Category: Technologijos

  • Airija atsisako potrójos blokados: karių misijoms nebereikės JT mandato, auga limitai iki 50

    Airijos parlamentas žengė reikšmingą žingsnį keisdamas vadinamąją potróją blokadą, iki šiol ribojusią karių siuntimą į užsienio misijas. Esminė naujovė – misijoms nebereikės Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos mandato, o tai keičia Dublino manevro laisvę saugumo politikoje.

    Iki šiol Airijoje galiojo trijų pakopų sprendimo mechanizmas, pagal kurį didesniam karių dislokavimui reikėdavo Vyriausybės pritarimo, parlamento sprendimo ir JT mandato. Praktikoje tai reiškė, kad kai kuriais atvejais misijos galėjo būti netiesiogiai blokuojamos, jei Saugumo Taryboje veto pasinaudotų Rusija ar Kinija.

    Kas pasikeis praktikoje?

    Airijos parlamento žemieji rūmai nubalsavo už tai, kad JT mandatas nebeprivalėtų būti trečiąja sąlyga siunčiant karius į užsienį. Kartu didinamas karių skaičiaus slenkstis: jei anksčiau be papildomų procedūrų kalbėta apie itin mažas pajėgas, dabar parlamentui leidus į misijas galės būti siunčiama iki 50 karių.

    Vyriausybė aiškina, kad sprendimas susijęs su tuo, jog JT Saugumo Taryba vis dažniau tampa paralyžiuota dėl nuolatinių narių veto. Pasak Dublino, tai riboja galimybes greitai reaguoti į krizes ir prisidėti prie tarptautinių operacijų, ypač kai mandatai tampa geopolitinių derybų įkaitais.

    Neutralumo klausimas ir politinis ginčas

    Opozicija pokyčius vertina kaip jautrų posūkį šaliai, kuri ilgą laiką pabrėžia neutralumo tradiciją. Kritikai tvirtina, kad atsisakius JT mandato filtro atsiranda daugiau erdvės politiniams sprendimams, kurie gali priartinti Airiją prie NATO veiklos logikos ar spartesnio įsitraukimo į Europos Sąjungos gynybos iniciatyvas.

    „Tai yra neutralumo principo silpninimas ir žingsnis į pavojingesnius įsipareigojimus“, – sakė opozicijos lyderė Mary Lou McDonald.

    Valdantieji atkerta, kad sprendimas nereiškia automatinio įsitraukimo į karinius aljansus, o tik atnaujina teisinį mechanizmą, kad jis būtų funkcionalus pasikeitus tarptautinei aplinkai. Airijos neutralumas, jų teigimu, ir toliau remsis nacionaliniais sprendimais, o ne išorinių valstybių veto teisėmis.

    Hibridinės grėsmės ir kritinė infrastruktūra

    Diskusijos dėl potrójos blokados sutapo su augančiu dėmesiu hibridinėms grėsmėms Europoje. Airija, nors ir nutolusi nuo pagrindinių karinių įtampų židinių, yra svarbi transatlantinių ryšių grandis: aplink salą driekiasi povandeniniai telekomunikacijų kabeliai, kuriais keliauja didelė dalis duomenų srautų tarp Europos ir JAV.

    Dėl šios priežasties Airijos vaidmuo kritinės infrastruktūros apsaugoje tapo strategiškai reikšmingas, o saugumo institucijos vis dažniau kalba apie rizikas, susijusias su sabotažu, žvalgybine veikla ir kibernetinėmis operacijomis. Pranešimuose viešai minima, kad panašios hibridinės taktikos siejamos ir su Rusijos veikimo modeliu įvairiuose regionuose.

    Kontekstą papildo ir tai, kad Airija ilgą laiką skyrė gynybai itin nedidelę dalį bendrojo vidaus produkto, todėl jos karinių pajėgumų klausimas nuolat kelia politines diskusijas. Teisiniai pokyčiai Dublino sprendimų priėmime dabar gali tapti atspirties tašku platesniam debatui, kiek ir kaip šalis turėtų prisidėti prie Europos saugumo architektūros.

  • Dideli pinigai gynybos pramonei: kokiais fondais ir bankais įmonės gali finansuoti plėtrą

    Gynybos pramonės plėtra Europoje ir Lenkijoje tampa strateginiu prioritetu, o kartu sparčiai auga ir finansavimo pasirinkimų spektras. Ekspertai pabrėžia, kad sektoriui reikia ne tik daugiau pinigų, bet ir prognozuojamų užsakymų, aiškių taisyklių bei stabilios reguliacinės aplinkos, kad investicijos į pajėgumus nevirstų rizikingais eksperimentais.

    Diskusijose apie pramonės pasirengimą pabrėžiama, kad artimiausiais metais svarbiausios kryptys bus naujų gamyklų statyba, gamybos linijų modernizavimas, tiekimo grandinių stiprinimas ir dvigubos paskirties technologijos. Pastarosios leidžia tuos pačius sprendimus taikyti tiek kariuomenei, tiek civilinėje rinkoje, o tai padeda sumažinti priklausomybę nuo vieno užsakovo ir lengviau pritraukti kapitalą.

