Category: Uncategorized

Kas nutinka suvalgius per daug sūrių agurkų

Sūdyti (rauginti ar marinuoti) agurkai – tai produktas, kuris gaminamas sūdant ir fermentuojant arba marinuojant acte. Fermentuoti produktai dažnai turi probiotinių bakterijų, kurios gali būti naudingos žarnynui, tačiau jų perteklius kai kuriems žmonėms sukelia nemalonių pojūčių.

Pasak „Cleveland Clinic“, vartojant per didelį kiekį probiotinių produktų, įskaitant raugintus agurkus, kartais gali pasireikšti pilvo pūtimas.

Pilvo pūtimas neretai atsiranda dėl susikaupusių dujų virškinamajame trakte, todėl nenuostabu, kad didesnis kiekis marinuotų ar raugintų agurkų gali sukelti tempimo, „išsipūtimo“ jausmą.

Taip pat svarbu prisiminti, kad natris padeda organizmui sulaikyti vandenį. Dėl to per didelis druskos kiekis gali lemti skysčių kaupimąsi ir tinimą, kuris dažniausiai pastebimas veido, rankų, kojų ar kulkšnių srityje.

Kitas galimas simptomas – atpylimas. Suvalgius per daug sūrių agurkų, kai kuriems žmonėms gali dažniau pasireikšti nemalonus atsirūgimas.

Dar vienas dažnas pojūtis – troškulys. Daug natrio turintys produktai, pradedant sūriais agurkais ir baigiant užkandžiais ar pica, dažnai sukelia burnos sausumą ir norą gerti.

Kai kraujyje padidėja natrio kiekis, organizmas siekia tai kompensuoti stiprindamas troškulį. Vanduo gali padėti atkurti elektrolitų pusiausvyrą ir sumažinti nemalonų sausumo pojūtį.

Taip pat gali pasireikšti rėmuo. Kaip nurodo „Harvard Health Publishing“, rėmuo dažniau pasireiškia suvalgius aštraus, rūgštaus ar acto turinčio maisto. Kadangi dalis agurkų būna marinuojami acte, didesnis jų kiekis gali padidinti rėmens riziką.

Kiek sūrių agurkų jau laikoma per daug

Tai priklauso nuo bendro mitybos raciono ir nuo to, ar agurkai yra fermentuoti, ar marinuoti acte.

Viename vidutinio dydžio marinuotame agurke gali būti apie 650 miligramų natrio. Atsižvelgiant į tai, kad tai sudaro maždaug ketvirtadalį rekomenduojamos paros natrio normos, vienas toks agurkas per valgymą daugeliui žmonių gali būti racionali riba.

Marinuotų agurkų sultys kartais vartojamos siekiant palengvinti pykinimą, susijusį su dehidratacija, paspartinti atsistatymą po fizinio krūvio ar padėti stabilizuoti cukraus kiekį kraujyje.

Vis dėlto, kaip galima padauginti agurkų, taip pat galima persistengti ir su jų sultimis – tai gali sukelti nepageidaujamą poveikį, pavyzdžiui, pilvo pūtimą.

Marinuoti kopūstai: „lengvo“ patiekalo receptas

Marinuoti kopūstai gali būti puikus pasirinkimas tiems, kurie nori valgyti skaniai, bet kartu tausoti figūrą. Žemiau – paprastas receptas ir keli argumentai, kodėl toks patiekalas gali padėti laikantis lieknėjimo plano.

Ingredientai:

• kopūstai – 2 kg
• sojų padažas – 100 ml
• aliejus – 100 ml
• actas – 50 ml
• grūdėtos garstyčios – 50 g
• medus – 1 arbat. š.
• druska – 1 arbat. š.
• česnakas – 1 galvutė
• pipirai – pagal skonį

Paruošimo būdas:

Kopūsto galvą perpjaukite į 6 dalis ir sudėkite į kepimo rankovę. Kepkite orkaitėje 200 laipsnių temperatūroje apie 2 valandas.

Marinadui į sojų padažą supilkite aliejų, sudėkite smulkintą česnaką, įmaišykite medų, pipirus, grūdėtas garstyčias ir actą. Viską gerai išmaišykite.

