Category: Uncategorized

Nors kiaušinių virimas – viena paprasčiausių virtuvės užduočių, vėliau neretai laukia nemaloni dalis: jų lupimas. Lukštas dažnai limpa prie baltymo, kiaušinis išsikraipo, o procesas tampa varginantis. Laimei, yra keli paprasti būdai, kaip tai palengvinti.

Dažniausia priežastis, kodėl kiaušiniai sunkiai lupasi, susijusi su jų šviežumu. Skirtumą lemia baltymo pH: šviežiuose kiaušiniuose jis žemesnis, todėl baltymas stipriau sukimba su plėvele po lukštu. Senesniuose kiaušiniuose ryšys silpnesnis, tad jie lupasi lengviau.

Svarbus ir virimo laikas. Per trumpai verdant baltymas nespėja tinkamai „atsitraukti“ nuo lukšto, o per ilgai – baltymas pernelyg susispaudžia. Kietai virtam kiaušiniui dažniausiai pakanka apie 10–12 minučių.

Reikšmės turi ir tai, kaip pradedate virti. Jei kiaušinius dedate į šaltą vandenį, temperatūra kyla pamažu ir baltymas gali labiau prilipti prie lukšto plėvelės. Dėdami į verdantį vandenį sukeliate staigesnį temperatūros pokytį, kuris gali padėti baltymui lengviau atsiskirti.

Norint, kad kiaušiniai luptųsi lengviau, pirmiausia verta pasirūpinti, jog jie būtų kambario temperatūros. Taip pat rekomenduojama juos dėti į jau užvirusį vandenį, o ne pradėti virti nuo šalto.

Pagrindinis triukas – į vandenį įberti ar įdėti po arbatinį šaukštelį druskos arba valgomosios sodos. Ypač naudinga soda: ji padidina terpės pH, todėl baltymas mažiau limpa prie po lukštu esančios plėvelės.

Išvirus kiaušinius, juos kuo greičiau perkelkite į dubenį su labai šaltu vandeniu. Toks „terminis šokas“ padeda baltymui susitraukti ir dar lengviau atsiskirti nuo lukšto.

Yra ir keli praktiški lupimo būdai, kurie gali išgelbėti, kai skubate.

Viena populiariausių metodikų – lupti kiaušinį po šalto vandens srove. Lengvai padaužykite kiaušinį, tuomet pradėkite lupti laikydami po tekančiu šaltu vandeniu: vanduo padeda atskirti plėvelę ir nuplauna smulkius lukšto gabalėlius.

Dar vienas būdas – kiaušinį „ridenti“. Švelniai stuktelėkite kiaušinį į stalviršį, tuomet, lengvai spausdami delnu, paridenkite jį per paviršių. Taip lukštas suskeldėja smulkiais įtrūkimais per visą kiaušinį ir ima luptis tolygiau.

Veiksminga ir „šaukštelio“ technika. Atvėsintą kiaušinį lengvai apdaužykite, kad lukštas suskiltų daugelyje vietų. Tuomet viename gale įkiškite šaukštelį tarp lukšto ir baltymo bei vedžiokite jį aplink kiaušinį – lukštas dažnai nusiima didesniais gabalais.

Virimo taisyklės

Apžiūra. Gerai apšviestoje vietoje atidžiai apžiūrėkite lukštą. Mikroįtrūkimai dažnai matomi kaip plonos, kartais vos įžiūrimos linijos.

Paruošimas. Kiaušinius iš šaldytuvo išimkite iš anksto (mažiausiai 1–2 valandoms), kad sušiltų iki kambario temperatūros. Verta žinoti, kad šaltas kiaušinis, patekęs į karštą vandenį, gerokai dažniau sutrūksta.

Pradėkite nuo šalto vandens. Sudėkite kiaušinius į puodą ir užpilkite šaltu vandeniu taip, kad vanduo juos apsemtų 2–3 cm. Jokiu būdu nemeskite kiaušinių į verdantį vandenį.