    Paklausa auga ir užsienyje

    Gynybos produktų ir paslaugų paklausą kelia ne vien nacionaliniai pirkimai: ją didina NATO valstybių planai atnaujinti atsargas, plėsti infrastruktūrą ir spartinti amunicijos bei įrangos gamybą. Dėl to vis daugiau įmonių, anksčiau dirbusių aviacijos ar automobilių sektoriams, vertina galimybę tapti gynybos tiekimo grandinės dalimi.

    Eksporto perspektyvos įvardijamos kaip viena stipriausių motyvacijų investuoti, tačiau kartu akcentuojama ir apimtis: didėjant užsakymams, vien technologinės kompetencijos nebeužtenka, reikia greitai didinti pajėgumus. Tai reiškia papildomas lėšas patalpoms, įrangai, sertifikavimui, saugumo reikalavimų įgyvendinimui ir darbuotojų kvalifikacijai.

    Kokie finansavimo šaltiniai atsiveria įmonėms?

    Įmonėms, planuojančioms plėtrą gynybos srityje, šiandien svarbiausia žinia ta, kad finansavimo šaltinių daugėja, o bankų ir viešųjų institucijų požiūris į sektorių tampa palankesnis. Šalia įprastų bankų paskolų ir plėtros finansavimo priemonių vis dažniau minimos specialios nacionalinės ir europinės programos.

    Vienas akcentuojamų instrumentų yra Europos Komisijos iniciatyvos, skirtos gynybos pajėgumų stiprinimui ir bendriems projektams, taip pat Europos gynybos finansavimo mechanizmai, orientuoti į inovacijas ir bendradarbiavimą tarp valstybių. Greta jų svarbų vaidmenį išlaiko Europos investicijų bankas, kurio dalyvavimas gali mažinti projektų riziką ir pagerinti skolinimosi sąlygas.

    Lenkijoje papildomai veikia nacionaliniai instrumentai per valstybinį plėtros banką ir atskiri fondai, kurie nukreipiami į gynybos technologijas bei gamybos pajėgumus. Pramonės atstovai pabrėžia, kad tokios priemonės ypač reikšmingos mažoms ir vidutinėms įmonėms, kurios dažnai turi kompetenciją, bet neturi pakankamai kapitalo greitam mastelio didinimui.

    Didžiausia rizika – ne pinigai, o pasirengimas

    Finansavimo prieinamumas dar nereiškia automatinių investicijų: praktikoje daug lemia tai, kaip parengtas projektas, ar aiškiai pagrįsta investicijos grąža ir kaip tiksliai aprašyti pajėgumai, kuriuos įmonė sukurs. Konsultantai, dirbantys su subsidijomis ir lengvatomis, atkreipia dėmesį, kad gynybos sektorius ilgą laiką turėjo daugiau apribojimų naudotis dalimi paramos, tačiau situacija keičiasi, o dabar didžiausias barjeras dažnai tampa procedūriniai niuansai.

    „Šiandien problema dažniau yra ne lėšų trūkumas, o tai, ar įmonės tiksliai žino, kokio finansavimo joms reikia ir kaip teisingai suformuluoti projektą“, – sakė vienas diskusijos dalyvių.

    Ekspertai akcentuoja, kad sėkmingiausi bus tie gamintojai, kurie investicijas planuos keliais etapais: nuo pradinio pajėgumų pakėlimo iki ilgalaikės technologinės plėtros. Toks modelis padeda pritraukti ir privačias lėšas, nes investuotojai vertina ne vien idėją, bet ir realius užsakymus, pirmąsias pajamas bei aiškų kelią į mastelio didinimą.

    Gynybos pramonės finansavimas vis labiau traktuojamas kaip saugumo politikos dalis, todėl didėja ir valstybės suinteresuotumas kurti ilgalaikes, prognozuojamas taisykles. Tai svarbu įmonėms, kurios priima sprendimus dėl brangių gamybos linijų, licencijavimo ar dvigubos paskirties technologijų, kurios gali tapti konkurenciniu pranašumu tiek kariniuose, tiek civiliniuose sektoriuose.

  • Trumpas žada apie 1,4 mlrd. eurų puslaidininkiams Šiaurės Karolinoje: kada tai virstų realybe?

    JAV prezidentas Donaldas Trumpas per rinkiminį mitingą Šiaurės Karolinoje pareiškė, kad Pentagonas skirs apie 1,4 mlrd. eurų pažangių puslaidininkių gamybai šiame valstijos regione. Vis dėlto konkretus grafikas ir mechanizmas, kaip tokia suma būtų paskirstyta, nebuvo pristatytas.

    Puslaidininkiai laikomi strategine preke, nuo kurios priklauso tiek civilinė elektronika, tiek gynybos pramonė, todėl JAV pastaraisiais metais aktyviai ieško būdų stiprinti vietinę gamybą. Tokie planai paprastai įgyvendinami per ilgalaikes sutartis, subsidijas, pirkimus ir viešojo bei privataus sektoriaus partnerystes.

