Category: Technologijos

  • Ogręwimas namams 2026: brangstantis granulės lenkia dujas, pigiausios išlieka šilumos siurbliai

    Ogręwimas namams 2026: brangstantis granulės lenkia dujas, pigiausios išlieka šilumos siurbliai

    Naujausia Lenkijos organizacijos Polski Alarm Smogowy 2026 metų pradžios analizė rodo aiškią tendenciją: tarp populiarių šildymo būdų būtent granulės (medžio pellet) tapo vienu brangiausių pasirinkimų eksploatacijoje. Organizacija skaičiavo metines namo šildymo ir karšto vandens ruošimo sąnaudas, remdamasi balandžio pradžioje fiksuotomis kuro ir energijos kainomis.

    Didžiausias šuolis per pastaruosius pusantrų metų fiksuotas būtent granulėms. Nuo 2024 metų spalio išlaidos šildymui granulėmis, PAS duomenimis, išaugo 39 proc., kai šilumos siurblių eksploatacinės sąnaudos tuo pačiu laikotarpiu padidėjo tik 4 proc.

    Kas brangsta greičiausiai?

    Analizė atskiria du dalykus: įrangos įsigijimo kainą ir kasdienę eksploataciją. Šį kartą dėmesys skiriamas būtent metinėms sąnaudoms, todėl rezultatai ypač svarbūs tiems, kurie sprendimą renkasi pagal mėnesines sąskaitas šildymo sezono metu.

    Įdomu tai, kad per tą patį laikotarpį šildymo anglimi sąnaudos, PAS vertinimu, iš esmės nepakito, o šildymas dujomis atpigo 7 proc. Tai reiškia, kad dalis namų ūkių, tikėjusiųsi stabilesnių granulių kainų, realybėje susidūrė su priešingu scenarijumi.

    Kuris šildymas pigiausias 2026 metais?

    PAS skaičiavimuose naudotas tipinis modelis: 150 kvadratinių metrų namas su vidutine šilumos izoliacija ir keturių asmenų šeima. Tokiame pavyz pigiausiai kainuoja gruntinis šilumos siurblys su grindiniu šildymu.

    Pagal pateiktus skaičius, šilumos siurblio eksploatacija per metus sudaro apie 4 708–5 474 Lenkijos zlotus, tai yra maždaug 1 100–1 280 eurų. Tuo metu šildymas granulėmis siekia apie 10 374 Lenkijos zlotus, arba maždaug 2 420 eurų per metus.

    Skirtumas, skaičiuojant tipinį namą, sudaro apie 5 500 Lenkijos zlotų per metus, arba apie 1 280 eurų. Būtent tai ir lemia, kad net ir turint omenyje skirtingas įrangos įsigijimo sąnaudas, eksploatacijos požiūriu šilumos siurbliai išlieka konkurencingiausi.

    Kodėl granulės vis dar tokios populiarios?

    Nepaisant augančių sąnaudų, granuliniai katilai, PAS teigimu, išlieka labai populiarūs paramos programose. Tai rodo, kad vartotojų pasirinkimą dažnai lemia ne vien skaičiai, bet ir įpročiai, informacijos trūkumas bei viešojoje erdvėje susiformavę naratyvai apie atskiras technologijas.

    „Stebina, kad granuliniai katilai programoje Czyste Powietrze išlieka itin populiarūs ir sudaro didžiąją dalį paraiškų“, – sakė Polski Alarm Smogowy atstovas Piotr Siergiej.

    PAS akcentuoja, kad tarp populiarių šildymo sprendimų granulės šiuo metu yra brangiausias variantas, o dujos tipiniame name gali kainuoti apie 1 500 Lenkijos zlotų, arba maždaug 350 eurų, mažiau per metus. Šilumos siurblys, priklausomai nuo sistemos, gali sumažinti metines išlaidas dar labiau.

    Vertinant 2026 metų kainas, pagrindinė išvada paprasta: vien tik šildymo įrangos tipas dar negarantuoja mažesnių sąskaitų, o sprendimus vis dažniau verta grįsti ne nuogirdomis, bet naujausiais rinkos duomenimis ir konkrečiu namo energiniu poreikiu.

    Šaltiniai:

    – https://www.polskialarmsmogowy.pl/aktualnosci/pellet-najdrozszy-w-ogrzewaniu-nowe-zestawienie-kosztow-ogrzewania-domu-2026

    – https://www.ecb.europa.eu/stats/policy_and_exchange_rates/euro_reference_exchange_rates/html/index.en.html

  • „Czystas oras“ 2026: švelninamos taisyklės, daugiau lankstumo ir ilgesnis atsiskaitymo terminas

    „Czystas oras“ 2026: švelninamos taisyklės, daugiau lankstumo ir ilgesnis atsiskaitymo terminas

    Lenkijos paramos programa „Czyste Powietrze“ po 2025 metais įvestos reformos buvo sugriežtinta, siekiant sumažinti piktnaudžiavimą ir tiksliau nukreipti lėšas mažesnes pajamas gaunantiems namų ūkiams. Vis dėlto dalis naujų reikalavimų sukėlė įtampą tiek individualių namų savininkams, tiek rangovams, todėl 2026 metais planuojamos korekcijos, kurios turėtų supaprastinti kelią iki paramos.

    Per viešas konsultacijas, vykusias nuo 2026 metų vasario 16 dienos iki kovo 16 dienos, pateikta daugiau nei 1 300 pastabų. Nacionalinis aplinkos apsaugos ir vandentvarkos fondas (NFOŚiGW) paskelbė, kad pirmieji pakeitimai turėtų įsigalioti ne vėliau kaip nuo liepos, o jų tikslas yra sumažinti administracinę naštą ir „užstrigimų“ riziką įgyvendinant projektus.

    Kas keisis nuo 2026 metų?