Įberkite druskos arba įpilkite acto. Į vandenį įdėkite 1 arbatinį šaukštelį druskos arba įpilkite 1 valgomąjį šaukštą acto 1 litrui vandens. Tai nesuteikia 100 proc. apsaugos, tačiau jei įtrūkimas vis dėlto atsirastų, baltymas greičiau sukrešės ir neišbėgs.

Kaitinkite pamažu. Vandenį iki užvirimo kaitinkite palaipsniui, ant vidutinės ugnies. Staigus temperatūros pokytis yra viena pagrindinių lukšto trūkinėjimo priežasčių.

Papildoma apsauga. Nepridėkite į puodą per daug kiaušinių, kad jie nesidaužytų tarpusavyje.

Kokie kiaušiniai geriausiai tinka dažymui per Velykas

Šviežumas. Geriausia rinktis kiaušinius, kuriems yra iki 5–7 dienų. Šviežių kiaušinių baltymas paprastai būna tvirtesnis, todėl jie geriau išlaiko formą virimo ir dažymo metu.

Vientisumas. Lukštas turi būti be įtrūkimų ir nuskilimų. Tik tokie kiaušiniai nepraleidžia dažų į vidų ir išlieka saugūs vartoti.

Dydis ir tipas. Patogiausia rinktis vidutinius arba didelius, vienodo dydžio kiaušinius – taip jie išverda tolygiau. Ant baltų kiaušinių spalvos paprastai būna ryškesnės, o rudi suteikia šiltesnius, gilesnius atspalvius.

Kokybė. Lukštas turėtų būti švarus, be purvo ar dėmių. Jei yra nešvarumų, juos geriau švelniai nuplauti, nepažeidžiant paviršiaus.

Velykinės „paskos“ receptas, kuris visada pavyksta

Ingredientai 5 vnt.:

• pienas – 160 ml
• mielės – 25 g (šviežios)
• druska – 1/2 a. š.
• cukrus – 160 g
• vanilinis cukrus – 10 g
• sviestas – 170 g
• kiaušiniai – 4 vnt.
• miltai – 650 g
• konjakas – 2 v. š.
• kardamonas – 1/3 a. š.
• apelsino žievelė – nuo 1 vnt.
• citrinos žievelė – nuo 1 vnt.
• razinos – 100 g
• cukatai – 100 g

Gaminimas

Šiltame piene ištirpinkite mieles, suberkite dalį cukraus ir šiek tiek miltų, išmaišykite. Palikite šiltoje vietoje apie 20 min., kad suaktyvėtų raugas.

Atskirame inde sumaišykite druską, kiaušinius, vanilinį cukrų ir likusį cukrų. Masę išplakite mikseriu. Tuomet sudėkite nutarkuotas citrusinių vaisių žieveles, supilkite ištirpintą sviestą, suberkite kardamoną, miltus ir paruoštą raugą. Užminkykite tešlą ir palikite šiltoje vietoje apie 40 min. pakilti.

Pakilusią tešlą dar kartą permaišykite ir palikite šiltoje vietoje dar apie 30 min.

Į tešlą įmaišykite cukatus ir razinas. Sudėkite tešlą į formas ir palikite šiltoje vietoje dar apie 30 min., kad pakiltų.

Kepkite 165 laipsnių temperatūroje apie 30 min.

Ši kepinių tešla paprastai iškepa puri ir minkšta, o kepinys ilgiau neišdžiūsta. Tešla kyla tolygiai, todėl rezultatas būna stabilus.

Kaip laikyti velykinę „paską“

Kambario temperatūroje. Tai geriausias pasirinkimas skoniui ir tekstūrai išsaugoti:

• įvyniokite į medvilninį rankšluostį arba pergamentą
• įdėkite į popierinį maišelį arba laikykite duoninėje
• laikykite sausoje, vėsioje vietoje, atokiau nuo saulės

Nedėkite iškart į polietileninį maišelį, nes gali susidaryti kondensatas, o vėliau – pelėsis.

