Category: Sveikata

  • Mokslininkai atskleidė triuką: dar nėštumo metu galima „užprogramuoti“ vaiką mėgti daržoves

    Mokslininkai atskleidė triuką: dar nėštumo metu galima „užprogramuoti“ vaiką mėgti daržoves

    Naujame tyrime mokslininkai nustatė, kad vaikų požiūrį į daržoves galima pradėti formuoti dar dar negimus. Nėštumo metu per mamos mitybą vaisius susiduria su skirtingais skoniais ir kvapais, o tai, panašu, palieka ilgalaikį pėdsaką.

    Tyrėjai stebėjo, kaip trejų metų vaikai reaguoja į tam tikrų daržovių kvapus. Paaiškėjo, kad tie, kurie nėštumo pabaigoje per mamos mitybą buvo „supažindinti“ su konkrečia daržove, vėliau į jos kvapą dažniau reagavo palankiau.

    Tyrimą atliko Durhamo universiteto ir Astono universiteto komanda Jungtinėje Karalystėje. Dar nėštumo metu, maždaug 32 ir 36 nėštumo savaitę, buvo fiksuojamos vaisiaus veido išraiškos po to, kai mama suvartodavo kapsulę su kopūsto lapinio arba morkos milteliais.

    Vėliau, vaikams sulaukus trejų metų, jiems buvo pateikti abiejų daržovių kvapai, o reakcijos įvertintos pagal mimiką. Apskritai vaikai rečiau rodė neigiamą reakciją į tą daržovę, su kuria buvo susidūrę dar gimdoje, nors kartesnio skonio daržovės dažniau sukeldavo nepasitenkinimą.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tai buvo nedidelės apimties tyrimas, todėl išvadoms reikia atsargumo. Be to, vaikai daržovių nevalgė, buvo vertinama tik reakcija į kvapą, o laikotarpiu nuo gimimo iki trejų metų nebuvo nuosekliai fiksuojama, kaip dažnai jie su šiomis daržovėmis susidurdavo kasdienėje aplinkoje.

    Vis dėlto rezultatai papildo vis daugiau įrodymų, kad trečiąjį nėštumo trimestrą vaisius jau gali užuosti ir „ragauti“ per vaisiaus vandenis perduodamus aromatus. Tai siejama su tuo, kad mamos mitybos medžiagos ir kvapų junginiai per placentą gali pasiekti vaisiaus aplinką.

    „Matome, kad vaikai ir po kelerių metų palankiau reaguoja į daržoves, su kuriomis susidūrė dar būdami gimdoje“, – sakė Durhamo universiteto psichologė Nadja Reissland.

    „Šie duomenys rodo, kad vėlyvuoju nėštumo laikotarpiu patiriami skoniai ir kvapai gali sukurti ilgalaikę atmintį, kuri vėliau formuoja maisto pasirinkimus“, – pridūrė ji.

    Tyrėjai taip pat akcentuoja, kad vaikų mitybos įpročius lemia ne vien prenatalinė patirtis. Reikšmės turi genetika, šeimos aplinka, kultūra, tėvų mitybos pavyzdys, taip pat tai, kaip dažnai ir kokiomis aplinkybėmis vaikas susiduria su konkrečiais produktais.

    „Svarbu suprasti, kad skonio preferencijas veikia sudėtinga genetinių, aplinkos ir kultūrinių veiksnių sąveika“, – rašė tyrėjai publikuotame darbe.

    Praktine prasme tai nereiškia greito recepto, kaip išspręsti vaikų išrankumą, tačiau tyrimas iškelia aiškią kryptį: ankstyvas, įvairus ir subalansuotas skonių spektras gali padėti mažinti natūralią vaikų baimę kartesnėms daržovėms. Ekspertai paprastai pabrėžia ir kitą principą: net jei vaikas iš pradžių atsisako, pakartotinis, ramus siūlymas laikui bėgant dažnai didina priėmimą.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale „Developmental Psychobiology“. Mokslininkai nurodo, kad ateities darbams reikėtų didesnių dalyvių imčių ir detalesnio stebėjimo, įvertinant, kaip vaiko mitybą nuo gimimo veikia šeimos įpročiai ir kiti kasdieniai veiksniai.

  • Prancūzijos Senatas atmetė pagalbos mirti įstatymą: kas toliau laukia balsavimo parlamente?

    Prancūzijos Senatas atmetė pagalbos mirti įstatymą: kas toliau laukia balsavimo parlamente?

    Senatas sustabdė įstatymą

    Prancūzijos Senatas 2026 metų sausio 29 dieną atmetė įstatymo projektą, kuriuo siekta reglamentuoti pagalbą mirti. Sprendimas reiškia, kad iniciatyva grįžta į Nacionalinę Asamblėją, kur procesas gali tęstis antruoju svarstymu.

    Senate projektas nebuvo patvirtintas, kai už jį balsavo 122 senatoriai, o prieš buvo 181. Tai atspindi ryškią politinę ir visuomeninę takoskyrą dėl sprendimų gyvenimo pabaigoje.

    Ką siūlė projektas?

    Projektu buvo siūloma leisti suaugusiems žmonėms, sergantiems nepagydomomis ligomis, gauti mirtinų vaistų, jei liga yra pažengusioje ar terminalinėje stadijoje. Numatyta, kad pagalba iš medikų būtų galima tik tais atvejais, kai žmogaus fizinė būklė neleidžia vaisto suvartoti pačiam.