    Viena svarbiausių numatomų korekcijų susijusi su reikalavimu turėti nekilnojamąjį turtą bent trejus metus iki paraiškos pateikimo. Ši taisyklė buvo įvesta kaip apsauga nuo dirbtinio turto skaidymo ir pakartotinio dotacijų naudojimo, tačiau praktikoje ji apribojo dalį teisėtų pareiškėjų, todėl dabar numatoma ją sušvelninti.

    Pokyčiai planuojami ir pačių investicijų apimtyse. Po 2025 metais įsigaliojusių taisyklių projektai dažnai turėjo remtis energiniu auditu ir baigtis energinio naudingumo sertifikatu, o tai skatino platesnę, brangesnę termomodernizaciją net tada, kai gyventojams aktualiausi buvo mažesni darbai.

    Po konsultacijų fondas nurodė ketinantis atsisakyti privalomos itin plataus masto darbų apimties, kad parama būtų lankstesnė ir labiau pritaikoma mažesnėms investicijoms. Tai reikštų, kad dalis pareiškėjų galėtų gauti finansavimą ne tik kompleksiniams projektams, bet ir labiau taikiniams sprendimams, pavyzdžiui, šildymo sistemos atnaujinimui ar konkretiems energijos taupymo darbams.

    Ilgesni terminai ir indeksuojamos sumos

    Numatomi ir organizaciniai bei atsiskaitymo pakeitimai, nes būtent ši dalis pastaraisiais mėnesiais tapo dažna paramos gavėjų problemų priežastimi. Planuojama pailginti laiką atsiskaityti už avansą nuo 120 iki 180 dienų, taip mažinant riziką prarasti paramą dėl objektyvių vėlavimų.

    Taip pat skelbiama apie reguliarią maksimalių dotacijų įkainių indeksaciją. Praktikoje tai turėtų geriau atspindėti rinkos kainų pokyčius ir sumažinti atotrūkį tarp realių rangos kainų bei programoje nustatytų „lubų“.

    Kam skirta programa „Czyste Powietrze“?

    Programa „Czyste Powietrze“ veikia nuo 2018 metų ir yra vienas pagrindinių Lenkijos instrumentų kovojant su kietųjų dalelių PM10 ir PM2,5 bei benzo(a)pireno tarša. Šie teršalai siejami su smogu, kuris dažnai susidaro dėl iškastinio kuro ar nekokybiško kuro deginimo buitiniuose šildymo įrenginiuose, ypač individualiuose namuose.

    Parama skiriama individualių namų savininkams ar bendraturčiams, taip pat asmenims, turintiems atskirus gyvenamuosius būstus su atskira nuosavybės registracija. Paramų dydžiai priklauso nuo namų ūkio pajamų ir paprastai skirstomi į kelis lygius, o maksimalios išmokos gali siekti apie 40 000 eurų, jei projektas atitinka aukščiausio finansavimo kriterijus.

    Finansuojamų išlaidų spektras apima ir statybos darbus, ir parengiamuosius veiksmus. Lėšos gali būti skiriamos šilumos šaltinio keitimui, pastato apšiltinimui, langų ir durų keitimui, vėdinimo sprendimams, taip pat energiniam auditui ir energinio naudingumo sertifikatui, o savivaldybės ir regioniniai fondai vis dažniau veikia kaip proceso operatoriai, ypač kai taikomas išankstinis finansavimas.

    Planuojami 2026 metų pakeitimai rodo, kad po sugriežtinimo valdžios institucijos siekia grąžinti programai didesnį prieinamumą ir sumažinti biurokratiją, išlaikant tikslą mažinti taršą ir šildymo sąnaudas. Jei korekcijos įsigalios nuo vasaros, daliai gyventojų paramą gauti turėtų būti paprasčiau, o investicijų planavimas taps mažiau rizikingas dėl terminų ir įkainių pritaikymo.

    Šaltiniai:

    – https://czystepowietrze.gov.pl/

    – https://www.gov.pl/web/klimat/program-czyste-powietrze

    – https://nfosigw.gov.pl/o-nfosigw/aktualnosci/

  • Tyrimas: dviračiais važinėja apie 19 mln. lenkų, bet trečdalis jį jau renkasi ir kaip transportą

    Tyrimas: dviračiais važinėja apie 19 mln. lenkų, bet trečdalis jį jau renkasi ir kaip transportą

    Naujausi tyrimo duomenys rodo, kad važiavimas dviračiu Lenkijoje tapo masiškiausia fizinio aktyvumo forma: dviratį naudoja apie 19 mln. 18–65 metų gyventojų. Toks mastas reiškia ne tik augantį susidomėjimą sveikesniu gyvenimo būdu, bet ir didėjantį spaudimą miestams bei kelių infrastruktūrai prisitaikyti.

    Ataskaitoje pabrėžiama, kad pavasario ir vasaros sezonu 56 proc. dviratininkų pedalus mina bent kelis kartus per savaitę, o 21 proc. tai daro beveik kasdien. Dalis įpročių persikelia ir už sezono ribų: 20 proc. apklaustųjų teigia reguliariai važinėjantys ir rudenį bei žiemą.

    Daugumai dviratis vis dar pirmiausia yra laisvalaikio priemonė. 82 proc. respondentų jį sieja su poilsiu, 77 proc. su sveikata, o 74 proc. su fizinės formos gerinimu, tačiau ryškėja ir praktinis posūkis.

    Tyrimas rodo, kad 31 proc. dviratininkų dviratį naudoja ir kaip susisiekimo priemonę, o didžiausiuose miestuose, kuriuose gyvena daugiau nei 500 000 žmonių, šis rodiklis pasiekia 40 proc. Kas dešimtas apklaustasis dviratį įvardija kaip vien tik transportą, o dažniausi maršrutai yra trumpi: 76 proc. dažniausiai važiuoja iki 10 kilometrų.

    Temą papildo ir platesnis kontekstas: daliai gyventojų dviratis tampa alternatyva dėl ribotų galimybių pasinaudoti viešuoju transportu. Seime pristatytų naujausių tyrimų duomenimis, 10 mln. Lenkijos gyventojų patiria susisiekimo atskirtį, todėl kasdieniams reikalams tenka ieškoti kitų mobilumo sprendimų.