    Kas pažadėta ir kas neaišku

    Trumpas investiciją pavadino itin didele, tačiau neįvardijo, kada būtų priimti sprendimai dėl finansavimo ir kokioms konkrečioms įmonėms ar projektams jis atitektų. Tokiais atvejais rinka paprastai laukia detalių: ar bus skelbiami konkursai, kokie bus reikalavimai technologijoms, tiekimo grandinei ir nacionalinio saugumo patikroms.

    Kartu Trumpas priminė apie išmokas veteranams ir jų šeimoms, susijusias su Camp Lejeune bazės geriamojo vandens taršos istorija. Tai buvo pateikta tame pačiame politiniame kontekste, kaip ir investicinė žinia, todėl dalis komentatorių tokius pranešimus vertina ir kaip rinkimų kampanijos žinutę.

    Regiono investicijos sutampa su kampanija

    Dar prieš prezidento pasisakymą JAV prekybos sekretorius Howardas Lutnickas paskelbė, kad Belgijos kasybos koncernas „Sibelco“ planuoja investuoti kelis šimtus milijonų eurų į gamyklą Šiaurės Karolinoje. Anot jo, projektas būtų susijęs su kvarcu, kuris naudojamas kaip žaliava puslaidininkių pramonei.

    Toks sutapimas sustiprina įspūdį, kad regione formuojamas platesnis pramoninis klasteris: nuo žaliavų iki pažangesnių gamybos etapų. Vis dėlto iki realių pajėgumų paleidimo paprastai prireikia metų, nes svarbūs ne tik pastatai, bet ir įranga, kvalifikuota darbo jėga, energetikos bei logistikos sprendimai.

    Kodėl puslaidininkiai tapo strategine tema

    Puslaidininkių tiekimo sutrikimai per pastaruosius metus parodė, kiek daug sektorių priklauso nuo lustų, o geopolitinė įtampa dar labiau padidino spaudimą gamybą perkelti arčiau vidaus rinkos. Gynybos sektoriui papildomai aktualus tiekimo saugumas ir galimybė užtikrinti komponentų kilmės patikimumą.

    Todėl investicijų pažadai dažnai lydimi klausimo, ar tai bus vienkartinė deklaracija, ar nuosekli programa su aiškiais finansavimo šaltiniais ir įgyvendinimo etapais. Kol kas Trumpas paliko daugiau klausimų nei atsakymų, o rinka lauks oficialių dokumentų ir konkrečių sprendimų dėl pinigų paskirstymo.

    „Skelbiame didelę investiciją, tačiau detales pateiksime vėliau“, – sakė Donaldas Trumpas.

  • Lenkijos vyriausybė perspėja: platformos ignoruoja dezinformaciją, NASK skaičiai rodo mastą

    Lenkijos vicepremjeras ir skaitmeninimo ministras Krzysztofas Gawkowskis pareiškė, kad socialinės platformos pelnosi iš dezinformacijos, o vartotojų saugumą dažnai palieka antrame plane. Jo teigimu, delsiama reaguoti į pranešimus apie pažeidimus, o atsakomybė už turinio „gaudymą“ perkeliama valstybės institucijoms ir visuomenei.

    Šie pareiškimai nuskambėjo pristatant NASK analizę apie platformų reakciją į pranešimus 2026 metų pirmąjį pusmetį. NASK – Lenkijos institucija, kuri, be kitų funkcijų, stebi ir vertina interneto erdvėje plintančią dezinformaciją bei koordinuoja greito reagavimo veiksmus.

    Ataskaitos skaičiai: dauguma turinio liko

    NASK per 2026 metų pirmąjį pusmetį platformoms pateikė 65 220 pranešimų apie turinį, kuris, institucijos vertinimu, pažeidė platformų taisykles ar teisės aktus. Pašalinta buvo 4 380 įrašų, tai sudaro 6,7 proc., o 11 270 atvejais (17,3 proc.) taikyta matoma moderacija, pavyzdžiui, žymėjimas, dalinis apribojimas ar paskyros sankcijos.

    Didžiausia dalis – 49 570 pranešimų, arba apie 76 proc. – buvo atmesta. NASK „atmetimu“ laiko ne tik situacijas, kai platforma nepripažino pažeidimo, bet ir atvejus, kai dvi savaites nebuvo jokio atsakymo, todėl institucija tokį pranešimą priskyrė nepripažintiems.

    „Kiekviena socialinė platforma turi nešvarias rankas, kai kalbame apie internetą be dezinformacijos. Skirtumas tik tas, kad vienos nereaguoja visai, o kitos reaguoja minimaliai“, – sakė Krzysztofas Gawkowskis.

    Kur stringa moderacija ir kodėl tai svarbu

    NASK ekspertai pabrėžia, kad problemą sudaro ne vien turinio kiekis, bet ir sprendimų nenuoseklumas. Pasak institucijos atstovų, analogiški pranešimai kartais vertinami skirtingai, o pranešėjai dažnai negauna aiškių paaiškinimų, kodėl vienas profilis ar įrašas pašalinamas, o kitas – paliekamas.

    Kitas išskirtas aspektas – ribotas prieinamumas prie duomenų, reikalingų tyrimams, įskaitant reklamų bibliotekas ir jų paieškos galimybes. Tai turi tiesioginę reikšmę sukčiavimų prevencijai: kenksmingos reklamos gali būti rodomos trumpai, o viešas įrankių atsinaujinimas vėluoja, todėl tyrėjai informaciją kartais pamato jau po to, kai auditorija pasiekta.

