmų yra nitratų virtimas nitritais, o vėliau azoto oksidu. Nitratai į organizmą patenka su maistu, ypač su lapinėmis daržovėmis, o azoto oksidas padeda reguliuoti kraujagyslių tonusą ir kraujospūdį.

Ką rodo tyrimai apie kraujospūdį?

Keli nedideli intervenciniai tyrimai parodė, kad naudojant stipriai antibakterinį skalavimo skystį gali keistis burnos bakterijų sudėtis ir mažėti nitritų kiekis. Tokiose studijose fiksuotas ir nedidelis kraujospūdžio padidėjimas, ypač kai priemonė buvo naudojama kelis kartus per dieną.

Svarbi detalė ta, kad daugelyje šių tyrimų naudotas chlorheksidinas. Tai stiprus antiseptikas, kuris paprastai rekomenduojamas trumpam laikui, pavyzdžiui, sergant dantenų ligomis ar po odontologinių procedūrų, o ne kasdienei ilgalaikei burnos priežiūrai.

Chlorheksidinas veikia plačiai ir gali slopinti bakterijas, kurios dalyvauja nitratų virtimo procese. Dėl to jis patogus moksliniams tyrimams, tačiau tokie rezultatai nebūtinai atspindi, kas vyksta vartojant švelnesnes, kasdienes priemones.

Kodėl svarbi sudėtis?

Tyrimuose, kur lygintos skirtingos priemonės, švelnesni skalavimo skysčiai ar paprastas vanduo dažniau išlaikė įprastą nitratų virtimą nitritais. Tuo metu stipresnio antibakterinio poveikio produktai, pavyzdžiui, su cetilpiridinio chloridu, šį procesą gali slopinti labiau.

Diskusijų kelia ir alkoholis kai kurių produktų sudėtyje, tačiau mokslinių duomenų, kurie aiškiai atskirtų vien etanolio poveikį burnos mikrobiomai ir širdies bei kraujagyslių sistemai, kol kas trūksta. Dėl to vienareikšmiškų išvadų apie alkoholio turinčias priemones daryti negalima.

Ilgalaikiai duomenys ir praktinės išvados

Ilgalaikiame stebėjimo tyrime, kuriame dalyvavo keli šimtai suaugusiųjų, geresnė kasdienė burnos higiena, tokia kaip dantų valymas ir tarpdančių priežiūra, buvo siejama su mažesne mirties nuo širdies ir kraujagyslių ligų rizika. Tuo metu įprastas burnos skalavimo skysčio naudojimas aiškios įtakos širdies baigtims neparodė.

Bendra mokslinių įrodymų kryptis rodo, kad didžiausia rizika siejama su stipriais antiseptikais, ypač chlorheksidinu, jei jie vartojami dažnai ir ilgai. Kasdienės, švelnesnės priemonės, tikėtina, rečiau reikšmingai paveikia nitratų virtimo grandinę, tačiau tyrimų dar nepakanka, kad būtų galima garantuoti visišką neutralumą visais atvejais.

Specialistai paprastai pataria skalavimo skystį rinktis pagal poreikį ir sudėtį, o stiprius antiseptikus naudoti tik trumpais kursais, kai juos rekomenduoja odontologas. Taip pat pabrėžiama, kad negydomos dantenų ligos ir lėtiniai burnos uždegimai patys gali būti susiję su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika, todėl burnos sveikatos priežiūra išlieka svarbi.

Jei turite padidėjusį kraujospūdį, vartojate vaistus ar planuojate ilgiau naudoti antiseptinį skalavimo skystį, verta pasitarti su gydytoju ar odontologu. Svarbiausia priemonė kasdien lieka paprasta: nuoseklus dantų valymas, tarpdančių priežiūra ir reguliarūs vizitai pas odontologą.

Šaltiniai:
https://pmc.ncbi.nlm.nih.gov/articles/PMC3605573/
https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/30881924/
https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/25359409/
https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/26778277/
https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/36737459/
https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/39077523/
https://www.nature.com/articles/nrd2466

Naujas tyrimas rodo, kad tam tikras žarnyno bakterijų gaminamas cukrus gali būti svarbi grandis, siejanti žarnyną ir dvi sunkias neurodegeneracines ligas – amiotrofinę lateralinę sklerozę (ALS) bei frontotemporalinę demenciją (FTD). Abi būklės susijusios su neuronų žūtimi, o daliai pacientų jų požymiai gali persidengti.