Šaldytuve. Įvyniokite į plėvelę arba dėkite į sandarų indą su dangčiu. Prieš valgant geriau šiek tiek pašildyti, kad grįžtų minkštumas.

Šaldiklyje. Šis būdas tinka, jei „paską“ reikia išlaikyti ilgiau:

• supjaustykite gabalėliais
• sandariai suvyniokite (plėvelė + maišelis)
• atitirpinkite kambario temperatūroje

Aiškūs požymiai, kad konservai jau sugedo

Problemos su stiklainiu ar dangteliu. Vieni svarbiausių signalų – akivaizdūs pakuotės pažeidimai:

• stiklainis išsipūtęs;
• matomas skysčio pratekėjimas;
• įtrūkęs stiklas arba pažeistas dangtelis.

Tokie požymiai rodo, kad viduje galėjo prasidėti gedimo procesai ir produktas gali kelti riziką sveikatai.

Neįprastas elgesys atidarant. Jei atidarant išbėga skystis ar putos, girdimas stiprus šnypštimas (susikaupusios dujos), tai dažnai reiškia mikrobiologinį gedimą.

Pasikeitęs turinys. Pastebėjus pelėsį, spalvos pokyčius (patamsėjimą, nenatūralius atspalvius), gleives ar drumstumą, taip pat nemalonų kvapą, produktą reikia išmesti.

Svarbu žinoti, kad botulizmo toksinas neturi nei skonio, nei kvapo, nei aiškios išvaizdos – net ir nedidelis jo kiekis gali būti pavojingas.

Neįprasta tekstūra. Turėtų įspėti, jei produktas:

• tapo per minkštas, „sukritęs“;
• virto koše;
• atsirado tąsumas, gleivėtumas.

Tai gali būti bakterinio gedimo požymiai.

Pakito skysčio lygis. Jei stiklainyje akivaizdžiai sumažėjo skysčio arba dalis produkto pradeda kyšoti virš marinato, tikėtina, kad buvo prarastas sandarumas.

Kiek laiko galima laikyti konservus

Optimali konservų laikymo trukmė – iki 12 mėnesių (1 metų). Po metų maistas dar gali išlikti tinkamas vartoti, tačiau:

• prastėja skonis, spalva, mažėja vitaminų kiekis;
• didėja gedimo rizika.

Atidarytus konservus saugiausia laikyti šaldytuve ir suvartoti per 3–4 dienas.

Naminiai konservai paprastai išsilaiko trumpiau nei pramoniniai, nes:

• dažniau būna silpnesnis sandarumas;
• didesnė sterilizavimo klaidų tikimybė.

Džiovinti vaisiai – artimas ir sveikesnis saldumynų pakaitalas kasdienėje mityboje. Jų sąrašas nesibaigia džiovintais abrikosais, slyvomis ar bananais. Vis dažniau atrandamas ir džiovintas duonmedžio vaisius, dar vadinamas „jackfruit“ – natūraliai saldus užkandis, turintis nemažai naudingų savybių.

Džiovintas duonmedžio vaisius – tai išdžiovinta „jackfruit“ minkštimo dalis. Šis vaisius laikomas vienu ryškiausių Pietryčių Azijos simbolių: jis išsiskiria intensyviai geltonu minkštimu ir tropiniu aromatu. Išdžiovintas jis virsta maloniai elastingu, kramtomu arba traškiu užkandžiu – tekstūra priklauso nuo džiovinimo būdo.

Svarbiausia, kad jo skoniui paprastai nereikia jokių papildomų „pagerinimų“. Džiovintas duonmedžio vaisius yra natūraliai saldus, o skonis dažnai lyginamas su mango, banano ir ananaso deriniu. Džiovinimas žemoje temperatūroje padeda geriau išsaugoti maistines medžiagas, todėl tai nėra vien „tuščios“ kalorijos, o koncentruotas vaisius. Dažniausiai jis būna be pridėtinio cukraus ir konservantų, todėl gali tapti įdomia alternatyva kitiems džiovintiems vaisiams.