    Saugumą riboja keliai ir elgesys

    Augantis dviratininkų skaičius išryškina infrastruktūros spragas ir eismo saugumo problemas. Didžiausiais iššūkiais respondentai dažniausiai įvardija prastą kelių būklę, siaurus ar nesaugius kelkraščius bei per mažą dviračių takų tinklą.

    Apklausos duomenimis, 80 proc. dviratininkų nurodo blogą kelių būklę, 75 proc. mini kelkraščių trūkumą, o 73 proc. pasigenda pakankamo dviračių takų skaičiaus. Daugiau nei 60 proc. taip pat akcentuoja nepakankamą maršrutų apšvietimą, šiukšles trasose ar remonto stotelių stoką.

    Ne mažiau svarbus ir kitų eismo dalyvių elgesys: 77 proc. dviratininkų teigia susiduriantys su neatidžiais pėsčiaisiais, 75 proc. įvardija pavojingą vairuotojų elgesį, o 72 proc. kaip problemą mini paspirtukų vairuotojus. Beveik pusė apklaustųjų nurodo patiriantys agresiją kelyje, o tai signalizuoja ne tik infrastruktūros, bet ir eismo kultūros bei kontrolės poreikį.

    Ekspertiniu požiūriu tokie skaičiai dažniausiai reiškia dvi kryptis: miestams reikia vientisesnių, fiziškai atskirtų dviračių trasų ir saugių sankryžų sprendimų, o regionuose aktualiausios tampa saugios kelkraščio zonos bei ryšiai su viešojo transporto mazgais. Kuo didesnė dalis gyventojų dviratį ima traktuoti kaip kasdienį transportą, tuo mažiau pakanka vien pavienių takų atkarpų ar sezoninių iniciatyvų.

    Ataskaitos duomenys rodo, kad Lenkijoje dviratis jau seniai peržengė sporto ar savaitgalio pramogos ribas. Kartu su augančia kasdienio naudojimo dalimi didėja ir poreikis nuosekliai spręsti saugumo, infrastruktūros ir eismo dalyvių tarpusavio pagarbos klausimus.

    Šaltiniai:

    – https://zielona.interia.pl/eko-technologie/news-sprawdzili-ilu-polakow-jezdzi-na-rowerze-dane-moga-zaskakiwac,nId,21401331

    – https://www.europarl.europa.eu/news/pl/press-room/20180126IPR94152/transport-rowerowy-w-ue-fakty-i-liczby-infografika

  • Lenkų mokslininkų sprendimas miestams: statybų atliekų substratas sulaiko iki 95 proc. lietaus

    Lenkų mokslininkų sprendimas miestams: statybų atliekų substratas sulaiko iki 95 proc. lietaus

    Miestai vis dažniau susiduria su dviem priešingomis klimato realijomis: staigiomis liūtimis ir ilgais sausros tarpsniais. Kai per smarkų lietų vanduo greitai nubėga į lietaus nuotekų tinklus, viešosios erdvės vėliau greičiau įkaista, o želdiniai ima džiūti.

    Į šią problemą dėmesį atkreipė Krokuvos Jogailos universiteto mokslininkai, sukūrę substratą, kuris gali kaupti lietaus vandenį ir kartu sudaryti sąlygas augalams augti. Sprendimas paremtas statybų atliekomis, todėl vienu metu taikosi ir į vandens sulaikymo, ir į atliekų panaudojimo uždavinius.

    Pasak tyrėjų, geriausiai pasiteisino smulkintas plytų arba mergelio (kalkingo nuogulingo) gruzo mišinys su kompostu. Tokia sudėtis leidžia sulaikyti didžiąją dalį kritulių ir palaipsniui juos atiduoti aplinkai, kai prasideda sausesnis laikotarpis.

    „Parodėme, kad tokiame kompozite sulaikoma iki maždaug 95 proc. lietaus vandens, o esant mažiems krituliams šis rodiklis gali kilti iki 100 proc.“, – sakė Krokuvos Jogailos universiteto profesorius Miroslavas Želazny.

    Kitas svarbus elementas yra kompostas, kuris šiame mišinyje veikia ne vien kaip „priedas“ augalams. Mokslininkai pabrėžia, kad jis aprūpina organine medžiaga, maisto medžiagomis ir palaiko mikroorganizmų veiklą, bet neturi pabloginti substrato laidumo vandeniui.

    „Komposto užduotis yra tiekti organinę medžiagą ir maisto medžiagas, kurios palaiko augalų vystymąsi ir dirvožemio mikroorganizmų aktyvumą, nepabloginant substrato pralaidumo. Taip substratas veikia ne tik kaip vandens talpykla, bet ir kaip terpė, palaikanti filtracinius ir biologinius procesus“, – sakė Krokuvos Jogailos universiteto mokslininkė Anna Bojarczuk.

    Substratas projektuojamas taip, kad jame galėtų augti augalai, ypač atsparesnės rūšys, galinčios ištverti sudėtingesnes miesto sąlygas. Kaip vieną pavyzdžių tyrėjai mini čiobrelius, kurie gali būti tinkami želdinant sausresnes, labiau įkaistančias vietas.

    Tyrėjų teigimu, sukurti kompozitai vandenį išlaiko ilgiau nei dalis įprastų sodininkystėje naudojamų sprendimų. Pavyzdžiui, keramzitas sukauptą drėgmę atiduoda greičiau, todėl ilgų laikotarpių be lietaus metu jis gali būti mažiau efektyvus.

    Mokslininkai viliasi, kad vandens akumuliavimo sprendimai, paremti statybų atliekomis ir vietinėms sąlygoms tinkančiais augalais, galėtų tapti platesnių miesto planavimo priemonių dalimi. Tokie sprendimai paprastai siejami su lietaus vandens valdymu vietoje, mažesne apkrova nuotekų infrastruktūrai ir stabilesnėmis sąlygomis želdiniams.