Iškeptą kopūstą supjaustykite mažesniais gabalėliais, sudėkite į indą ir užpilkite marinatu. Palikite marinuotis šaldytuve apie 2 valandas.

Kuo marinuoti kopūstai naudingi lieknėjant

Kopūstai išlieka mažai kaloringi, o skaidulos padeda ilgiau jaustis sotiems ir natūraliai mažina norą užkandžiauti.

Kopūstuose gausu vandens, todėl porcija būna didelė, tačiau kalorijų – nedaug. Tai leidžia lengviau sukurti kalorijų deficitą be stipraus alkio, o tai yra vienas svarbiausių svorio mažinimo veiksnių.

Toks patiekalas gali padėti pakeisti kaloringesnius pasirinkimus: vietoj bulvių, makaronų ar riebių garnyrų galima rinktis kopūstus kaip didelės apimties, bet lengvesnę alternatyvą.

Pavojingi dažikliai: ko vengti

Didžiausią riziką kelia ne maistiniai dažikliai. Pirmiausia tai – audiniams skirti dažai, ypač anilininiai. Juose gali būti toksiškų medžiagų, galinčių sukelti apsinuodijimą. Ne mažiau pavojingi ir dailės dažai: akvarelė, guašas, aliejiniai dažai, taip pat dažai, skirti sienoms ar dekoravimo darbams.

Į „juodąjį sąrašą“ patenka ir markeriai, flomasteriai bei rašalai, kurie neturi aiškaus žymėjimo, kad tai – maistiniai dažai. Dar vienas dažnas, tačiau rizikingas pasirinkimas – bet kokie dažikliai, kurių sudėtis nežinoma.

Kodėl tokie dažikliai pavojingi

Tokiose priemonėse gali būti sunkiųjų metalų – švino, gyvsidabrio ar kadmio – taip pat toksinių junginių ir kancerogenų. Net jei kiaušinio lukštas atrodo nepažeistas, dėl porėtos struktūros kenksmingos medžiagos gali prasiskverbti į vidų, ypač verdant.

Pasekmės gali būti rimtos: nuo alerginių reakcijų ir virškinimo sutrikimų iki ūmaus apsinuodijimo. Ilgiau veikiant organizmą, tokie toksinai gali žaloti vidaus organus.

Ar saugūs parduotuvėje parduodami dažai

Parduotuvėse parduodami specialūs kiaušinių dažymo rinkiniai dažniausiai yra saugūs, jei naudojami pagal instrukciją. Svarbu atkreipti dėmesį į ženklinimą: produktas turi būti nurodytas kaip „maistinis dažiklis“ ir atitikti kokybės reikalavimus.

Vis dėlto yra niuansų. Jei kiaušinis turi įtrūkimų, dažiklis gali patekti į vidų, todėl tokių margučių geriau nevalgyti. Be to, dalis žmonių gali būti jautrūs sintetinėms maisto priedų medžiagoms.

Saugiausi dažymo būdai

Patikimiausias pasirinkimas išlieka natūralūs dažikliai – jie ne tik saugesni, bet ir suteikia margučiams išskirtinį atspalvį:

• auksinę arba rudą spalvą suteikia svogūnų lukštų nuoviras;
• geltoną – ciberžolė arba morkų nuoviras;
• rožinę ir raudoną – burokėliai ar uogos;
• mėlyną – raudonasis kopūstas, įpylus acto;
• žalią – špinatai ar kiti žalumynai.

Specialistai pataria prieš dažant patikrinti, ar kiaušiniai nėra įskilę, ir rinktis tik patikimus, aiškiai paženklintus dažiklius.

Kokių ingredientų reikės

Naminį marmeladą paruošite iš visai nedaug produktų:

• 100 ml apelsinų sulčių
• 5–6 valgomųjų šaukštų citrinų sulčių
• 100 ml vandens
• 1 stiklinės cukraus
• po 1 valgomąjį šaukštą apelsino ir citrinos žievelės (tarkuotos)
• 20 g želatinos

Apelsino ir citrinos derinys suteikia desertui malonų saldumo ir rūgštumo balansą.

Kaip pasigaminti marmeladą namuose

Pirmiausia želatiną suberkite į apelsinų sultis, išmaišykite ir palikite kelioms minutėms, kad išbrinktų.