    Teisę kreiptis būtų turėję asmenys nuo 18 metų, Prancūzijos piliečiai arba šalyje nuolat gyvenantys žmonės. Taip pat buvo numatyta, kad kelių sveikatos priežiūros specialistų komanda turėtų patvirtinti diagnozę, kančių nepakeliamumą ir tai, jog sprendimas priimtas laisva valia.

    Projektas nenumatė galimybės pasinaudoti procedūra žmonėms, turintiems sunkių psichikos sutrikimų, bei sergantiems neurodegeneracinėmis ligomis, tokiomis kaip Alzheimerio liga. Taip pat buvo įtvirtinama sąžinės išlyga medikams, atsisakantiems dalyvauti procedūroje.

    Kas vyks toliau?

    Nacionalinės Asamblėjos pirmininkė Yaël Braun-Pivet teigė apgailestaujanti dėl Senato sprendimo ir paskelbė, kad antrasis svarstymas Asamblėjoje planuojamas 2026 metų vasario 16 dienos savaitę. Ji pabrėžė, kad diskusija tęsis, nes tema, anot jos, yra svarbi didelei visuomenės daliai.

    „Kadangi pagalba mirti atliepia giliai įsišaknijusį Prancūzijos žmonių lūkestį, apgailestauju, kad Senatas šiandien atmetė šį įstatymo projektą“, – sakė Yaël Braun-Pivet.

    Jeigu Nacionalinė Asamblėja projektą patvirtintų dar kartą, jis vėl keliautų į Senatą antrajam svarstymui, kur galėtų būti keičiamas arba vėl atmetamas. Vis dėlto pagal Prancūzijos parlamentinę tvarką galutinį žodį tokiais atvejais dažniausiai turi Nacionalinė Asamblėja, todėl procesas dar nėra baigtas.

    To paties posėdžio metu Senatas beveik vienbalsiai pritarė atskiram paliatyviosios pagalbos įstatymui, kuriuo siekiama plėsti ir struktūruoti paslaugų prieinamumą visoje šalyje. Tai tapo vienu svarbiausių argumentų kritikams, teigiantiems, kad pirmiausia reikia stiprinti pagalbą gyvenimo pabaigoje, o ne kurti naują pagalbos mirti reguliavimą.

    Europos kontekstas ir tendencijos

    Pagalbos mirti ir eutanazijos reguliavimas Europoje išlieka nevienodas. Kai kurios šalys, tokios kaip Belgija, Nyderlandai, Liuksemburgas ir Ispanija, yra įteisinusios eutanaziją, kai ją gali atlikti sveikatos priežiūros specialistas, laikantis aiškių sąlygų.

    Kitos valstybės, tarp jų Austrija, Vokietija ir Italija, leidžia gydytojams padėti nusižudyti tam tikrais atvejais, tačiau modeliai skiriasi pagal reikalavimus, procedūras ir kontrolę. Prancūzijoje diskusija pastaraisiais metais suintensyvėjo ir tapo vienu jautriausių politinės darbotvarkės klausimų.

  • Tyrimas: nutukimas turtingose šalyse stabilizuojasi, bet kitur auga sparčiai – kodėl?

    Tyrimas: nutukimas turtingose šalyse stabilizuojasi, bet kitur auga sparčiai – kodėl?

    Pasaulinės tendencijos keičiasi

    Naujas pasaulinis tyrimas rodo, kad nutukimo paplitimas daugelyje turtingų šalių pastaraisiais dešimtmečiais stabilizavosi, o kai kur net pradėjo nežymiai mažėti. Tuo pat metu daugelyje žemų ir vidutinių pajamų valstybių nutukimas toliau auga, neretai vis spartėjančiu tempu.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad kalbėti apie vieną visiems vienodą „pasaulinę nutukimo epidemiją“ tampa per daug supaprastinta. Skirtingų šalių, amžiaus grupių ir lyčių trajektorijos išsiskiria, todėl ir sprendimai turi būti labiau pritaikyti vietos realybei.

    Tyrime, publikuotame mokslo žurnale „Nature“, analizuoti duomenys apie 232 mln. žmonių iš 200 šalių ir teritorijų 1980–2024 metų laikotarpiu. Darbas atliktas NCD Risk Factor Collaboration tinklo, vienijančio beveik 2 000 mokslininkų, remiantis daugiau nei 4 000 populiacinių tyrimų, kuriuose buvo matuojamas ūgis ir svoris.

    Kaip apibrėžiamas nutukimas?

    Tyrime naudota plačiausiai pasaulyje taikoma Pasaulio sveikatos organizacijos kūno masės indekso metodika. Suaugusiesiems nutukimu laikomas kūno masės indeksas nuo 30, o antsvoriu – nuo 25 iki 29,9.

    Vaikams ir paaugliams nuo 5 iki 19 metų taikomas kitoks vertinimas: nutukimas fiksuojamas tada, kai kūno masės indeksas yra daugiau nei dviem standartiniais nuokrypiais aukštesnis už Pasaulio sveikatos organizacijos augimo standartą pagal amžių ir lytį.

    Kur rodikliai stabilizuojasi, o kur blogėja?

    Pasak tyrėjų, daugelyje didelių pajamų Vakarų valstybių vaikų nutukimo augimas pradėjo lėtėti dar 1990-aisiais, o iki 2000-ųjų vidurio daug kur pasiekė platų „plokščiakalnį“. Kai kuriose šalyse pastebimos ir atsargios mažėjimo užuomazgos.