    Ataskaitoje taip pat akcentuojama, kad dezinformaciją vis dažniau palaiko automatizacija. NASK vertinimu, DI gali būti naudojamas ne tik turiniui generuoti, bet ir jo platinimui automatizuoti, o tai leidžia kampanijas vykdyti greičiau, pigiau ir masiškiau.

    Prašymai platformoms ir galimos sankcijos

    Lenkijos vicepremjeras ragina platformas sukurti realiai veikiančias moderavimo komandas, kurios dirbtų lenkų kalba ir būtų įsikūrusios Lenkijoje. Taip pat reikalaujama greitesnių reakcijų į institucijų pranešimus, aktyvesnio botų tinklų šalinimo ir aiškesnių procedūrų, kad skundų nagrinėjimas nevirstų formalumu.

    Ministras pranešė, kad svarstoma naudoti teisines priemones ir finansines sankcijas, jei platformos nepaisys valstybės reikalavimų. Jo teigimu, dalis veiksmų gali būti derinama su Europos Komisija, o nacionaliniu lygmeniu pabrėžiama, kad šalies institucijoms reikia veiksmingų įrankių įgyvendinti ES Skaitmeninių paslaugų akto nuostatas.

    „Skaitmeninis karas su Rusija tęsiasi, o dezinformacijos fronte turime tylų sąjungininką – socialines platformas“, – sakė Krzysztofas Gawkowskis.

    Lenkijos skaitmeninimo viceministras Pawełas Olszewskis tuo metu pabrėžė platesnę atsakomybę ir būtinybę bendradarbiauti institucijoms, žiniasklaidai, verslui ir nevyriausybinėms organizacijoms. Pasak jo, artėjant rinkimams ir išliekant geopolitinei įtampai, prioritetu turi tapti saugumas ir greitas reagavimas į bandymus manipuliuoti viešąja nuomone.

  • Lenkija turi tvirtą centrų duomenims pagrindą, bet Varšuvoje ryškėja kritinė spraga: energija

    Lenkijos duomenų centrų rinka turi aiškų augimo potencialą, kurį stiprina didėjanti debesijos paslaugų paklausa ir spartėjantis DI sprendimų diegimas. Tačiau pagrindinis stabdis, lemiantis projektų tempą, vis dažniau yra ne sklypų ar klientų trūkumas, o prieiga prie elektros galios ir prisijungimo prie tinklo sąlygos.

    Tarptautinės nekilnojamojo turto paslaugų bendrovės „Cushman & Wakefield“ apžvalgoje pažymima, kad 2026 metų pirmąjį pusmetį EMEA regione (Europoje, Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje) duomenų centrų operacinė galia perkopė 12,1 gigavato. Tai daugiau nei 36 proc. augimas, palyginti su 2024 metų antruoju ketvirčiu, o kartu ryškėja ir nauja realybė: investuotojai vis dažniau renkasi vietas, kur lengviau užsitikrinti energiją.

    Varšuva išlieka traukos centru

    Lenkijoje didžiausias ir labiausiai išvystytas duomenų centrų taškas tebėra Varšuva, kuri laikoma svarbiu skaitmeninės infrastruktūros mazgu Vidurio ir Rytų Europoje. Vertinama, kad 2026 metų antrojo ketvirčio pabaigoje veikiančių objektų bendra galia sostinėje siekė 159 megavatus, o rinkoje veikė 28 objektai, priklausantys 17 operatorių.

    Vis dėlto naujų pajėgumų „vamzdis“ šiuo metu atrodo kukliai: statybose buvo tik apie 5 megavatai, kai metais anksčiau šis skaičius siekė 11 megavatų. Tuo pat metu dar apie 156 megavatai projektų yra planavimo stadijoje, o ankstyvo parengimo fazėje minimi ir papildomi 68 megavatų sumanymai.

    „Pasiūla EMEA regione išlieka nepakankama, o paklausa daugelyje šalių viršija prieinamą galią. Lemiamu veiksniu tampa gebėjimas užsitikrinti energijos tiekimą, leidimus ir realistiškus prijungimo terminus“, – sakė „Cushman & Wakefield“ EMEA duomenų centrų tyrimų vadovas Matyas Fazekas.

    Kodėl statybose taip mažai?

    Varšuvos pavyzdys parodo, kad vien planų ir rinkos dydžio neužtenka. Didžiausia kliūtis, kuri šiandien stabdo projektus, yra elektros energijos prieinamumas, tinklo pralaidumas ir prisijungimo procesų trukmė, o taip pat ir bendras energijos kainų lygis, galintis smarkiai pakeisti projekto ekonomiką.

    Rinkos struktūroje dominuoja colocation tipo duomenų centrai, kai infrastruktūra nuomojama daugeliui klientų. Tokie objektai sudarė apie 84 proc. veikiančios galios, o neužimtos galios rodiklis šiame segmente siekė 11,49 proc., kas rodo, kad rinka dar turi vietos augti, jei atsiranda naujų pajėgumų.