Atskirame puode sumaišykite vandenį, cukrų ir apelsino bei citrinos žievelę. Kaitinkite ant silpnos ugnies ir, maišydami, užvirkite – cukrus turi visiškai ištirpti.

Tuomet sujunkite abu mišinius ir maišykite, kol želatina visiškai ištirps.

Gautą masę perkoškite, kad pašalintumėte žievelės gabalėlius.

Kaip teisingai atvėsinti desertą

Skystą mišinį supilkite į formą, iš anksto išklotą maistine plėvele.

Formą dėkite į šaldytuvą maždaug 6–8 valandoms, kad marmeladas visiškai sustingtų.

Kai desertas taps tvirtas, supjaustykite jį kubeliais arba išspauskite norimų formų gabalėlius.

Maža idealaus marmelado paslaptis

Jei norite, kad desertas primintų parduotuvinius saldainius, gabalėlius apvoliokite cukruje. Taip susidarys lengva saldi plutelė, o marmeladas atrodys dar apetitiškiau.

Pirmasis mitas: lašiniuose nėra vitaminų

Lašiniai turi riebaluose tirpių vitaminų A, D ir E, taip pat vitamino F – tai polinesočiųjų riebalų rūgščių kompleksas, padedantis palaikyti kraujagyslių sveikatą.

Be to, šiame produkte yra seleno – stipraus antioksidanto, saugančio ląsteles nuo pažeidimų ir senėjimo. Todėl saikingas lašinių vartojimas gali būti naudingas organizmui.

Antrasis mitas: lašiniuose per daug cholesterolio

Tiesa, cholesterolio lašiniuose yra, tačiau tai savaime nereiškia, kad produktas yra žalingas. Svarbų vaidmenį atlieka lašiniuose esantis lecitinas, dalyvaujantis riebalų apykaitoje ir padedantis išlaikyti ląstelių membranų elastingumą.

Specialistai pabrėžia: svarbiausia yra kiekis, o ne pats produktas. Sveikam žmogui
20–30 g lašinių per dieną
yra saugi norma ir, laikantis subalansuotos mitybos, nedidina širdies ir kraujagyslių ligų rizikos.

Trečiasis mitas: lašiniai nesuteikia energijos

Dar vienas stereotipas – esą lašiniai yra „sunkus“ ir menkai energingas maistas. Iš tiesų 1 gramas riebalų turi 9 kcal, o 1 gramas angliavandenių – tik 4 kcal.

Vadinasi, lašiniai yra stiprus energijos šaltinis, ypač naudingas šaltuoju metų laiku arba aktyviai gyvenantiems žmonėms. Žinoma, svarbu saikas: optimali porcija – 20–30 g per dieną.

Ar galima valgyti lašinius?

Saikingas lašinių vartojimas – ne tik skanu, bet gali būti ir naudinga. Šis produktas aprūpina organizmą vitaminais, antioksidantais ir energija.

Svarbiausia nepiktnaudžiauti ir įtraukti lašinius į subalansuotą mitybą kartu su daržovėmis, vaisiais bei baltyminiais produktais. Tuomet šis delikatesas gali tapti sveikos mitybos dalimi.

Kiek kiaušinių galima suvalgyti

Remiantis „Mayo Clinic“ pateikiama informacija, dauguma sveikų žmonių gali suvalgyti po 1 kiaušinį per dieną arba iki 7 per savaitę – tai paprastai nedidina širdies ligų rizikos.

Dažnai manoma, kad kiaušiniai didina cholesterolio kiekį organizme. Vis dėlto šiuolaikiniai duomenys rodo, jog organizmas cholesterolį reguliuoja pats: kepenys jo pagamina daugiau ar mažiau priklausomai nuo bendros mitybos, o ne vien nuo kiaušinių vartojimo.

„Healthline“ nurodo, kad žmonėms, kurie turi padidėjusį cholesterolio kiekį kraujyje arba yra didesnėje širdies ir kraujagyslių ligų rizikoje, rekomenduojama vartojimą riboti iki 4 kiaušinių per savaitę.