Nors saldumynai ir sveikata retai žengia koja kojon, šiuo atveju situacija kitokia. Džiovintas duonmedžio vaisius pasižymi vertingų medžiagų rinkiniu. Pirmiausia verta išskirti skaidulas, kurios padeda žarnynui dirbti sklandžiau, gerina virškinimą ir ilgiau palaiko sotumo jausmą. Dėl to jis tinka kaip subalansuotas užkandis dienos metu.

Šiame džiovintame vaisiuje taip pat yra vitamino C – natūralaus antioksidanto, prisidedančio prie imuninės sistemos veiklos. Kalis svarbus normaliai širdies funkcijai ir kraujospūdžio reguliavimui. Magnis gali padėti nervų sistemai ir raumenims, o B grupės vitaminai prisideda prie medžiagų apykaitos procesų.

Dar vienas privalumas – džiovintas duonmedžio vaisius neturi glitimo ir cholesterolio. Tiesa, jis yra kaloringas: 100 gramų gali turėti daugiau nei 300 kilokalorijų. Vis dėlto tai energingas, maistingas pasirinkimas, todėl jis praverčia kaip greita energijos porcija po treniruotės, prieš darbą, sumažėjus koncentracijai ar tarp pagrindinių valgymų.

Džiovintas duonmedžio vaisius yra universalus: jis tinka tiek kaip greitas užkandis, tiek kaip ingredientas įvairesniems patiekalams. Paprasčiausia – valgyti tiesiai iš pakuotės. Natūrali saldaus skonio ir tropinė nata dažnai padeda numalšinti norą saldumynams, o lengvesnėje mitybos versijoje gali pakeisti guminukus, džiovintus bananus ar energinius batonėlius.

Mėgstantiems saldžius pusryčius jis tinka į košę, granolą, muslius ar jogurtą – suteikia egzotiškesnį akcentą ir „atgaivina“ įprastą dubenėlį. Duonmedžio vaisius praverčia ir kepiniuose: jį galima smulkinti į keksiukus, pyragus, naminius avižinius batonėlius ar sausainius. Azijos virtuvėje jis kartais naudojamas patiekaluose su ryžiais, kariu ar salotose, kur saldumas subtiliai subalansuoja kitus skonius. Taip pat tai įdomus priedas kokteiliams ir glotnučiams – natūraliai juos pasaldina.

Šis specifinis, lengvai aitrus skonis turi daugybę gerbėjų. Rukola yra lengvai prieinama, todėl nenuostabu, kad ji dažnai naudojama virtuvėje – ypač ruošiant įvairias salotas. Be to, tai tikra vitaminų ir mineralų skrynia, palankiai veikianti sveikatą.

Ne visi žino, kad rukoloje gausu organizmui kasdien svarbių maistinių medžiagų. Teigiama, jog vos 100 g rukolos gali patenkinti paros vitamino K poreikį, o šis vitaminas itin svarbus kaulų sistemai.

Rukoloje taip pat yra vitaminų A ir C, taip pat B grupės vitaminų. Joje netrūksta folatų bei vertingų mineralų. Rukolos vartojimas padeda organizmui gauti geležies, kuri ypač svarbi susiduriant su mažakraujyste. Be to, šiame augale gausu magnio, kalio, mangano ir kalcio.

Dar vieni rukolos privalumai – didelis skaidulų kiekis ir mažas kaloringumas. Dėl to ji ilgiau suteikia sotumo jausmą ir gali būti naudinga laikantis svorį mažinančios mitybos. Rukolą verta įtraukti į racioną ir dėl žarnyno veiklos palaikymo bei regėjimo gerinimo – tai viena iš salotų rūšių, kurią senjorai galėtų nuolat vartoti.

Įdomu tai, kad dėl antioksidantų gausos rukola siejama ir su priešvėžinėmis savybėmis, taip pat ji gali prisidėti prie organizmo valymo nuo toksinų.