    Šaltiniai:

    – https://zielona.interia.pl/przyroda/news-wynalazek-polakow-duze-oszczednosci-zatrzymuje-wode-lepiej-niz-keramzyt,nId,23330045

    – https://www.uj.edu.pl/

  • Indonezijoje prie Kalimantano rasta milžiniška dujų telkinio atsarga: ką žada „Eni“ planai iki 2030 metų

    Indonezijoje prie Kalimantano rasta milžiniška dujų telkinio atsarga: ką žada „Eni“ planai iki 2030 metų

    Italijos energetikos bendrovė „Eni“ pranešė Indonezijoje aptikusi didelį gamtinių dujų telkinį maždaug 70 kilometrų nuo Rytų Kalimantano pakrantės. Pirminiais vertinimais, telkinyje gali būti apie 5 trilijonus kubinių pėdų dujų ir dar apie 300 mln. barelių kondensato, tai yra skystų angliavandenilių.

    „Eni“ teigimu, šis radinys gali tapti reikšmingu papildomu šaltiniu tiek vidaus rinkai, tiek eksportui. Indonezijai, siekiančiai mažinti priklausomybę nuo importuojamų energijos išteklių, tokio masto atradimas sustiprina energetinio saugumo argumentus.

    Kaip galėtų augti gavyba

    Indonezijos valdžia nurodo, kad telkinys galėtų leisti iki 2028 metais išauginti „Eni“ gavybą iki 2 mlrd. kubinių pėdų per dieną, o 2029–2030 metais pasiekti 3 mlrd. kubinių pėdų per dieną. Palyginimui, dabar „Eni“ Indonezijoje išgauna apie 600–700 mln. kubinių pėdų per dieną.

    Augti turėtų ir kondensato gavyba, kuri, valdžios vertinimu, iki 2028 metais galėtų siekti apie 90 000 barelių per dieną, o 2029–2030 metais – iki 150 000 barelių per dieną. Didesnė kondensato pasiūla teoriškai galėtų sumažinti naftos importo poreikį, ypač jei dalis žaliavos būtų perdirbama vietoje.

    „Tai milžiniškas atradimas. Be dujų, iki 2028 metais taip pat gaminsime apie 90 000 barelių kondensato, o 2029–2030 metais tai gali išaugti net iki 150 000 barelių“, – sakė Indonezijos energetikos ir mineralinių išteklių ministras Bahlilas Lahadalia.

    Energetinis saugumas ir geopolitika

    Atradimas skelbiamas tuo metu, kai Indonezija, kaip ir kitos šalys, susiduria su padidėjusiu jautrumu pasaulinėms energijos kainų svyravimo rizikoms. Nors šalis yra naftos išteklių gamintoja, ji išlieka grynoji naftos importuotoja, o vidaus kuro kainos daug metų buvo stipriai subsidijuojamos.

    Pastarosiomis savaitėmis Indonezijos vadovybė viešai kalbėjo apie derybas su Rusija dėl naftos pirkimo, kartu plėsdama partnerystes ir su Vakarų valstybėmis. Po vizito Maskvoje Indonezijos atstovai akcentavo ilgalaikį požiūrį į tiekimo stabilumą, o Prancūzijoje buvo derinami bendradarbiavimo planai energetikos transformacijos ir atsinaujinančių išteklių srityse.

    Ką tai reiškia Indonezijos energetikos miksui

    Tarptautinės energetikos agentūros duomenimis, 2023 metais gamtinės dujos sudarė 15,6 proc. Indonezijos energijos balanso ir 12,9 proc. elektros gamybos. Tai rodo, kad dujos šalyje išlieka svarbiu, bet ne dominuojančiu šaltiniu, todėl nauji telkiniai gali daryti įtaką tiek pramonės, tiek elektros sektoriaus planams.

    Indonezijos valdžia pabrėžia, kad naujausias „Eni“ radinys patvirtina likusį šalies naftos ir dujų potencialą. Kartu tai kelia klausimą, kaip sparčiau didinti vietinę gavybą neprieštaraujant tarptautiniams klimato tikslams ir paraleliai vystant atsinaujinančią energetiką, kurią Indonezija taip pat įvardija kaip strateginę kryptį.

    Artimiausi mėnesiai parodys, kaip greitai telkinys bus parengtas komercinei gavybai, kiek investicijų prireiks infrastruktūrai ir kokią dalį dujų Indonezija orientuos į vidaus vartojimą, o kokią – į eksportą. Energetikos rinkai tai signalas, kad Pietryčių Azija išlieka regionu, kuriame nauji dideli angliavandenilių projektai vis dar turi reikšmingą ekonominį svorį.

    Šaltiniai:

    – https://www.iea.org/countries/indonesia

    – https://www.iea.org/reports/world-energy-balances-overview

    – https://www.eni.com/en-IT/media/press-release.html

  • Lenkijos studentai suplanavo visus metus veikiantį dviračių tinklą Yellowknife: kuo jis sudomino Kanadą

    Lenkijos studentai suplanavo visus metus veikiantį dviračių tinklą Yellowknife: kuo jis sudomino Kanadą

    Lenkijos Lodzės technologijos universiteto studentų komanda parengė visus metus veikiančios dviračių infrastruktūros koncepciją Kanados miestui Yellowknife. Projektas gimė ieškant atsakymo į klausimą, kaip dviračiu saugiai judėti ten, kur žiema trunka ilgai, o sąlygos dažnai atbaido net motyvuotus dviratininkus.

    Yellowknife yra Šiaurės Vakarų teritorijų sostinė, kur šaltasis sezonas tęsiasi didžiąją metų dalį, o sniegas, ledas ir stiprūs vėjai apsunkina bet kokį aktyvų judumą. Tokiose vietovėse dviračių tinklas dažnai žlunga ne dėl idėjų trūkumo, o dėl priežiūros, saugumo ir komforto spragų.