Sportuojantys ar didelį fizinį krūvį patiriantys žmonės neretai suvalgo daugiau kiaušinių – jų norma gali siekti 5–6 per dieną. Taip yra todėl, kad intensyviai sportuojančiam organizmui reikia daugiau baltymų ir kitų maistinių medžiagų raumenų atsistatymui, augimui, energijai bei bendrai savijautai palaikyti.

Kuo kiaušiniai naudingi sveikatai

Kiaušiniai vertinami dėl sudėties: juose yra įvairių maistinių medžiagų, kurios svarbios raumenims, nervų sistemai ir bendrai organizmo veiklai.

Pagrindinės naudos:

• Baltymų šaltinis. Žurnale „Nutrients“ rašoma, kad kiaušiniuose yra visos nepakeičiamos aminorūgštys. Baltymai gerai pasisavinami, padeda raumenų augimui ir atsistatymui.
• Vitaminai ir mineralai. Kiaušiniuose yra vitaminų B12, D, A, folio rūgšties, taip pat jodo, seleno ir cholino. Cholinas ypač svarbus smegenų veiklai ir nervų sistemai.
• Sotumas ir svorio kontrolė. Kiaušiniai dažnai suteikia ilgesnį sotumo jausmą, todėl gali padėti sumažinti bendrą suvartojamų kalorijų kiekį ir lengviau kontroliuoti svorį.
• Antioksidantai. Kiaušiniuose yra biologiškai aktyvių medžiagų, tarp jų liuteino ir zeaksantino (svarbūs regėjimui) bei antioksidacinių peptidų. Jos gali mažinti oksidacinį stresą ir prisidėti prie kraujagyslių bei širdies funkcijos palaikymo.

Kam kiaušinių geriau vengti

Ne visiems kiaušiniai tinka vienodai. Yra keli atvejai, kai jų reikėtų vengti arba vartoti atsargiai.

Žmonėms, alergiškiems kiaušiniams. Tai viena dažniausių maisto alergijų, ypač vaikams. Imuninė sistema kiaušinio baltymus gali vertinti kaip pavojingus.

Galimi simptomai:

• bėrimas, dilgėlinė
• sloga, kosulys, dusulys
• pilvo skausmas, vėmimas

Kiaušinių netoleruojantiems žmonėms. Tai nėra alergija, o virškinimo sutrikimas. Dažniausiai pasireiškia lengvesniais simptomais, tokiais kaip pilvo pūtimas, viduriavimas ar pykinimas.

Kūdikiams. Jei kūdikis yra alergiškas, kiaušinio baltymai gali patekti ir per mamos pieną, todėl tokiais atvejais mitybos pokyčius reikėtų aptarti su gydytoju.

Ko negalima dėti į Velykų krepšelį

Velykų krepšelis tradiciškai yra simbolinis – į jį dedami produktai, susiję su šventės prasmėmis ir pasninko pabaiga. Vis dėlto žmonės neretai prikrauna jį taip, tarsi ruoštų visą vaišių stalą. Štai ko į krepšelį paprastai nededama.

Kasdieniai produktai. Daržovės, vaisiai, kruopos ar makaronai įprastai nelaikomi tradiciniais Velykų simboliais. Jie gali būti ant šventinio stalo, tačiau paprastai nėra skirti šventinimui krepšelyje.

Alkoholiniai gėrimai. Į krepšelį jų nededama – šventinimas siejamas su maistu, kuriuo užbaigiamas pasninkas ir pabrėžiama šventės džiaugsmo prasmė, o ne su gėrimais vaišėms.

Per daug patiekalų. Kartais krepšelis paverčiamas „mini šventiniu stalu“, tačiau tradiciškai jis turėtų būti paprastas ir simbolinis. Dažniausiai pakanka kelių pagrindinių produktų, o ne viso patiekalų komplekto.

Ne maisto daiktai. Žaislai, dekoracijos, pinigai ar kiti su maistu nesusiję daiktai paprastai nepriskiriami Velykų krepšelio turiniui, nebent tai yra konkrečios šeimos tradicija.

Vaisiai ir daržovės. Griežto draudimo šventinti vaisius ar daržoves nėra, tačiau kadangi juos galima vartoti ir pasninko metu, dėl šios priežasties jie dažniausiai į Velykų krepšelį nededami.