    Tarp ankstyviausių stabilizacijos pavyzdžių minėta Danija, kur lėtėjimas fiksuotas apie 1990 metus. Vėlesniais dešimtmečiais tokiose šalyse kaip Prancūzija, Italija ar Portugalija pastebėti požymiai, kad vaikų nutukimo rodikliai gali pamažu trauktis.

    Suaugusiųjų grupėje panaši kryptis, anot autorių, dažniausiai atsirado maždaug dešimtmečiu vėliau nei vaikų rodikliuose. Vakarų Europoje suaugusiųjų nutukimo paplitimas 2024 metais dažniausiai išlieka mažesnis nei 25 proc., o Prancūzijoje siekia apie 11 proc.

    Tuo metu kai kuriose anglakalbėse didelių pajamų šalyse skaičiai gerokai aukštesni: Jungtinėje Karalystėje, Kanadoje ir JAV suaugusiųjų nutukimo paplitimas svyruoja maždaug nuo 25 iki 43 proc. Tai rodo, kad vien „turtinga šalis“ dar nereiškia vienodos rizikos ir vienodų priežasčių.

    Kodėl kai kur augimas spartėja?

    Didžiausią nerimą kelia žemų ir vidutinių pajamų šalys, kur nutukimas auga sparčiai daugelyje regionų: į pietus nuo Sacharos esančioje Afrikoje, Pietų ir Pietryčių Azijoje, Lotynų Amerikoje bei Ramiojo vandenyno salų valstybėse. Tyrimas fiksuoja, kad kai kuriose šalyse augimo tempas net didėja, o tai didina spaudimą sveikatos sistemoms.

    2024 metais sparčiausias nutukimo augimas buvo registruotas dešimtyse šalių, kur rodikliai kasmet didėjo daugiau nei 0,5 procentinio punkto. Tarp labiausiai išsiskiriančių pavyzdžių nurodytos Tongos ir Samoa mergaičių grupėje, taip pat Peru berniukų grupėje.

    Ramiojo vandenyno salų valstybėse matomi vieni ekstremaliausių rodiklių: pavyzdžiui, Tongoje ir Kuko Salose nutukimas jau viršija 65 proc. suaugusiųjų. Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį, kad net šalyse, kur nutukimas anksčiau buvo retas, pavyzdžiui, Etiopijoje, Ruandoje ar Bangladeše, rodikliai kyla.

    „Nutukimo trajektorijos smarkiai skiriasi tarp šalių, amžiaus grupių ir lyčių, todėl vienas universalus pasakojimas gali užmaskuoti tikruosius pokyčius“, – teigiama tyrimo autorių išvadų logikoje.

    Ką galima daryti: nuo mitybos politikos iki vaistų

    Autoriai pabrėžia, kad vieno paaiškinimo, kodėl skirtingose šalyse tendencijos tokios nevienodos, nėra. Rodiklius veikia ultraperdirbto maisto prieinamumas ir kaina, fizinio aktyvumo pokyčiai, pajamų lygis, urbanizacija ir tai, kaip sveikatos sistema geba užkirsti kelią rizikoms ar jas valdyti.

    Reikšminga ir viešoji politika: tyrėjai mini, kad cukraus mokesčiai yra viena iš nedaugelio priemonių, kuri populiacijos mastu yra parodžiusi pamatuojamą, nors dažnai ir kuklų, poveikį. Vis dėlto akcentuojama, kad sprendimai turi būti pritaikyti vietos kontekstui, ypač atsižvelgiant į mažesnes pajamas ir išsilavinimo skirtumus.

    Tyrime taip pat aptariamas svorio mažinimo vaistų vaidmuo ateityje, tačiau įspėjama dėl nelygybės rizikos. Dėl didelių kainų skirtumų tarp viešųjų ir privačių paslaugų teikėjų šios priemonės gali būti sunkiai prieinamos, o tai kai kur gali dar labiau pagilinti socialinius skirtumus.

    Bendras įspėjimas aiškus: be stipresnių ir taiklesnių priemonių dalis žemų ir vidutinių pajamų šalių rizikuoja „įtvirtinti“ aukštą nutukimo lygį ilgam laikui. Tai reikštų didėjančią lėtinių ligų naštą ir ilgalaikį spaudimą sveikatos apsaugai.

  • Rusija ir Baltarusija surengė branduolines pratybas: Kyjivas perspėja dėl puolimo iš šiaurės

    Rusija ir Baltarusija surengė branduolines pratybas: Kyjivas perspėja dėl puolimo iš šiaurės

    Branduolinės pratybos Baltarusijoje

    Rusija ir Baltarusija pirmadienį pranešė surengusios bendras branduolines pratybas, į kurias įtrauktos aviacijos ir raketų pajėgos. Jos vyksta augant įtampai su NATO ir sustojus dialogui su JAV dėl strateginės ginkluotės kontrolės.

    Baltarusijos gynybos ministerija nurodė, kad mokymuose planuojama treniruoti branduolinių užtaisų pristatymo bei jų panaudojimo parengties klausimus, veikiant kartu su Rusijos puse. Minskas taip pat tikino, jog pratybos esą nėra nukreiptos prieš trečiąsias šalis ir nekelia grėsmės regiono saugumui.