Dažna problema – rukola greitai nuvysta ar net pradeda gesti. Dažniausiai taip nutinka dėl netinkamo laikymo, tačiau to galima nesunkiai išvengti. Nusausintą rukolą reikėtų sudėti į indą, išklotą popieriniu rankšluosčiu. Ant viršaus taip pat uždėkite popierinį rankšluostį, lengvai sudrėkintą šaltu vandeniu – jis turi būti tik vos drėgnas, ne permirkęs. Popierinio rankšluosčio paskirtis – sugerti drėgmės perteklių, kad rukola nepradėtų gesti. Indą būtina sandariai uždaryti.

Indą su rukola geriausia laikyti apatinėje šaldytuvo lentynoje, o ne daržovių stalčiuje, kuriame, kaip teigiama, jai gali būti per šilta.

Rukola dažnai naudojama kaip salotų pagrindas, derinant ją su įvairiais priedais. Ji neretai dedama į sumuštinius, barstoma ant picos ar įmaišoma į makaronų patiekalus.

Puiki idėja – pasigaminti ir žalią pesto iš rukolos lapų.

Ispaniškoje virtuvėje žodis criadillas reiškia maistui naudojamas gyvūnų sėklides – dažniausiai veršelių, bulių arba ėriukų. Šis produktas vietos virtuvėje gyvuoja seniai, nuo laikų, kai ūkiniai gyvūnai būdavo panaudojami maksimaliai: ne tik mėsai, bet ir subproduktams. Tuomet į racioną patekdavo širdis, kepenys, inkstai, skrandžiai, smegenys ir kitos dalys, įskaitant sėklides.

Ilgą laiką Ispanijoje criadillas labiausiai buvo siejamos su regionine ir tradicine virtuve. Jas kepdavo keptuvėje, grilindavo, troškindavo su česnakais ir vynu, apvoliodavo džiūvėsėliuose arba dėdavo į pagrindinius patiekalus. Kulinarine prasme jos buvo vertinamos panašiai kaip ir kiti subproduktai – vieni juos mėgsta, kiti kategoriškai vengia. Pastaraisiais metais šis ingredientas vėl grįžta į valgiaraščius: tam įtakos turi atgimstanti senoji virtuvė ir didesnė pagarba amatininkiškiems produktams bei iš kartos į kartą perduodamiems receptams.

Tai ir produktas, turintis papildomos simbolikos. Daugelyje šalių anksčiau sėklidžių vartojimas buvo siejamas su gyvybingumu ir jėga, nors šiuolaikinė mityba į tokias sąsajas žiūri atsargiai.

Vis dėlto didžiausia staigmena dažniausiai laukia paragavus. Bulių sėklidžių skonis dažniausiai apibūdinamas kaip švelnus, subtilus ir kiek primenantis pieną. Vieni jų tekstūrą lygina su minkštais subproduktais ar itin švelnia veršiena, kiti pabrėžia aksominį vidų ir malonų elastingumą, jei produktas tinkamai paruoštas. Skonis nėra toks intensyvus kaip kepenėlių ar toks ryškus kaip inkstų, todėl jis gerai dera su prieskoniais, sviestu, česnaku, citrina bei džiūvėsėlių apvalkalu.

Mitybine prasme tai pirmiausia baltymų šaltinis. Taip pat randama B grupės vitaminų, ypač vitamino B12, be to, cinko, geležies, fosforo, kalio ir seleno. Šios medžiagos svarbios nervų sistemai, imunitetui ir normaliai medžiagų apykaitai, todėl subproduktai ilgą laiką buvo laikomi maistingais ir vertingais.

Tačiau trūkumų taip pat esama: kaip ir kiti subproduktai, jie gali turėti nemažai cholesterolio. Be to, nepaisant įvairių įsitikinimų, nėra pagrindo šį produktą pristatyti kaip stebuklingą priemonę hormonams ar vaisingumui. Tai tiesiog maistingas maisto produktas, suteikiantis baltymų ir mikroelementų, tačiau jis nepakeičia subalansuotos mitybos ar medicininės priežiūros.