Ką įprastai šventina

Per Velykas bažnyčioje dažniausiai šventinamas krepšelis su tradiciniais produktais. Sudėtis gali kiek skirtis pagal regioną ar konfesiją, tačiau dažniausiai šventinama:

• Velykų pyragas (paska)
• kiaušiniai (margučiai)
• druska (kaip apsivalymo ir apsaugos simbolis)
• dešra arba mėsos gaminiai (kumpis, kepta mėsa ir pan.)
• sūris ir sviestas (ypač ten, kur po pasninko jie valgomi pirmiausia)
• krienai
• žvakė ir po krepšeliu dedamas siuvinėtas rankšluostėlis (kartais taip pat įdedami)

Varškės Velykų pyragas be raugo: paprastas receptas

Šis Velykų pyragas išeina švelnus, purus ir drėgnas – puikiai tinka šventiniam stalui. Jį paruošti paprasčiau nei klasikinį, tačiau skonis maloniai nustebins jau nuo pirmo kąsnio.

„Puikiai tinka net tiems, kurie nespėja gaminti sudėtingos tešlos“, – pažymėjo virtuvės šefas.

Ingredientai (tešlai):

• miltai (12–13 g baltymų) – 400 g
• pienas – 35 g
• kiaušiniai – 100 g (2 vnt.)
• cukrus – 70 g
• medus – 20 g
• druska – 1 g
• mielės – 14 g šviežių arba 5 g sausų
• kiaušinių tryniai – 90 g
• sviestas (82,5 proc.) – 120 g
• varškė (10 proc.) – 120 g
• razinos – 150 g
• 1 citrinos, žaliosios citrinos arba apelsino žievelė
• vanilinis cukrus – 10 g

Gaminimo būdas:

Į dubenį sudėkite miltus, pieną, kiaušinius, cukrų, medų, druską ir mieles. Plakite mikseriu apie 3 minutes.

Tada sudėkite trynius ir minkykite dar 2–3 minutes. Po to įmaišykite varškę ir minkštą sviestą.

Pabaigoje suberkite razinas (iš anksto užpilkite verdančiu vandeniu 15 minučių, nusausinkite), taip pat citrusų žievelę ir vanilinį cukrų.

Tešlą palikite 2 valandoms šiltoje vietoje, aliejumi pateptame dubenyje. Suformuokite pyragus, sudėkite į formas ir palikite dar 1–2 valandoms (bet ne ilgiau kaip 2,5 val.) 25–28 °C temperatūroje.

Kai pyragai pakils, patepkite jų paviršių aliejumi, pabarstykite migdolų drožlėmis ir cukraus pudra. Kepkite 170 °C temperatūroje 30–40 minučių arba kol temperatūra pyrago viduje pasieks 95 °C.

Iškepusius pyragus galima pradurti iešmeliu ir iškart apversti aukštyn dugnu, kad jie nesukristų.

Klaidos, dėl kurių Velykų pyragas nekyla

Mielinė tešla kartais nuvilia net ir laikantis recepto. Dažniausios priežastys – nuo mielių kokybės iki netinkamų kildinimo sąlygų.

Problemos su mielėmis. Mielės gali būti pasenusios arba „silpnos“. Jei pienas ar vanduo per karšti (daugiau nei 40–45 °C), mielės žūsta ir tešla nebekyla.

Netinkamas darbas su tešla. Jei tešlai skiriama per mažai laiko kilti, ji nespėja „subręsti“. O nepakankamas minkymas lemia prastą struktūrą ir nepurų rezultatą.

Per didelis kai kurių ingredientų kiekis. Mielėms gali trukdyti per daug cukraus, riebalų (sviesto, trynių) ar druskos – jų perteklius slopina kildinimą.

Kildinimo sąlygos. Skersvėjis ar staigūs temperatūros pokyčiai kenkia tešlai. Taip pat svarbu tešlą tinkamai uždengti – jei viršus apdžiūsta, susidariusi pluta stabdo augimą.

Ananasas, nors ir egzotiškas vaisius, šiandien lengvai randamas beveik kiekviename prekybos centre. Vis dėlto jis neretai atsiduria ant stalo tik per šventes ar ypatingomis progomis, todėl dažnam vis dar atrodo kaip retas gardėsis. O be reikalo – sultingas, saldus ir su lengva rūgštele vaisius tinka ne tik desertams, bet ir pikantiškiems patiekalams.