    Sprendimai subarktiniam miestui

    Studentų pasiūlymas apima maršrutų tinklą, suskirstytą į visus metus prižiūrimas atkarpas ir sezoniškai veikiančius ruožus. Esminė idėja tokia, kad pagrindinės jungtys išliktų pravažiuojamos net žiemą, o likusi dalis prisitaikytų prie oro ir realių srautų.

    Vienas ryškiausių elementų yra autonominės stotelės priedangai ir poilsiui, kur dviratininkai galėtų trumpam sušilti, atsikvėpti ar pasinaudoti tualetu. Koncepcijoje numatyta, kad tokie taškai galėtų būti aprūpinti saulės energijos sprendimais, kad veiktų kuo savarankiškiau.

    Ne mažiau svarbi projekto dalis yra sniego ir polaidžio vandens valdymas. Siūlomos priežiūros strategijos orientuotos į tai, kad trasos būtų ne tik nuvalomos, bet ir apsaugomos nuo apledėjimo bei vandens sankaupų, kurios vėliau virsta pavojingais ledo plotais.

    Saugumas ir aiškus ženklinimas

    Koncepcijoje numatytas ir geriau matomas, žiemai pritaikytas trasų ženklinimas. Tikslas paprastas: kad dviratininkai ir kiti eismo dalyviai aiškiai atpažintų dviračių judėjimo koridorius net prasto matomumo metu, sningant ar temstant.

    Studentų komanda pabrėžia, kad infrastruktūra yra tik pusė sprendimo, nes reikia ir patikimo kasdienio veikimo modelio. Todėl projekte dėmesys skiriamas ne vien takams, bet ir tam, kaip miestas planuotų priežiūrą, prioritetus ir dviratininkų saugumo jausmą.

    Kodėl tai sudomino Kanadą

    Pasak projekto rengėjų, didžiausia kliūtis tokiose vietose iki šiol buvo saugumo ir patogumo barjeras, o ne vien atstumas ar motyvacija. „Iki šiol pagrindinė problema buvo saugumo jausmo barjeras, o temperatūra kartais nukrenta žemiau minus 40 laipsnių Celsijaus“, – sakė projekto kuratorė dr. inž. arch. Adriana Cieślak-Arkuszewska.

    Idėja sulaukė dėmesio todėl, kad pateikia ne vien vizualiai patrauklų planą, bet ir bandymą sujungti urbanistiką, klimatinius duomenis bei kasdienę priežiūros realybę. Tokia prieiga svarbi miestams, kurie ieško būdų mažinti taršą, didinti atsparumą klimatui ir plėsti tvaraus judumo galimybes net atšiauriuose regionuose.

    Projektas taip pat įsilieja į platesnę diskusiją apie žiemos dviračių miestus, kur sėkmę lemia nuosekli priežiūra ir prioritetai, o ne vien naujai nutiesti takai. Ši tema dažnai aptariama remiantis Šiaurės šalių patirtimis, nes būtent ten išbandyti sprendimai, kaip užtikrinti dviračių eismą šaltuoju sezonu.

    Kol kas tai yra koncepcinis darbas, tačiau jis jau paskatino platesnius svarstymus apie tai, ar visus metus veikianti dviračių sistema gali tapti reali ir tokiame klimate kaip Yellowknife. Studentai neatmeta galimybės ateityje nuvykti į miestą ir įvertinti, kaip jų pasiūlymai atrodytų praktikoje.

    Šaltiniai:
    – https://www.canada.ca/en/environment-climate-change/services/ice-forecasts-observations/latest-conditions/climate-normals.html
    – https://weatherspark.com/y/150203/Average-Weather-in-Yellowknife-Canada-Year-Round
    – https://nacto.org/publication/urban-bikeway-design-guide/maintenance/

  • „Tesla“ robotaksi avarijų mažiau, bet NHTSA ataskaitose – užtušuotos detalės ir trūksta ridos duomenų

    „Tesla“ robotaksi avarijų mažiau, bet NHTSA ataskaitose – užtušuotos detalės ir trūksta ridos duomenų

    „Tesla“ pateiktoje naujausioje ataskaitoje JAV kelių saugos reguliuotojui NHTSA nurodoma, kad per naujausią laikotarpį užfiksuota viena robotaksi avarija. Tai mažiau nei ankstesnėje ataskaitoje minėti penki incidentai, tačiau vien skaičius be konteksto mažai ką pasako apie realią sistemos pažangą.

    Esminė problema ta, kad viešai nepateikiama, kiek mylių per mėnesį nuvažiavo visas robotaksi parkas. Be šio rodiklio neįmanoma apskaičiuoti avarijų dažnio, o mažesnis incidentų skaičius gali reikšti ir tai, kad automobiliai tiesiog rečiau išriedėjo į gatves.

    Kodėl vien incidentų skaičiaus neužtenka

    NHTSA pateikiamos suvestinės apima laikotarpius, kurie gali sutapti su orų ar operaciniais ribojimais, pavyzdžiui, kelioms dienoms stabdančiais darbą tam tikrame mieste. Jei per ataskaitinį laikotarpį buvo mažiau eksploatacinių dienų, logiška, kad sumažėja ir galimybių įvykti avarijai.

    Pačių incidentų pobūdis taip pat rodo, kad vien tik „penki vietoje vieno“ dar nereiškia lūžio. Naujausioje ataskaitoje aprašomas nedidelio greičio susidūrimas, kai „Model Y“ kliudė stacionarų objektą, o autonominė sistema buvo įjungta.

    Turimi skaičiai leidžia tik apytikres išvadas

    „Tesla“ ankstesniuose dokumentuose buvo pateikusi vienkartinį sukauptos ridos rodiklį, tačiau jis neleidžia įvertinti mėnesinių svyravimų. Remiantis tekste minimomis apytikrėmis prielaidomis, bendrai per kelis laikotarpius susidarė keliolika incidentų, o tai leidžia apskaičiuoti tik grubų avarijų dažnį.