    Kodėl tai kelia nerimą Ukrainai

    Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis praėjusią savaitę nurodė sustiprinti sienos su Baltarusija apsaugą, teigdamas, kad Maskva gali ruoštis naujam puolimui iš šios teritorijos. Ukraina primena, kad 2022 metais Rusija Baltarusiją naudojo kaip placdarmą plataus masto invazijai pradėti.

    „Rusija svarsto operacijų planus pietų ir šiaurės kryptimis iš Baltarusijos teritorijos – arba prieš Černihivo ir Kyjivo kryptį Ukrainoje, arba prieš vieną iš NATO valstybių“, – sakė Volodymyras Zelenskis.

    Kremlius šiuos pareiškimus atmetė ir pavadino bandymu kurstyti įtampą. Tuo pat metu Maskva pastaraisiais metais dažnai vartoja branduolinę retoriką, Vakarams didinant karinę paramą Ukrainai.

    Ginkluotės kontrolės spragos ir Minsko priklausomybė

    Rusija pastaruoju metu akcentuoja naujus pajėgumus: skelbta, kad į Baltarusiją jau anksčiau buvo perkelta nauja hipergarsinė, branduoliniam užtaisui pritaikoma raketa „Oreshnik“. Tokie žingsniai didina neapibrėžtumą regione, ypač NATO rytiniame flange.

    Situaciją komplikuoja ir tai, kad 2026 metais vasarį baigėsi Naujosios START sutarties galiojimas, kuri dešimtmečius ribojo JAV ir Rusijos strateginių branduolinių arsenalų apimtį bei numatė patikros mechanizmus. Dėl to abi didžiausios branduolinės valstybės formaliai lieka be esminių dvišalių apribojimų.

    Baltarusija, kurią daugiau nei 30 metų valdo Aliaksandras Lukašenka, ekonomiškai ir kariniu požiūriu išlieka stipriai priklausoma nuo Maskvos. Dėl šios priežasties bet kokios bendros pratybos ar ginklų dislokavimas Baltarusijoje tarptautinėje erdvėje dažnai vertinami kaip Rusijos spaudimo ir atgrasymo politikos tąsa.

  • Libano prezidentas: darysime viską, kad sustabdytume karą su Izraeliu, bet smūgiai tęsiasi

    Libano prezidentas: darysime viską, kad sustabdytume karą su Izraeliu, bet smūgiai tęsiasi

    Palios nepaiso abi pusės

    Libano prezidentas Josephas Aounas pareiškė esantis pasirengęs „padaryti neįmanoma“, kad būtų sustabdytas karas su Izraeliu, tačiau Izraelio smūgiai šalies pietuose ir toliau tęsiasi. Tuo pat metu „Hezbollah“ pranešė sudavusi smūgį kariniam taikiniui Izraelio šiaurėje.

    Pagal anksčiau paskelbtą paliaubų susitarimą kovos turėjo rimti balandžio 17 dieną, tačiau praktikoje smurtas nesiliovė. Abi pusės viena kitą kaltina pažeidžiant paliaubų sąlygas, o tai didina riziką, kad susitarimas taps tik laikina pauze, o ne realiu deeskalacijos planu.

    Ko siekia Beirutas derybose

    Prezidento biuro išplatintame pareiškime pabrėžta, kad Libanas derybose kelia kelis esminius tikslus: Izraelio pajėgų pasitraukimą, tvarų ugnies nutraukimą, Libano kariuomenės dislokavimą pasienyje, pasitraukusių gyventojų sugrįžimą ir ekonominės paramos paketą.

    „Mano pareiga, atsižvelgiant į mano pareigas ir atsakomybę, yra padaryti neįmanoma ir pasirinkti mažiausiai kainuojantį sprendimą, kad būtų sustabdytas karas prieš Libaną ir jo žmones“, – sakė Josephas Aounas.

    Praėjusią savaitę paliaubos buvo pratęstos 45 dienoms po dar vieno derybų etapo Vašingtone, kuriame dalyvavo Libano ir Izraelio atstovai. „Hezbollah“ šiose derybose nedalyvauja ir viešai kritikuoja tokį formatą, todėl susitarimo įgyvendinimas išlieka trapiu kompromisu.

    Smūgiai pietuose ir įspėjimai civiliams

    Libano valstybinė naujienų agentūra pranešė apie naują Izraelio smūgių seriją šalies pietuose. Izraelio kariuomenė taip pat tęsė evakuacijos įspėjimų praktiką pasienio kaimuose, o dalyje teritorijos veikia Izraelio nustatyta maždaug 10 kilometrų gylio zona į šiaurę nuo sienos.

    Izraelis teigia neturintis teritorinių ambicijų pietų Libane, tačiau pranešama apie griaunamus pastatus ir tęsiamas karines operacijas. Tokie veiksmai apsunkina civilių sugrįžimą ir didina įtampą vietovėse, kurios jau patyrė didelę žalą.

    „Hezbollah“ savo ruožtu paskelbė panaudojusi droną prieš Izraelio priešlėktuvinės gynybos „Iron Dome“ poziciją šiaurės Izraelyje ir tvirtino, kad tai yra atsakas į paliaubų pažeidimus. Nepriklausomai patikrinti visų incidentų detalių paprastai sudėtinga, o informacija dažnai skelbiama konflikto šalių pareiškimais.