    „Lenkija turi tvirtą pagrindą duomenų centrų sektoriaus plėtrai: didelę vidaus rinką, augančią debesijos paklausą ir stiprėjantį technologijų ekosistemą. Tačiau Varšuvos duomenys aiškiai rodo pagrindinį iššūkį – statybose tėra 5 megavatai, tad vien investicinis potencialas problemos neišsprendžia“, – sakė „Cushman & Wakefield“ partneris Kamil Żach.

    DI projektai ieško galios už sostinės

    Augant DI skaičiavimo poreikiams, investuotojų dėmesys vis dažniau krypsta ir už Varšuvos ribų. Dideliems DI krūviams pritaikyti duomenų centrai reikalauja gerokai didesnės elektros galios, todėl ieškoma teritorijų su pramoniniais sklypais ir galimybe užtikrinti reikšmingus energijos srautus.

    Kartu pabrėžiama, kad dalis ambicingų projektų vis dar yra ankstyvoje stadijoje. Jų likimą lems tai, ar pavyks pritraukti klientus, užsitikrinti finansavimą ir, svarbiausia, gauti realias prisijungimo prie elektros tinklų galimybes su aiškiais terminais.

    EMEA regione matomas ir platesnis poslinkis: tradiciniai didieji mazgai vis dar dominuoja, tačiau dalis augimo keliasi į šalis, kurios gali pasiūlyti daugiau elektros, greitesnius prijungimus ir didesnius sklypus. Šis kontekstas Lenkijai yra ir galimybė, ir įspėjimas – konkurencija dėl energijos ir infrastruktūros tampa svarbesnė už pačią geografinę vietą.

  • JT perspėja: 1,5 laipsnio šilimo riba beveik pasiekta, o politinės lyderystės vis dar stinga

    Jungtinės Tautos įspėja, kad pasaulio vidutinė temperatūra sparčiai artėja prie 1,5 laipsnio šilimo ribos, dėl kurios valstybės susitarė 2015 metais Paryžiaus susitarime. Nors pastaraisiais metais matomas tam tikras progresas, JT vertinimu, laiko ryžtingiems sprendimams lieka vis mažiau.

    Ši riba laikoma kritine ne todėl, kad po jos klimatas staiga „sugriūva“, bet todėl, kad didėja pavojingų reiškinių tikimybė ir mastas. Dažnėja mirtinos karščio bangos, stiprios liūtys ir potvyniai, ilgalaikės sausros, miškų gaisrai, o ekonomikos ir sveikatos sistemoms tenka vis didesnis krūvis.

    „Tie, kurie prie problemos prisidėjo mažiausiai, nukenčia pirmi ir labiausiai“, – sakė JT generalinis sekretorius António Guterresas.

    JT Aplinkos programos (UNEP) analizė pabrėžia, kad norint, jog iki amžiaus vidurio atšilimas viršytų 1,5 laipsnio ribą tik keliomis dešimtosiomis ir stabilizuotųsi apie 1,7–1,8 laipsnio, pasaulinės šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos turėtų kasmet mažėti daugiau nei 6 proc. iki 2035 metų. Tačiau dabartinė trajektorija išlieka priešinga, nes pagrindinis emisijų šaltinis vis dar yra anglies, naftos ir dujų deginimas.

    Kartu UNEP pažymi, kad technologinis lūžis įmanomas ir jau vyksta. Nuo Paryžiaus susitarimo atsinaujinančios energetikos pajėgumai augo gerokai sparčiau, nei prognozuota, o saulės energetikos plėtra daugelyje regionų tapo vienu pigiausių naujos generacijos elektros šaltinių.

    Vis dėlto atotrūkis tarp pažadų ir realių veiksmų išlieka. JT vertinimu, jei valstybės ir toliau laikysis dabartinės politikos, iki šio amžiaus pabaigos atšilimas gali pasiekti apie 2,8 laipsnio, o net ir įgyvendinus ambicingesnius nacionalinius planus pasaulis vis tiek rizikuoja sustoti ties maždaug 2,1 laipsnio.

    „Emisijų atotrūkis virto politinės lyderystės atotrūkiu, o pasauliui baigiasi laikas ir pasiteisinimai“, – sakė António Guterresas.

    Artėjanti JT klimato konferencija laikoma vienu svarbiausių politinių momentų, kai šalys gali sutarti dėl konkretesnių priemonių. Tarp aptariamų krypčių minimas spartesnis ekonomikos elektrifikavimas, tačiau aplinkosauginės organizacijos pabrėžia, kad vien elektrifikacijos neužtenka, jei elektra ir toliau gaminama iš iškastinio kuro.

    Ne mažiau aštrus klausimas išlieka klimato finansavimas: kas, kiek ir kokiomis sąlygomis turėtų apmokėti prisitaikymo bei nuostolių mažinimo priemones besivystančiose šalyse. JT argumentas paprastas: klimato padariniai didina nelygybę, o be finansinių svertų daug regionų lieka be realių galimybių apsisaugoti.

    Naujausi ekstremalūs reiškiniai Europoje, įskaitant didelius potvynius, JT ataskaitose apibūdinami kaip tendencijos, o ne pavieniai atsitiktinumai. Dėl šios priežasties JT ragina mažinti emisijas greičiau, kartu iš karto investuojant į prisitaikymą, kad miestai, infrastruktūra ir sveikatos sistemos atlaikytų dažnėjančius smūgius.