    Tokie palyginimai su vidutinio vairuotojo avaringumo statistika tampa problemiški, kai trūksta vienodo vardiklio ir vienodų apibrėžimų. Be to, robotaksi automobiliuose vis dar gali būti saugos prižiūrėtojas, todėl dalis rizikingų situacijų gali būti suvaldoma dar iki incidento, kuris patektų į oficialią suvestinę.

    Didžiausias klausimas – užtušuotos avarijų aplinkybės

    Daugiausia kritikos kelia tai, kad NHTSA pateikiamuose pranešimuose avarijų aprašymų dalis žymima kaip konfidenciali, todėl visuomenė ir nepriklausomi tyrėjai nemato, kas tiksliai įvyko. Vien įrašas, kad automobilis kliudė fiksuotą objektą mažu greičiu, neatsako į klausimus, ar problema buvo susijusi su jutikliais, programinės įrangos spraga, kelio infrastruktūra ar kitais veiksniais.

    Skaidrumo trūkumas ypač svarbus todėl, kad incidento aprašymas paprastai parodo, kaip sistema elgėsi iki susidūrimo, ką „matė“, kaip priėmė sprendimus ir ar buvo atliktas žmogaus įsikišimas. Be šių detalių viešas vertinimas iš esmės remiasi tik plikais skaičiais.

    Norint objektyviai įvertinti programos saugumą, būtini keli dalykai: reguliariai skelbiama mėnesinė rida, žmogaus įsikišimų dažnis ir aiškūs, neužtušuoti incidentų aprašymai. Kol šių duomenų nėra, mažėjantis avarijų skaičius gali atrodyti kaip pažanga, tačiau patikimai to patvirtinti neįmanoma.

    Artimiausiais mėnesiais dėmesys kryps į tai, ar „Tesla“ plės veiklą be saugos prižiūrėtojų ir ar kartu didės duomenų atvirumas. Jei autonominio važiavimo apimtys augs, o skaidrumas išliks ribotas, reguliuotojams bus sunkiau remtis vien suvestinėmis, kurios neatskleidžia esminių saugos aplinkybių.

    Šaltiniai:

    – https://www.ecoportal.net/en/tesla-having-problems-over-robotaxi/7740/

    – https://www.ecoportal.net/en/tesla-robotaxis-what-happened-austin/9858/

    – https://www.ecoportal.net/en/tesla-in-trouble-at-home-two-mythical/3317/

    – https://www.ecoportal.net/en/goodbye-robotaxi-tesla-ev-message/7937/

  • „Zoox“ robotaksių tinklas plečiasi JAV: 6 miestai, 2 mln. autonominių mylių ir artėjančios kainos

    „Zoox“ robotaksių tinklas plečiasi JAV: 6 miestai, 2 mln. autonominių mylių ir artėjančios kainos

    „Amazon“ valdoma autonominių automobilių bendrovė „Zoox“ tyliai plečia robotaksių veiklą Jungtinėse Valstijose ir artėja prie momento, kai už keliones pradės imti mokestį. Šiuo metu bendrovės dvikrypčiai, dėžutės formos automobiliai be vairo ir pedalų jau važinėja šešiuose miestuose, tačiau iki šiol visi reisai buvo nemokami.

    „Zoox“ teigia, kad jos parkas jau nuvažiavo beveik 2 mln. autonominių mylių ir pervežė daugiau nei 350 000 keleivių. Vis dėlto ši statistika kol kas labiau primena didelės apimties demonstraciją, nes komercinės pavežėjimo paslaugos startą vis dar stabdo federaliniai reikalavimai.

    Kaip „Zoox“ plečia geografiją

    Plėtra į Ostiną ir Majamį vyko nuosekliai ir ne per naktį. Bendrovė maždaug dvejus metus pirmiausia rinko žemėlapių duomenis ir vykdė bandymus įprastais testiniais automobiliais, o tik po to į miestus atgabeno specialiai robotaksiams sukurtą transporto priemonę.

    Šiemet „Zoox“ planuoja abiejuose miestuose pradėti ankstyvųjų naudotojų programos keliones. Tai būtų pirmas kartas, kai bendrovės firminis robotaksis vežtų keleivius už ankstesnių pagrindinių rinkų ribų.

    San Franciskas ir Las Vegasas

    Brandesnėse rinkose „Zoox“ taip pat didina apsukų. San Franciske aptarnavimo teritorija plečiama kelis kartus, daugiausia orientuojantis į rytinę miesto dalį, o Las Vegase plečiamas pasiekiamų vietų sąrašas, įtraukiant didžiuosius traukos taškus ir renginių arenas.

    Las Vegasas išlieka išskirtinis ir dėl dar vienos priežasties: tai vienintelis miestas, kuriame nemokamos kelionės yra atviros visiems „Zoox“ programėlės naudotojams be laukiančiųjų sąrašo. Bendrovė taip pat testuoja maršrutus oro uosto prieigose, kuriose autonominiam transportui keliami vieni sudėtingiausių logistinių reikalavimų.

    Kodėl vis dar neimamas mokestis

    Pagrindinė kliūtis komerciniam startui yra federaliniai transporto saugos standartai, kuriuose tradiciškai numatytas vairas ir pedalai. „Zoox“ robotaksis šių valdymo priemonių neturi, todėl bendrovei reikia formalių išimčių, kurias suteikia JAV Nacionalinė greitkelių eismo saugumo administracija.

    Kol sprendimas nepriimtas, kiekviena „Zoox“ kelionė iš esmės lieka finansuojama pačios bendrovės. Tai leidžia rinkti realaus eismo duomenis ir keleivių atsiliepimus, tačiau neleidžia patikrinti, kaip veiktų tikrasis verslo modelis, kai atsiranda tarifai, paklausa ir paslaugos kaštų disciplina.