    Aukų skaičiai ir humanitarinė našta

    Libano sveikatos ministerija pranešė, kad nuo karo pradžios kovo 2 dieną per Izraelio smūgius žuvo 3 020 žmonių. Tarp žuvusiųjų, ministerijos duomenimis, yra 211 nepilnamečių ir 116 sveikatos priežiūros darbuotojų.

    Šie skaičiai pabrėžia, kad net ir paskelbus paliaubas humanitarinė situacija išlieka itin įtempta, o sveikatos apsaugos sistema patiria papildomą spaudimą. Tarptautinė bendruomenė ragina laikytis tarptautinės humanitarinės teisės, tačiau reali padėtis vietoje rodo, kad konfliktas dar nėra stabilizuotas.

  • JT vadovas apie būsto krizę: ji paliečia visas šalis, o sprendimai turi tapti prioritetu

    JT vadovas apie būsto krizę: ji paliečia visas šalis, o sprendimai turi tapti prioritetu

    Jungtinių Tautų generalinis sekretorius António Guterresas Pasaulio miestų forume Baku perspėjo, kad būsto krizė nebėra vien skurdesnių regionų problema. Jo teigimu, su įperkamumo ir benamystės augimu susiduria tiek sparčiai augantys miestai besivystančiose valstybėse, tiek turtingos ekonomikos, kur nuomos kainos kyla greičiau nei pajamos.

    Pasak JT vadovo, krizė paliečia beveik 3 milijardus žmonių, o jos tempą didina platesnis ekonominis ir geopolitinis nestabilumas. Todėl, anot jo, vyriausybės turėtų būstą laikyti ne šalutine socialine tema, o vienu iš pagrindinių tvaraus vystymosi politikos ramsčių.

    Kodėl būstas tapo jautria tema?

    Guterresas būsto klausimą susiejo su kasdienėmis pasekmėmis žmonių gyvenimui ir priminė savo patirtį savanoriaujant skurdesniuose Lisabonos rajonuose. Jis pabrėžė, kad būstas tiesiogiai veikia sveikatą, vaikų ugdymą, galimybes darbo rinkoje ir ilgalaikes šeimų perspektyvas.

    Diskusijose Baku akcentuota, kad problemą gilina keli susikertantys veiksniai: brangus skolinimasis, ribota pasiūla miestuose, statybų sąnaudų augimas ir investicinio būsto plėtra. Dėl to daliai gyventojų net ir dirbant pilnu etatu būstas tampa sunkiai įperkamas, o socialinės atskirties rizika didėja.

    Ne tik statyti daugiau

    JT Generalinės Asamblėjos prezidentė Annalena Baerbock forume teigė, kad nepakankamo būsto pasekmės jau seniai peržengė paprastą pastogės klausimą. Jos žodžiais, be saugaus būsto silpnėja sveikata, nutrūksta mokymasis, didėja nesaugumas, kietėja nelygybė, o bendruomenės tampa labiau pažeidžiamos klimato sukrėtimams ir nelaimėms.

    Ji priminė, kad daugiau nei 1,1 milijardo žmonių gyvena neformaliose gyvenvietėse, o daugiau nei 300 milijonų neturi nuolatinės pastogės. Baerbock pabrėžė, kad vien tik statybų apimčių didinimas nėra universalus atsakymas, jei būstas lieka neįperkamas arba miestuose trūksta infrastruktūros ir paslaugų.

    Forumo dalyviams akcentuota, jog reikalingas sistemiškas požiūris, jungiantis būstą su infrastruktūra, bazinėmis paslaugomis, klimato atsparumu, finansavimu ir įtraukiu planavimu. Tokia kryptis reiškia, kad sprendimai turi apimti ir nuomos rinkos reguliavimo priemones, ir socialinio būsto plėtrą, ir ilgalaikį miestų planavimą.

    Baku pavyzdys ir forumo mastas

    Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Aliyevas pristatė šalies sostinės urbanistinės transformacijos pavyzdžius, tarp jų ir buvusios pramoninės, nafta užterštos teritorijos perplanavimą į mišrios paskirties rajoną White City. Jis taip pat teigė, kad per pastaruosius 20 metų Baku įrengta daugiau nei 100 parkų, skverų ir sodų.

    Forume užregistruota daugiau nei 40 000 dalyvių iš 182 šalių, todėl ši Pasaulio miestų forumo laida įvardyta kaip viena gausiausių per visą renginio istoriją. Azerbaidžano nacionalinis koordinatorius Anaras Guliyevas pabrėžė, kad pirmą kartą surengta atskira valstybių vadovų lygio sesija.

    Renginyje taip pat vyko Urban Expo, subūrusi daugiau nei 200 organizacijų iš 66 šalių, kurios pristatė sprendimus būsto, transporto, energetikos ir prisitaikymo prie klimato kaitos srityse. Pasaulio miestų forumas Baku vyks iki gegužės 22 dienos.

    „Nė viena visuomenė nėra apsaugota nuo būsto krizės – nuo sparčiai augančių miestų besivystančiame pasaulyje iki pažangių ekonomikų, kur nuoma brangsta, o benamystė didėja“, – sakė António Guterresas.

    „Be saugaus būsto nyksta sveikata, sutrinka mokymasis, gilėja nesaugumas, kietėja nelygybė, o bendruomenės tampa labiau pažeidžiamos klimato sukrėtimams“, – sakė Annalena Baerbock.