Ananasas kilęs iš Pietų Amerikos – dabartinės Brazilijos, Paragvajaus ir Argentinos teritorijų. Vietos gyventojai jį augino šimtmečius ir vertino ne tik dėl skonio, bet ir dėl gydomųjų savybių. Į Europą vaisius pateko XV amžiuje kelionių laikotarpiu ir ilgą laiką buvo laikomas prabangos bei egzotikos simboliu.

Pirmosios žinios apie ananasą Lietuvoje ir regiono kraštuose pasirodė XVIII amžiuje, kai Europoje jis būdavo auginamas šiltnamiuose ir parduodamas turtingesniems žmonėms. Šiandien ananasas – įprastas produktas: jį lengva atpažinti iš lapų kuokšto, šiurkščios žievės ir ryškiai geltono, sultingo minkštimo. Yra keli ananasų tipai, o populiariausias – valgomasis ananasas.

Šis vaisius valgomas įvairiai: šviežias, džiovintas arba konservuotas.

Ananasas laikomas maistinių medžiagų šaltiniu. Jame yra maistinių skaidulų, vitaminų C, A, E, B grupės vitaminų, taip pat mineralų – kalio, magnio, mangano ir geležies. Labiausiai vertinama veiklioji medžiaga – bromelainas, baltymus skaidantis fermentas. Manoma, kad jis gali padėti virškinimui, mažinti uždegiminius procesus, prisidėti prie tinimų mažinimo, o taip pat būti naudingas žmonėms, patiriantiems sąnarių diskomfortą. Be to, bromelainui priskiriamas galimas palankus poveikis riebalų apykaitai – siejamas su mažesne suriebėjusių kepenų ir padidėjusio cholesterolio rizika.

Reguliariai vartojamas ananasas gali būti naudingas ir širdžiai. Kalis prisideda prie kraujospūdžio reguliavimo, o antioksidantai padeda apsaugoti kraujagysles nuo pažeidimų. Vaisiuje esantys vitaminai siejami su imuniteto stiprinimu, odos ir plaukų būklės gerinimu. Ananasas dažnai pasirenkamas ir norintiems prižiūrėti svorį – 100 gramų yra apie 50 kcal. Dėl didelio vandens kiekio jis gerai drėkina organizmą ir suteikia sotumo jausmą.

Ananasas ypač tinka turintiems virškinimo nusiskundimų, sportuojantiems intensyviai, taip pat visiems, kurie nori pasirūpinti širdies ir kraujagyslių sistema. Vis dėlto dėl didesnio paprastųjų cukrų kiekio jį reikėtų riboti sergantiems cukriniu diabetu. Atsargiai ananasą turėtų rinktis ir jautrų skrandį turintys žmonės – vaisiaus rūgštumas gali dirginti gleivinę.

Virtuvėje ananasą galima panaudoti įvairiai. Dažniausiai jis valgomas šviežias: nupjaunama žievė, pašalinamas kietesnis vidus ir vaisius supjaustomas gabalėliais. Taip jis tinka kaip užkandis ar priedas prie vaisių salotų. Ananasas gali tapti ir sočiais pusryčiais – dera su natūraliu jogurtu, avižomis ar granola. Taip pat galima spausti ananasų sultis ar dėti jo į kokteilius – tokie gėrimai ypač gaivina karštomis dienomis.

Pikantiškuose patiekaluose tropinis vaisius tinka prie paukštienos ir kiaulienos: saldumas subalansuoja mėsos skonį ir suteikia egzotiškumo. Ananasą galima kepti ant grotelių, dėti į iešmelius, karį ar salotas su vištiena. Jis žinomas ir kaip picos priedas, nors šis derinys iki šiol kelia diskusijų.

Azijos virtuvėje ananasas dažnai naudojamas saldžiarūgščiuose padažuose, kurie dera su ryžiais ar makaronais. Desertams jis tinka kepiniuose – pyraguose, tartose, keksiukuose ar leduose. Džiovintas ananasas taip pat gali būti alternatyva saldumynams.