    „Kiekviena laipsnio dalis yra svarbi. Kiekvieni delsimo metai apsunkina kelią atgal. Uždarykime šį atotrūkį dabar“, – sakė António Guterresas.

  • Sibiro Denisovo urve aptikta ledynmečio rūšis: DNR atskleidė paslaptingą jakų giminaitį

    Denisovo urve Altajaus regione mokslininkai aptiko stambaus žinduolio kaulų fragmentų, kurie, kaip paaiškėjo, nepriklauso nė vienai iki šiol aprašytai rūšiai. Nors radiniai buvo pernelyg suirę, kad gyvūną būtų galima patikimai atpažinti pagal kaulų formą, atsakymus suteikė senovinės DNR tyrimai.

    Genetinė analizė parodė, kad ledynmečiu gyvenęs gyvūnas buvo artimas šiuolaikinių jakų giminaitis, tačiau atstovavo atskirai evoliucinei linijai. Tyrėjai šiai nežinomai rūšiai laikinai pritaikė darbinį pavadinimą Jakas X ir pabrėžė, kad tai nėra oficialus mokslinis vardas.

    Tyrėjai ištyrė 20 kaulų fragmentų, iš kurių 14 rasta Denisovo urve, o likusieji – kitose regiono vietose. Mėginių amžius apėmė ilgą laikotarpį – maždaug nuo 250 000–200 000 metų iki apie 27 000 metų, todėl radiniai leidžia spręsti, kad rūšis regione egzistavo tūkstantmečiais.

    Nepaisant prastos kaulų būklės, komandai pavyko atkurti 20 senovinių genomų ir palyginti juos su šiuolaikinių bei išnykusių porakanopių duomenimis. Rezultatai parodė, kad gyvūnas priklausė jaučių pošeimiui, bet neatitiko nė vienos žinomos rūšies, o jo linija nuo šiuolaikinių jakų protėvių greičiausiai atsiskyrė maždaug prieš 400 000 metų.

    Vis dėlto vien genetinių duomenų nepakanka, kad būtų formaliai aprašyta nauja rūšis pagal zoologinės nomenklatūros taisykles. Tam paprastai reikia diagnostinių anatominių požymių, aiškaus tipinio egzemplioriaus ir išsamios aprašomosios medžiagos, o fragmentiški kaulai šiuos reikalavimus apsunkina.

    Mokslininkų vertinimu, Jakas X gyveno toje pačioje šaltojo laikotarpio aplinkoje kaip ir kiti vadinamosios mamutinės stepės gyventojai. Tuo metu didelę Sibiro dalį dengė žolynais paremta ekosistema, kurioje ganėsi stambūs žinduoliai, o jų gausa palaikė ir stambiųjų plėšrūnų populiacijas.

    Tarp to meto gyvūnų, su kuriais galėjo dalytis buveinę Jakas X, minimi stepiniai stumbrai, taurai, vilnoniai mamutai, vilnoniai raganosiai ir arkliai. Tarp stambiųjų plėšrūnų regione galėjo pasitaikyti urvinių hienų ir rudųjų lokių, o tai rodo sudėtingus mitybos ryšius ir konkurenciją.

    Genominiai duomenys leido apytikriai atsekti ir populiacijos pokyčius. Tyrėjai daro prielaidą, kad skaitlingumas galėjo smarkiau kristi atšilimo laikotarpiu maždaug prieš 120 000 metų, kai keičiantis klimatui kito ir buveinės bei pašaro prieinamumas.

    Rūšis vėliau išnyko, tačiau tikslaus išnykimo laiko kol kas nustatyti nepavyko. Mokslininkai pabrėžia, kad ateityje lemiamą vaidmenį gali suvaidinti nauji radiniai su geriau išlikusia anatomine medžiaga, kuri leistų rūšį aprašyti formaliai.

  • Anglijoje be spyglių likęs ežiukas tapo interneto sensacija: ar jie gali ataugti ir kada verta nerimauti

    Anglijoje nufilmuotas beveik be spyglių likęs ežiukas vardu Olis netikėtai tapo interneto sensacija, o įrašai apie jo būklę sulaukė milijonų peržiūrų. Gyvūnas į globą pateko Devono grafystėje veikiančiame ežių gelbėjimo centre, kai savanoriai pamatė, kad jis yra akivaizdžiai nusilpęs ir jam reikia skubios pagalbos.

    Centro darbuotojai pasakojo, kad atvežtas ežiukas buvo labai prastos būklės: jam buvo sunku ėsti, o atveriant burną pasirodydavo kraujas. Veterinarai nustatė dvi pagrindines problemas: grybelinę odos ligą, dažnai vadinamą odos grybeliu, ir bakterinę infekciją, dėl kurių didelė dalis spyglių iškrito.

    „Kai jis prasižiodavo, pradėdavo kraujuoti. Jam akivaizdžiai buvo labai skaudu“, – sakė gelbėjimo centro viena įkūrėjų Džudi Tomson.