  • Ekspertai įspėja: vaikščiojimas basomis gali pakeisti laikyseną ir sumažinti skausmus

    Ekspertai įspėja: vaikščiojimas basomis gali pakeisti laikyseną ir sumažinti skausmus

    Didžiąją žmogaus evoliucijos dalį pėdos dirbo basomis, o paprasta avalynė labiau saugojo nuo šalčio ir sužeidimų, nei keitė judesį. Šiandien situacija pasikeitė: storas padas, ryški amortizacija, pakelta kulno dalis ir siaura priekinė batų zona gali riboti natūralų pėdos darbą.

    Specialistai pabrėžia, kad pėda nėra standi atrama. Ją sudaro 26 kaulai, daugiau nei 30 sąnarių, daugybė raumenų ir receptorių, kurie nuolat perduoda informaciją nervų sistemai. Kai pėda ilgai „uždaroma“ į standesnę avalynę, mažėja pirštų judrumas ir silpnėja smulkieji raumenys.

    Dėl to kūnas neretai pradeda kompensuoti aukščiau: keliuose, klubuose ar juosmeninėje nugaros dalyje. Būtent todėl kineziterapeutai ir kiti judesio specialistai vis dažniau primena apie paprastą įprotį namuose dažniau būti be batų, jei aplinka saugi ir švari.

    „Pėdos darbas daro įtaką visai laikysenai, o jutiminiai signalai iš pado padeda geriau valdyti pusiausvyrą ir koordinaciją“, – sako judesio specialistai.

    Vaikščiojimas basomis suteikia daugiau skirtingų pojūčių, ypač kai keičiasi paviršiai: medis, kilimas, smėlis ar žolė. Tokia įvairovė lavina propriocepciją, tai yra gebėjimą jausti kūno padėtį erdvėje, todėl judesiai gali tapti tikslesni, o žingsnis stabilesnis.

    Ypač daug dėmesio basoms pėdoms skiriama vaikų raidos kontekste, nes pėda dar formuojasi. Praktikoje tai reiškia, kad saugioje aplinkoje dažnesnis vaikščiojimas basomis gali padėti geriau lavinti pusiausvyrą, koordinaciją ir natūralų ėjimo modelį. Tačiau vaikams, kaip ir suaugusiesiems, svarbiausia yra saugumas ir tinkamos sąlygos.

    Pastaraisiais metais populiarėja minimalistinė avalynė, dažnai vadinama barefoot, kurios tikslas – apsaugoti pėdą, bet kuo mažiau riboti jos judesį. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad prie tokios avalynės būtina pratintis palaipsniui, ypač jei ilgą laiką buvo avimi batai su stora amortizacija ar pakeltu kulnu.

    Visiems basas vaikščiojimas tinka ne vienodai: sergant diabetu, turint sutrikusį pėdų jutimą, žaizdų, ryškių deformacijų ar nuolatinių skausmų, verta pasitarti su gydytoju ar kineziterapeutu. Tačiau daugeliui žmonių saugus, saikingas vaikščiojimas basomis namuose gali tapti paprastu būdu aktyvinti pėdas ir grąžinti daugiau natūralaus judesio kasdienybėje.

  • Šis miego minimumas iš tiesų būtinas smegenims: mokslininkai paaiškino, kas vyksta naktį

    Šis miego minimumas iš tiesų būtinas smegenims: mokslininkai paaiškino, kas vyksta naktį

    Miegant kūnas ilsisi, tačiau smegenys toli gražu neišsijungia. Naujausi neurobiologijos tyrimai rodo, kad naktį neuronai veikia ritmiškai, kurdami sinchronizuotas elektrinių impulsų bangas, kurios susijusios su smegenų skysčio judėjimu.

    Šis judėjimas svarbus todėl, kad smegenų skystis padeda pašalinti medžiagų apykaitos atliekas ir kai kuriuos netinkamai susiformavusius baltymus. Jų kaupimasis siejamas su neurodegeneracinių ligų rizika, nors pats miegas nėra paprastas būdas tokių ligų išvengti.

    Ką rodo eksperimentai su smegenų bangomis

    Eksperimentiniuose tyrimuose su miegančiais laboratoriniais gyvūnais pastebėta, kad slopinant tam tikras smegenų sritis ir trikdant ritminių bangų susidarymą, smegenų skystis pro audinius juda prasčiau. Tai reiškė, kad atliekos ilgiau užsilaiko smegenų audinyje.

    Mokslininkai šį procesą aiškina kaip dinamišką sistemą: skirtingo stiprumo bangos gali skirtingai veikti skysčio tekėjimą. Kitaip tariant, smegenys gali „reguliuoti“ valymo intensyvumą pagal tai, kiek ir kokių medžiagų reikia pašalinti.

    Kiek miego laikoma absoliučiu minimumu

    Miego specialistų organizacijos suaugusiesiems dažniausiai nurodo bent 7 valandas per parą kaip ribą, nuo kurios prasideda patikimesnė sveikatos ir kasdienio funkcionavimo apsauga. Dažnai minima optimali daugumos suaugusiųjų zona yra 7–9 valandos.

    Vyresniame amžiuje poreikis gali šiek tiek keistis, tačiau pagrindinė kryptis išlieka panaši: reguliarus, pakankamas miegas svarbus ne tik savijautai, bet ir pažintinėms funkcijoms. Kartu pabrėžiama, kad tai nėra griežta taisyklė kiekvienam žmogui, nes individualūs skirtumai išlieka.