Verta prisiminti, kad konservuotas ananasas, nors ir patogus, dažniausiai nusileidžia šviežiam: jame gali būti mažiau naudingų medžiagų ir daugiau cukraus. Geriausia rinktis prinokusį, šviežią vaisių.

„Sichuano pipirai“ (dar vadinami sichuano prieskoniu) su įprastais juodaisiais pipirais turi bendrą iš esmės tik pavadinimą. Šis prieskonis gaminamas iš prinokusių uogų išorinės luobelės, kuri gaunama iš pipirinio zanthoksilo (Zanthoxylum piperitum) – augalo, priklausančio rūtinių šeimai. Jis nuo seno naudojamas liaudies medicinoje.

Prieskonis ypač paplitęs Kinijoje, o didžiausi jo pasėliai, kaip nesunku nuspėti, yra Sičuano provincijoje. Jis taip pat populiarus Butane ir Indijoje. Pipirinis zanthoksilas atsparus atšiauresnėms oro sąlygoms, todėl dažnai auginamas kalnuotose vietovėse, o vaisiai nuo medžių įprastai renkami rankomis.

Kaip skoniu išsiskiria „Sichuano pipirai“? Jiems būdingas citrusinis, lengvai aštrokas poskonis, kuriame galima pajusti medienos ir gėlių natas. Be to, valgant patiekalus su šiuo prieskoniu dažnai pasireiškia savitas burnos pojūtis – lūpų, liežuvio ar gomurio aptirpimas, dilgčiojimas.

Tokį efektą sukelia junginys, vadinamas hidroksi-alfa-sanshooliu. Jis veikia receptorius, todėl pojūtis kai kam primena tarsi šaltį ar lengvą tirpulį.

Dažniausiai išskiriamos dvi pagrindinės „Sichuano pipirų“ rūšys:

Raudonieji pasižymi intensyvesniu skoniu, o žalieji dažniau suteikia stipresnį aptirpimo pojūtį.

Tradicinėje kinų medicinoje „Sichuano pipirai“ minimi kaip prieskonis, galintis palankiai veikti kvėpavimo ir kraujotakos sistemas. Taip pat teigiama, kad jis gali padėti virškinimui, mažinti pilvo pūtimą ir dujų kaupimąsi. Šiame prieskonyje gausu eterinių aliejų, kuriems priskiriamos antibakterinės ir antivirusinės savybės, todėl jie siejami su imuniteto palaikymu.

Įdomu ir tai, kad „Sichuano pipiruose“ yra geležies, kuri svarbi hemoglobino gamybai ir gali prisidėti prie anemijos prevencijos. Taip pat minima, jog šis prieskonis gali turėti teigiamą poveikį kepenų veiklai.

„Sichuano pipiruose“ randama ir polifenolių – medžiagų, siejamų su antioksidaciniu poveikiu. Manoma, kad jos padeda organizmui kovoti su oksidaciniu stresu, pasižymi priešuždegiminėmis savybėmis ir gali prisidėti prie lėtesnių senėjimo procesų. Kartais joms priskiriamas ir priešvėžinis potencialas.

Visgi verta prisiminti: nors prieskonis laikomas naudingas, daliai žmonių jis gali sukelti alergines reakcijas.

Kur naudoti „Sichuano pipirus“? Pirmiausia – Azijos virtuvės patiekaluose. Jis puikiai tinka mėsai ir žuviai, įvairiems troškiniams, keptiems, grilyje ruoštiems ar orkaitėje kepamiems patiekalams. Dažnai rekomenduojamas riebesnei mėsai, pavyzdžiui, antienai ar šonkauliukams, tačiau puikiai dera ir su paukštiena. Taip pat juo gardinamos sriubos bei sultiniai.

Sičuano virtuvėje šį prieskonį neretai derina su aitriąja paprika (čili). Šis derinys kuria skonį, vadinamą málà – tai reiškia „tirpdantis ir aštrus“.

Kinų virtuvėje daugelyje patiekalų naudojamas ir vadinamasis penkių prieskonių mišinys. Jį sudaro žvaigždinis anyžius, gvazdikėliai, cinamonas, pankolis ir būtent „Sichuano pipirai“.