    Pasak gelbėtojų, po gydymo ir nuolatinės priežiūros ežiuko būklė stabilizavosi: oda pamažu gyja, šašų mažėja, o gyvūnas jau pats valgo ir palaiko pastovų svorį. Vis dėlto jo dar negalima grąžinti į laukinę gamtą, nes be spyglių ežys yra ypač pažeidžiamas ir prasčiau apsisaugo nuo plėšrūnų bei šalčio.

    Olį išgarsino ne tik istorija, bet ir išvaizda: žmonės socialiniuose tinkluose jį lygino su avokadu, didele bulve ar susuktu kojiniu. Gelbėtojai sako, kad toks „be spyglių“ ežys pasitaiko retai, todėl dalis žmonių net ne iš karto supranta, koks tai gyvūnas.

    Specialistai pabrėžia, kad ežių spygliai gali ataugti, nes jie nuolat kinta viso gyvenimo metu. Spygliai sudaryti iš keratino, tos pačios medžiagos, kuri sudaro žmogaus plaukus ir nagus, todėl praradus senus spyglius, nauji gali pradėti augti tik po to, kai oda atsistato ir uždegimas suvaldytas.

    Jaunikliai gimsta su minkštesniais, šviesesniais spygliais, kurie greitai pasikeičia į tvirtesnius. Tačiau suaugusiam ežiui staigus, didelis spyglių netekimas ir plikų plotų atsiradimas paprastai rodo sveikatos problemą, o dažniausios priežastys yra odos grybelis, erkės, bakterinės infekcijos ar kiti uždegimai.

    Gelbėtojai primena, kad dieną lauke pamatytas ežys ne visada reiškia bėdą, bet tai dažnai būna signalas, kad gyvūnas nusilpęs, serga ar ieško pagalbos. Tokiais atvejais patariama kreiptis į vietos laukinių gyvūnų globos ar gelbėjimo organizacijas, nes netinkamas maistas, stresas ir šaltis ežiams gali būti lemtingi.

    Olį išgarsinusi istorija padėjo atkreipti dėmesį ir į pačių gelbėjimo centrų kasdienybę. Centras, prižiūrintis ežius privačiuose namuose, per kelerius metus gerokai išplėtė veiklą: dabar kasmet priima daugiau nei 1 000 gyvūnų, o vienu metu globoja iki kelių šimtų ežių, todėl parama tampa gyvybiškai svarbi.

    Populiarumas virto ir realia pagalba: pasakojimas apie Olį paskatino aukoti, o surinkta suma pasiekė maždaug 5 800 eurų. Gelbėtojai sako, kad tokios istorijos padeda žmonėms pastebėti, kaip greitai laukiniai gyvūnai nukenčia nuo ligų, sužalojimų ar nepalankių sąlygų, ir kodėl profesionali priežiūra jiems dažnai yra vienintelė galimybė išgyventi.

  • Černobylio draustinyje per metus elnių sumažėjo 1,5 karto: mokslininkai įvardija pagrindinę priežastį

    Černobylio radiaciniame ekologiniame biosferos draustinyje fiksuojamas ryškus elnių populiacijos kritimas. Draustinio mokslininkai praneša, kad šį sezoną elnių skaičius, palyginti su ankstesniais metais, sumažėjo maždaug 1,5 karto, o pokyčiai jau matomi ir iš gyvūnų elgsenos.

    Pasak tyrėjų, šių metų ruja truko ilgiau nei įprasta, o patelės į rują įsijungė ne taip sinchroniškai kaip anksčiau. Nors galiausiai haremai susiformavo, sezono apibendrinimas, anot specialistų, nuvylė: elnių pastebimai mažiau visame stebimų teritorijų tinkle.

    Pagrindine priežastimi įvardijama prastėjanti pašarinė bazė, nors iš pirmo žvilgsnio kraštovaizdis gali atrodyti žalias ir vešlus. Tyrėjai pabrėžia, kad žalia danga nebūtinai reiškia kokybišką maistą žolėdžiams: invaziniai augalai ir kai kurios agresyviai plintančios žolės keičia augalijos sudėtį taip, kad maistingų, elniams tinkamų rūšių dalis mažėja.

    Situaciją komplikuoja invazinių rūšių plėtra vakariniuose draustinio plotuose. Specialistai atkreipia dėmesį į sparčiai plintančius augalus, kurie iš pradžių dažniau laikėsi pakelėse, bet pastaruoju metu vis aktyviau užima apleistus laukus ir natūralias buveines, išstumdami vietines rūšis.

    „Įsivaizduokite dideles erdves, apaugusias aukšta žole, kurioje iš tiesų vis mažiau maistingų augalų, prie kurių prisitaikę vietiniai žolėdžiai“, – sakė draustinio mokslininkai.

    Jų teigimu, tokiose teritorijose formuojasi paradoksali situacija: žolėdžiai ir toliau juda tais pačiais maršrutais, tačiau reali mitybos vertė krenta. Tai gali lemti prastesnę gyvūnų būklę prieš žiemą, mažesnį jauniklių išgyvenamumą ir lėtesnį populiacijos atsikūrimą.