    Kodėl svarbi ne vien trukmė

    Praktikoje didžiausia problema dažnai būna ne viena trumpa naktis, o ilgalaikis miego trūkumas. Toks režimas siejamas su prastesne dėmesio koncentracija, emociniu dirglumu, produktyvumo kritimu ir blogesne organizmo regeneracija.

    Ne mažiau svarbi ir miego kokybė: ar miegas nenutrūksta, ar pavyksta laikytis panašaus grafiko, ar ryte jaučiamasi pailsėjus. Jei žmogus miega pakankamai, bet vis tiek nuolat jaučiasi pavargęs, tai gali būti signalas pasikonsultuoti su gydytoju ar miego specialistu.

    „Miegas yra kasdienė smegenų higiena: daugumai suaugusiųjų mažiausiai 7 valandos nėra prabanga, o biologinis poreikis“, – teigia miego specialistai, pabrėždami, kad reguliarumas ir kokybė lemia ne mažiau nei valandų skaičius.

  • Kelionė į pasveikimą: psichodelikų terapija žada proveržį psichiatrijoje, bet kada ji bus legali?

    Kelionė į pasveikimą: psichodelikų terapija žada proveržį psichiatrijoje, bet kada ji bus legali?

    Psichodelikais paremta terapija, kai psichiatro ar specialiai apmokyto terapeuto prižiūrimas pacientas gauna kontroliuojamą medžiagos dozę ir kartu dalyvauja psichoterapijoje, vis dažniau minima kaip galimas atsakas į augančią psichikos sveikatos krizę. Pasaulio sveikatos organizacija skelbia, kad su psichikos sutrikimais gyvena daugiau nei 1 mlrd. žmonių, o daliai pacientų įprasti metodai neveikia.

    Kembridžo universiteto psichiatrijos departamento gydytoja ir mokslininkė Liliana Galindo pabrėžia, kad psichiatrijoje naujų gydymo krypčių diegimas juda lėtai, todėl dėmesys psichodelikams auga. Pasak jos, šios medžiagos gali tapti alternatyva tiems, kurie neatsako į įprastą gydymą, pavyzdžiui, sergant atsparia depresija ar potrauminio streso sutrikimu.

    Kaip tai turėtų veikti?

    Iki šiol psichikos sveikatos gydymas dažniausiai remiasi dviem kryptimis: psichoterapija ir vaistais, tokiais kaip antidepresantai. Moksliniai duomenys rodo, kad derinant šiuos metodus pagerėja gydymo rezultatai, tačiau daliai pacientų simptomai išlieka arba grįžta.

    Psichodelikai yra psichoaktyvių medžiagų grupė, kuri veikia smegenų serotonino receptorius ir gali ryškiai keisti suvokimą bei emocijas. Klinikinėje aplinkoje dažniausiai tiriami psilocibinas, MDMA, DMT ir LSD, o skirtingos medžiagos siejamos su skirtingais taikiniais, pavyzdžiui, depresijos ar potrauminio streso simptomais.

    L. Galindo aiškina, kad dalis sutrikimų palaikomi vadinamųjų kognityvinių įstrigimų, kai žmogus ilgą laiką mąsto ir jaučia pagal tas pačias neigiamas schemas. Psichodelikų sukelta patirtis, derinama su terapija, gali padėti laikinai „atlaisvinti“ šias schemas ir sudaryti sąlygas kitokiam trauminių prisiminimų ar įsisenėjusių įsitikinimų apdorojimui.

    Kas šiuo metu arčiausiai patvirtinimo?

    Daugiausia vilčių kol kas siejama su psilocibinu, kuris yra vienas plačiausiai tiriamų junginių gydant depresiją. L. Galindo teigia, kad sintetinė psilocibino forma COMP360, kurią kuria bendrovė „Compass Pathways“, jau yra užbaigusi trečios fazės klinikinius tyrimus, o artimiausiu metu tikimasi paraiškos JAV Maisto ir vaistų administracijai.

    Jei reguliuotojai nuspręstų, kad nauda viršija rizikas, tai galėtų tapti vienu pirmųjų psichodelikų pagrindu sukurtų gydymo būdų, įteisintų kaip receptinis medikamentas. Europoje galutiniai sprendimai priklausytų nuo atskirų šalių ir Europos vaistų agentūros vertinimų, todėl procesas gali užtrukti.

    Teisinės kliūtys ir stigma

    Viena didžiausių problemų išlieka tai, kad daugelyje šalių psichodelikai priskiriami draudžiamoms medžiagoms, todėl tyrimams reikia specialių leidimų. Tai brangina ir lėtina mokslinius projektus, mažina klinikinių centrų, galinčių atlikti tyrimus, skaičių ir apsunkina medžiagų tiekimą.

    Kita kliūtis yra visuomenės stigma, nes psichodelikai dažnai siejami su pramoginiu vartojimu ir nekontroliuojamomis pasekmėmis. Ekspertai pabrėžia, kad medicininė psichodelikų terapija iš esmės skiriasi: svarbi dozė, paciento atranka, pasiruošimas, saugi aplinka, nuolatinė priežiūra ir vėlesnės terapinės sesijos.

    „Reikia pasirūpinti visomis aplinkos detalėmis, tokiomis kaip garsas ir šviesa, o viso proceso metu žmogų turi lydėti apmokytas specialistas, kuris gali padėti“, – sakė L. Galindo.