ALS dažniausiai pažeidžia judėjimą valdančius neuronus ir ilgainiui sukelia raumenų silpnumą, rijimo bei kvėpavimo sutrikimus. FTD dažniau pasireiškia ryškiais elgesio, asmenybės ir kalbos pokyčiais, tačiau kai kuriems pacientams gali atsirasti ir judėjimo problemų.

Ką rado tyrėjai?

JAV Case Western Reserve University vadovaujama komanda pelės modelyje išskyrė specifinę glikogeno formą, kurią gamina kai kurios žarnyno bakterijos. Pasak autorių, būtent šis bakterijų glikogenas gali aktyvinti imuninį atsaką, didinti uždegimą ir prisidėti prie neuronų pažeidimo.

„Nustatėme, kad kenksmingos žarnyno bakterijos gamina uždegimą skatinančias glikogeno formas, o šie bakterijų cukrūs sužadina imunines reakcijas, kurios pažeidžia smegenis“, – sakė Case Western Reserve University patologijos docentas Aaronas Burberry.

Tyrime daug dėmesio skirta genetiniam fonui. Žinoma, kad ALS ir FTD rizika siejama su C9ORF72 geno variantu, tačiau ne visi šį variantą turintys žmonės suserga, todėl ieškoma papildomų, iš aplinkos ir gyvenimo būdo kylančių veiksnių, galinčių „įjungti“ ligos pradžią.

Kaip tai tikrinta ir kuo tai svarbu?

Mokslininkai naudojo peles su C9ORF72 geno pokyčiais ir joms taikė skirtingus žarnyno bakterijų derinius, stebėdami imuninės sistemos reakciją. Taip jie priėjo prie glikogeno gamybos ir konkrečių mikroorganizmų, tarp jų – Parabacteroides merdae, kuri gali prisidėti prie uždegimą skatinančių glikogeno formų kaupimosi.

Kai ši bakterija buvo įvesta pelėms, kurios anksčiau neturėjo žarnyno mikrobiotos, fiksuotas ryškus uždegimas ir kraujo–smegenų barjero pažeidimo požymiai. Tai svarbu todėl, kad kraujo–smegenų barjeras yra viena pagrindinių apsaugų, ribojančių uždegiminių molekulių ir patogenų poveikį nervų sistemai.

Tyrėjai taip pat ištyrė žmonių išmatų mėginius ir pranešė, kad padidėję uždegimą skatinančio glikogeno kiekiai nustatyti 15 iš 22 ALS pacientų bei vienam FTD pacientui. Kontrolinėje grupėje šis požymis aptiktas 4 iš 12 sveikų asmenų, tačiau autoriai pabrėžia, kad tokie skaičiai dar nėra pakankami galutinėms išvadoms apie priežastinį ryšį.

Ar tai gali virsti gydymu?

Vienas praktiškai reikšmingiausių rezultatų – bandymas su fermentu alfa amilaze, kuris skaido glikogeną. Pelių modelyje uždegimo rodikliai sumažėjo, o gyvenimo trukmė pailgėjo, nors motorinės funkcijos reikšmingai nepagerėjo.

Tai sustiprina idėją, kad dalį neurodegeneracinių procesų ateityje galėtų būti bandoma stabdyti ne tiesiogiai smegenyse, o taikant į žarnyną nukreiptas strategijas, pavyzdžiui, mikrobiotos korekciją ar specifinių metabolitų skaidymą. Vis dėlto kol kas kalbama apie ankstyvą tyrimų etapą, todėl bet kokie klinikiniai sprendimai gali atsirasti tik patvirtinus rezultatus didesniuose ir įvairiapusiškesniuose žmonių tyrimuose.

Pasak autorių, tolesni darbai turėtų apimti didesnes pacientų grupes, mikrobiotos pokyčių stebėjimą iki ligos pradžios ir po jos bei skirtingų glikogeną gaminančių bakterijų įvertinimą. Tyrėjai taip pat svarsto klinikinių tyrimų kryptį, kur būtų tikrinama, ar glikogeno skaidymo skatinimas gali sulėtinti ALS ar FTD progresavimą.

Šaltiniai:

https://www.cell.com/cell-reports/fulltext/S2211-1247(25)XXXXXX

https://case.edu/news/new-gut-brain-discovery-offers-hope-treating-als-and-dementia