    Partnerystė su „Uber“ ir konkurencija

    „Zoox“ tuo pat metu ruošia ir platinimo kanalą: paskelbta partnerystė su „Uber“, pagal kurią Las Vegase robotaksiai galėtų būti užsakomi per „Uber“ programėlę. Tai reikštų, kad gavus reguliacinį leidimą, perėjimas prie mokamų kelionių galėtų įvykti greičiau, nes klientų srautas būtų generuojamas per jau įprastą platformą.

    Konkurencinis fonas sudėtingas: „Alphabet“ valdoma „Waymo“ plečia komercines paslaugas sparčiau ir turi daugiau realiai veikiančių mokamų operacijų patirties. „Zoox“ jau žemėlapiuoja ir testuoja kituose miestuose, tačiau nuo testavimo iki stabilios paslaugos paleidimo paprastai prireikia ilgo reguliacinio ir operacinio pasirengimo.

    Kas keičiasi keleiviams

    Didelis kelionių skaičius „Zoox“ suteikė ir praktinės grįžtamosios informacijos, kuri panaudojama tobulinant patirtį. Bendrovė diegia funkcijas, skirtas kasdieniam naudojimui, pavyzdžiui, garso ryšį salone per „Bluetooth“ ir įrankius, padedančius lengviau rasti atvykusį robotaksį judriose paėmimo vietose.

    Tokie patobulinimai rodo, kad „Zoox“ dėmesys krypsta nuo vien technologinės demonstracijos prie vartotojiško produkto, kur svarbiausia patikimumas, aiškumas ir sklandus aptarnavimas. Jei reguliatorius suteiks prašomas išimtis, nemokamų kelionių etapas gali baigtis, o bendrovė pirmą kartą realiai išbandys, ar robotaksių ekonomika veikia už laboratorijos ribų.

    Šaltiniai:

    – https://www.nap.edu/catalog/25629/impact-of-autonomous-vehicles-on-the-transportation-system

    – https://www.nhtsa.gov/laws-regulations/fmvss

  • JAV kariuomenė priėmė autonominį Black Hawk: planuoja modernizuoti šimtus sraigtasparnių

    JAV kariuomenė priėmė autonominį Black Hawk: planuoja modernizuoti šimtus sraigtasparnių

    JAV kariuomenė oficialiai priėmė pirmąjį pasirinktinai pilotuojamą Black Hawk sraigtasparnį, galintį skristi su mažesne įgula arba be jos. Šis perdavimas užbaigė DARPA vykdytą kelerius metus trukusią autonominio skrydžio tyrimų programą ir perkėlė technologiją iš bandymų aplinkos į realų karinių pajėgų valdymą.

    Naujasis variantas, žinomas kaip H-60Mx, gali būti valdomas iš planšetinio kompiuterio, o autonominė įranga sukurta taip, kad padėtų pilotams ir leistų perimti dalį rutininio skrydžio užduočių. DARPA dar 2022 metais buvo pademonstravusi visiškai nepilotuojamą Black Hawk skrydį, kai orlaivyje nebuvo nė vieno saugos piloto.

    Nuo demonstracijos iki kariuomenės bandymų

    Technologinis pagrindas – „MATRIX“ autonomijos sistema, sukurta bendradarbiaujant DARPA ir „Sikorsky“, vystant ALIAS programą. Jos tikslas nėra tiesiog „išimti“ pilotą, o mažinti darbo krūvį, kelti saugą ir suteikti daugiau laiko misijos sprendimams, kai situacija ore ar ant žemės keičiasi greitai.

    Autonomija numatyta kaip lankstus sprendimas: pilotuojamas sraigtasparnis gali naudoti sistemą kaip pagalbininką, sumažinta įgula gali perduoti daugiau funkcijų automatikai, o tam tikromis sąlygomis įmanomas ir pilnai autonominis skrydis. Tokia schema leidžia tą pačią platformą taikyti skirtingoms užduotims, nepririšant jos prie vieno naudojimo scenarijaus.

    Ką reiškia planšetinis valdymas?

    Vienas iš praktinių pokyčių – ant žemės esantis valdymas, kai sraigtasparnį galima užduočių vykdymui nukreipti per paprastesnę sąsają. JAV kariuomenė skelbia, kad per ankstesnes pratybas karys jau naudojo autonominį sraigtasparnį logistikos misijoms, tai tapo pirmuoju tokių pajėgumų pritaikymu pratybų aplinkoje.

    Tokie sprendimai ypač aktualūs rizikingoms užduotims, pavyzdžiui, krovinių pristatymui į pavojingas zonas ar evakuacijai, kai įprastas skrydis su įgula gali kelti didesnę grėsmę. Vis dėlto didžiausi klausimai prasideda dabar: kaip autonomija veiks sudėtingomis oro sąlygomis, intensyvaus ryšio trikdymo aplinkoje ir mišriose operacijose, kur vienu metu dirba keli orlaiviai bei antžeminės pajėgos.

    Modernizacijos planas: SAFE programa

    H-60Mx JAV kariuomenei svarbus ne vien kaip pavienis prototipas. Jis pasirinktas kaip pagrindinė platforma SAFE programai, kurios tikslas – sukurti universalesnį autonomijos „rinkinį“, pritaikomą šimtams Black Hawk sraigtasparnių, o vėliau ir naujos kartos orlaiviams.

    Modernizacijos kryptis apima ne tik autonominį valdymą, bet ir orlaivio skaitmeninės architektūros stiprinimą, integracijos su kitomis sistemomis galimybes bei bandymus realiomis sąlygomis. JAV kariuomenė yra aiškinusi, kad Black Hawk planuoja eksploatuoti dar dešimtmečius, todėl parko atnaujinimas vertinamas kaip praktinis, o ne teorinis poreikis.

    Kitas etapas numato pažangesnius bandymus kariuomenės bandymų struktūrose, kai bus vertinama, kaip sistema veikia ne laboratorinėje, o operacinėje aplinkoje. Būtent šioje fazėje dažniausiai išryškėja patikimumo, procedūrų ir saugos aspektai, kurie demonstracijose nebūna tokie matomi.