    Elnių gausa yra svarbi visos ekosistemos grandis: ji veikia augalijos struktūrą, plėšrūnų mitybos galimybes ir bendrą biologinės įvairovės pusiausvyrą. Kai sumažėja didelių žolėdžių, gali keistis ir kitų rūšių pasiskirstymas, o kai kuriose vietose tai ilgainiui paveikia net buveinių mozaiką.

    Mokslininkai pabrėžia, kad svarbiausias klausimas dabar yra ne vien dabartinis skaičių kritimas, o ilgalaikė tendencija. Jei pašarinė bazė ir toliau prastės, net ir esant pakankamai „žalumos“ vizualiai, populiacijai gali būti sunku stabilizuotis.

    „Ar čia užteks maisto, kad elniai išgyventų žiemą ir užaugintų jauniklius? Tai nėra antraeilis klausimas, tai visos populiacijos ateities klausimas“, – sakė draustinio specialistai.

    Ekspertai pažymi, kad invazinių augalų valdymas ir buveinių stebėsena tampa vis svarbesni, ypač teritorijose, kuriose žmogaus veikla sumažėjusi, o apleistos žemės sudaro sąlygas greitam augalijos pokyčiui. Tokiose vietovėse pokyčiai gali vykti tyliai, bet turėti didelį poveikį laukiniams gyvūnams.

  • Ukrainos ornitologai atsekė gandrų migraciją Afrikoje: kur nuvedė GPS ir kas stabdė ryšį

    Ukrainos ornitologams pavyko atnaujinti ryšį su dviem GPS siųstuvais pažymėtais gandrais, pramintais Bojumi ir Hartbitu, kurie rudens migracijos metu skrenda per Afriką. Kurį laiką jų buvimo vieta nebuvo atnaujinama dėl sutrikusio mobiliojo ryšio ir pažeistos telekomunikacijų infrastruktūros konfliktų paveiktose teritorijose.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokiais atvejais tylintis siųstuvas nebūtinai reiškia įrangos gedimą ar paukščio žūtį. Atokiose Sudano vietovėse ryšys gali būti fragmentiškas, todėl duomenys į sistemą neretai patenka pavėluotai, kai paukštis priartėja prie ryšio zonos.

    Pagal atnaujintus GPS duomenis Bojus rugsėjo 3 dieną pakilo iš Nasero ežero apylinkių Egipte ir pasuko į pietus, kirsdamas sieną su Sudanu. Per artimiausią savaitę gandras judėjo pietų kryptimi, o vėliau pakeitė trajektoriją į pietvakarius, link Rytų Darfūro.

    Rugsėjo 11 dieną jis buvo sustojęs maždaug 120 km nuo Pietų Sudano sienos, taip per 8 dienas įveikęs daugiau kaip 2 000 km. Rytų Darfūre paukštis užtruko beveik mėnesį, migruodamas tarp sausesnių krūmynų savanų teritorijų ir kitų poilsiui tinkamų vietų.

    Spalio viduryje Bojus kirto Šiaurės Kordofano teritoriją ir pasiekė Abjėjų, ginčijamą pasienio regioną tarp Sudano ir Pietų Sudano. Vėliausiai fiksuotu metu jis tęsė judėjimą pietryčių kryptimi, artėdamas prie Pietų Sudano.

    Hartbitas migraciją pradėjo anksčiau. Rugpjūčio 24 dieną jis išskrido iš Nasero ežero regiono Egipte ir pasuko į pietvakarius, laikydamasis Nilo krypties.

    Rugpjūčio 27 dieną gandras kirto rytinę Čado sieną, o rugpjūčio 30 dieną sustojo Geros regione. Per maždaug savaitę jis buvo įveikęs apie 1 800 km, o toje teritorijoje išbuvo iki spalio 10 dienos.

    Vėliau Hartbitas pajudėjo į rytus, spalio 12 dieną kirto Sudano sieną, skrido per Pietų Darfūrą ir tęsė kelionę. Spalio 19 dieną jis jau buvo užfiksuotas Pietų Sudane, o per dešimt dienų buvo įveikęs daugiau kaip 1 500 km maršrutą iš Čado per Sudaną.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad šių gandrų kelias driekiasi per labai skirtingas Afrikos gamtines zonas: nuo dykumų ir pusdykumių prie Nasero ežero bei Sahelio juostos iki sausųjų savanų ir drėgnų Baltosios Nilo baseino teritorijų. Tokie kontrastai leidžia tiksliau suprasti, kur paukščiai randa maisto ir saugių poilsio vietų.

    GPS sekimas padeda identifikuoti svarbiausias sustojimo zonas ir migracijos koridorius, kurie yra kritiški paukščių išlikimui. Tyrėjai pabrėžia, kad duomenys ypač vertingi vertinant, kaip migraciją veikia klimato kaita, sausros ir žmogaus veikla, o taip pat planuojant buveinių apsaugą tarptautiniu mastu.

    Pietų kryptimi nuo dabartinių fiksuotų vietų plyti didelės Baltosios Nilo baseino šlapžemės, įskaitant vienas didžiausių tropinių pelkių teritorijų regione. Tokios šlapžemės paukščiams suteikia vandens, gausų maisto išteklių spektrą ir tinkamas buveines poilsiui prieš tolesnę migraciją.