    Pasak jos, galiausiai svarbiausias tikslas būtų, kad tokios terapijos netaptų tik privačių klinikų privilegija, o būtų prieinamos pacientams, kuriems jų labiausiai reikia. Tuo pat metu mokslininkai pabrėžia, kad dar būtina tiksliau apibrėžti, kam šis gydymas tinka geriausiai, kokios rizikos grupės ir kokie saugumo protokolai turėtų tapti privalomi.

  • Hantaviruso protrūkis kruize ir socialinių tinklų melagienos: kas iš tiesų žinoma apie virusą

    Hantaviruso protrūkis kruize ir socialinių tinklų melagienos: kas iš tiesų žinoma apie virusą

    Protrūkis kruiziniame laive

    Pastarosiomis savaitėmis socialiniuose tinkluose sparčiai plito klaidinanti informacija apie hantavirusą, susieta su protrūkiu kruiziniame laive MV Hondius. Laivas išplaukė iš Argentinos balandžio 1 dieną, o gegužės 10 dieną prisišvartavo Tenerifėje, Kanarų salose.

    Laive susirgo 11 žmonių, mažiausiai 9 atvejai buvo patvirtinti, o trys keleiviai mirė. Sveikatos pareigūnai nurodė, kad pirmieji užsikrėtę asmenys, tikėtina, kontaktą su virusu turėjo keliaudami Pietų Amerikoje.

    Kaip plinta hantavirusas?

    Hantavirusai dažniausiai plinta žmonėms kontaktuojant su graužikų išmatomis, šlapimu ar seilėmis, taip pat įkvepiant užkrėstų dalelių. Dalis hantavirusų tipų kai kuriais atvejais gali plisti ir tarp žmonių, tačiau tai nėra pagrindinis perdavimo kelias daugumai žinomų atmainų.

    Medikai pabrėžia, kad riziką dažniausiai didina buvimas patalpose ar vietose, kuriose yra graužikų, ypač jei valoma sausai ir keliamos dulkės. Todėl praktikoje svarbios higienos priemonės, saugus patalpų vėdinimas ir valymas sudrėkinant paviršius.

    Ivermektinas nėra patvirtintas gydymas

    Vienas labiausiai paplitusių klaidinančių teiginių buvo susijęs su antiparazitiniu vaistu ivermektinu, kuris anksčiau buvo klaidingai reklamuojamas ir kaip COVID-19 gydymo priemonė. Socialiniuose tinkluose kartota, esą ivermektinas tinka ir hantavirusui gydyti.

    Europos vaistų agentūra nurodė, kad nėra įrodymų, jog ivermektinas būtų veiksmingas prieš hantavirusus. Taip pat pabrėžiama, kad šiuo metu nėra autorizuotų antivirusinių vaistų ar vakcinų nuo hantaviruso, o gydymas iš esmės yra palaikomasis, ypač svarbi ankstyva pagalba ir prireikus intensyvioji terapija.

    „Europos vaistų agentūra nėra mačiusi įrodymų, kad ivermektinas, skirtas parazitų sukeltoms infekcijoms, būtų veiksmingas prieš hantavirusus“, – nurodė institucija.

    „Moderna“ vakcinos tyrimai nereiškia sąmokslo

    Kita melagienų kryptis siejo protrūkį su tuo, kad „Moderna“ bendradarbiauja kuriant galimą mRNR vakciną nuo hantavirusų. Kai kurie įrašai tai pateikė kaip tariamą įrodymą, esą protrūkis „surežisuotas“ arba iš anksto suplanuotas.

    Specialistai pabrėžia, kad tai neatitinka įprastos visuomenės sveikatos logikos ir vakcinų kūrimo praktikos. Vakcinų ir gydymo priemonių tyrimai dažnai pradedami dar gerokai iki konkrečių protrūkių, nes hantavirusai yra žinomi dešimtmečius, o grėsmė periodiškai sugrįžta skirtinguose regionuose.

    „Tai, kad buvo dirbama su ankstyvais hantaviruso vakcinų sprendimais, rodo, jog grėsmė yra seniai žinoma ir aprašyta“, – teigė Johns Hopkins sveikatos saugumo centro ekspertas Amesh Adalja.

    Iš kur atsirado pavadinimas hantavirusas?

    Dar vienas virusinis pasakojimas rėmėsi klaidingu teiginiu, kad žodis hantavirusas neva yra kilęs iš hebrajų kalbos ir reiškia apgaulę. Ši versija buvo sustiprinta tuo, kad kai kurie vartotojai klausė „Grok“ paaiškinimo, o DI pokalbių robotas iš pradžių pateikė netikslią informaciją ir vėliau ją taisė.

    Ekspertai pabrėžia, kad pavadinimas su hebrajų kalba nesusijęs. Terminas siejamas su Hantano (Hantaan) virusu, kuris buvo identifikuotas šalia Hantano upės Korėjoje, o vėliau panašūs virusai pradėti vadinti bendra hantavirusų grupe.

    Ši situacija dar kartą parodė, kaip lengvai klaidingos interpretacijos, ypač paremtos DI sugeneruotais atsakymais, gali tapti tariamais „įrodymais“ ir paskatinti sąmokslo teorijas. Specialistai ragina kritiškai vertinti sensacingus teiginius ir tikrinti informaciją oficialių sveikatos institucijų kanaluose.