    Žmogaus ir mašinos komanda

    Viešai akcentuojama, kad kryptis nėra orientuota į karių pakeitimą, o į jų galimybių didinimą. Koncepcija remiasi žmogaus ir sistemos bendradarbiavimu, kai autonomija gali perimti monotoniškas užduotis, o pilotai išlaiko sprendimų priėmimą ir kontrolę, ypač neapibrėžtose situacijose.

    „The delivery of this first OPV Black Hawk is more than just a hardware handover. It’s a tangible step toward a future where technology and soldiers work together in new and powerful ways to ensure mission success“, – teigiama JAV kariuomenės pranešime.

    Artimiausiais mėnesiais ir metais būtent bandymų rezultatai parodys, ar tyrimų programose demonstruoti pasiekimai pasiteisins kasdienėje tarnyboje. Jei SAFE programa pateisins lūkesčius, autonomija gali tapti ne išimtimi, o standartine didelės dalies JAV kariuomenės sraigtasparnių parko modernizacijos dalimi.

    Šaltiniai:

    – https://www.darpa.mil/program/alias

    – https://www.lockheedmartin.com/en-us/products/matrix-technology.html

    – https://www.army.mil/article/265000/black_hawk_helicopter_completes_first_fully_autonomous_flight

  • Vokietijos policija patikrino elektroninį rankinį stabdį važiuojant: kodėl automobilis nesusisuko

    Vokietijos policija patikrino elektroninį rankinį stabdį važiuojant: kodėl automobilis nesusisuko

    Daugelis vairuotojų įsivaizduoja tą patį scenarijų: patraukus rankinį stabdį važiuojant automobilis turėtų pradėti slysti, galas staigiai „mesti“ į šoną, o situacija baigtųsi nekontroliuojamu apsisukimu. Tačiau Vokietijoje du pareigūnai pabandė tai su šiuolaikiniu automobiliu ir gavo visai kitokį rezultatą.

    Bandymo metu įjungus elektroninį rankinį stabdį važiuojant, automobilis nepatyrė staigaus šoninio slydimo. Vietoj to jis tolygiai lėtėjo ir sustojo tiesiai, be dramatiškų manevrų, kurių tikėtųsi matę senesnių automobilių elgesį.

    Mechaninis rankinis: kodėl jis pavojingas

    Senuose automobiliuose rankinis stabdys veikė paprastai ir tiesiogiai: svirtis per trosus mechaniškai užspausdavo galinių ratų stabdžius. Toks sprendimas beveik neturėjo „tarpininkų“, todėl stabdymo jėga galiniams ratams buvo perduodama iš karto.

    Važiuojant didesniu greičiu tai gali būti kritiška, nes užblokavus galinius ratus automobilio stabilumas smarkiai sumažėja. Galas praranda sukibimą anksčiau nei priekinė ašis, todėl automobilis gali pradėti slysti, ypač ant šlapios dangos ar žvyro.

    Ralyje rankinis stabdys kartais naudojamas sąmoningai, kad automobilis greitai apsisuktų posūkyje ir „užsuktų“ galą. Tačiau kasdienėje eismo situacijoje toks veiksmas daugeliui vairuotojų yra sunkiai suvaldomas, o klaidos kaina gali būti avarija.

    Kodėl elektroninis stabdys sustabdo tiesiai

    Elektroninis rankinis stabdys (EPB) dažniausiai yra integruotas į automobilio stabdžių ir stabilumo sistemas. Paspaudus mygtuką važiuojant, automobilio valdymo blokas gali interpretuoti komandą ne kaip parkavimo veiksmą, o kaip avarinį stabdymo prašymą.

    Tada stabdymas gali būti vykdomas per pagrindinę stabdžių sistemą, įtraukiant visus keturis ratus, o ABS padeda išvengti ratų blokavimo. Dėl to lėtėjimas tampa tolygesnis, o automobilis išlieka stabilus ir linkęs važiuoti tiesiai, o ne staigiai „laužti“ galą.

    Praktiškai tai reiškia, kad EPB kai kuriuose automobiliuose veikia kaip atsarginė avarinio stabdymo galimybė. Vis dėlto konkreti logika priklauso nuo gamintojo, modelio ir to, kaip sukonfigūruotos ABS, ESC ir stabdžių valdymo sistemos.

    Kada tai gali padėti, o kada rizikinga

    Toks sprendimas gali būti naudingas, jei pagrindiniai stabdžiai dėl gedimo nebeveikia arba jei vairuotojas negali valdyti automobilio, o keleiviui reikia jį sustabdyti. Elektroninis rankinis stabdys tokiu atveju gali tapti realia pagalba, ypač jei sistema stabdo visais ratais ir palaiko stabilumą.

    Tačiau senesniuose automobiliuose su mechaniniu rankiniu stabdžiu toks bandymas išlieka pavojingas, nes nėra elektronikos, kuri „perimtų“ komandą, ir nėra automatinių sistemų, kurios padėtų išlaikyti trajektoriją. Todėl svarbu žinoti, kokio tipo rankinis stabdys įrengtas jūsų automobilyje, ir kritinėse situacijose vadovautis gamintojo instrukcija.

    Šiuolaikinės pagalbinės sistemos vis dažniau slepia funkcijas, kurios iš pirmo žvilgsnio neatrodo akivaizdžios. Elektroninis rankinis stabdys yra vienas iš pavyzdžių, kaip paprastas mygtukas gali būti susietas su sudėtinga stabdžių ir stabilumo architektūra, o jo elgesys važiuojant gali smarkiai skirtis nuo to, ką vairuotojai prisimena iš senesnių automobilių.

    Šaltiniai:

    – https://www.bosch-mobility.com/en/solutions/driving-safety/abs/

    – https://www.bosch-mobility.com/en/solutions/driving-safety/esp/

    – https://www.continental-automotive.com/en-gl/Passenger-Cars/Vehicle-Dynamics/Braking-Systems/Electronic-Parking-Brake

    – https://www.nhtsa.gov/vehicle-safety/electronic-stability-control-esc