Norint jų įsigyti, dažniausiai neverta tikėtis rasti įprastoje prekybos centro šaldytuvo vitrinoje. Dažniau jų pasitaiko pas gerus mėsininkus ir specializuotose mėsos parduotuvėse (kartais – tik iš anksto užsakius), didmeninėse bazėse, kurios aprūpina maitinimo įstaigas, turguose ar pas vietinius subproduktų tiekėjus. Patogiausia – tiesiog paklausti mėsininko, ar galėtų atvežti pagal užsakymą: daugelis prekybos vietų tokių dalių kasdien neišstato, bet gali jų gauti klientui paprašius.

Vienas paprasčiausių būdų „prisijaukinti“ šį ingredientą – traškiai apkeptos, džiūvėsėliuose apvoliotų bulių sėklidžių riekelės. Apvalkalas sukuria malonų kontrastą švelniam vidui, o citrina ir pipirai sustiprina skonį jo neužgoždami.

Prieš gaminant produktą būtina kruopščiai nuvalyti. Paprastai pašalinama išorinė plėvelė, tuomet jis supjaustomas riekelėmis ar gabalėliais. Paruošimas čia ypač svarbus, nes būtent jis lemia galutinę tekstūrą. Per ilgai termiškai apdorojus, gabalėliai gali tapti guminiai, o per trumpai apdorojus, ypač jei produktas nebuvo tinkamai nuvalytas, nepavyks išgauti geriausio skonio.

Toks patiekimo būdas dažnai laikomas prieinamiausiu: traški išorė ir minkštas, aksominis vidus neretai pakeičia net skeptikų nuomonę. O jei žmogus nežino, ką ragauja, dažnai net neatpažįsta, kad tai – bulių sėklidės.

Žurekas, balta dešra, paštetas ar kiaušinis su krienais – neatsiejama Velykų klasika. Tačiau šventėms pasibaigus krienai dažnai nugula į spintelę, nors be reikalo. Šį stereotipą verta laužyti: krienai gali būti naudingi ne tik dėl aitraus skonio, bet ir dėl poveikio organizmui.

Krienai (paprastieji krienai) natūraliai aptinkami Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Jie tinka auginti, tačiau neretai auga ir kaip savaiminis augalas.

Vertingiausia krieno dalis – šaknis. Ji stora, mėsinga, kieta, šviesiai gelsvos, beveik baltos spalvos. Plonesnės ir silpnesnės šaknys paprastai būna mažiau intensyvaus skonio.

Parduotuvėse krienai parduodami įvairiomis formomis: turguose ar mažesnėse daržovių krautuvėlėse kartais galima rasti šviežią šaknį, tačiau dažniau siūlomi tarkuoti krienai stiklainėliuose arba džiovinti krienai, naudojami kaip prieskonis.

Krienus verta vertinti ne tik dėl išraiškingo aromato. Šaknyje gausu mineralų: kalcio, fosforo, kalio, geležies ir magnio. Taip pat ji padeda papildyti vitaminų A, C bei B grupės vitaminų atsargas.

Be to, krienuose yra glukozinolatų, eterinių aliejų ir antibakterinių fermentų, todėl jie siejami su įvairiomis organizmui naudingomis savybėmis.

Krienai peršalimui ir kosuliui

Tarkuota krieno šaknis nuo seno naudojama užsitęsus peršalimui ir kitoms viršutinių kvėpavimo takų infekcijoms. Eteriniai aliejai gali padėti atlaisvinti sinusus ir palengvinti kvėpavimą. Kitos krienuose esančios medžiagos siejamos su antibakteriniu, priešuždegiminiu ir antivirusiniu poveikiu, todėl gali prisidėti prie kvėpavimo takų negalavimų lengvinimo.

Krienai minimi ir kaip pagalbinė priemonė kosint ar skaudant gerklę: jų pagrindu gaminami sirupai gali palengvinti atsikosėjimą, neretai jie rekomenduojami ir esant bronchų uždegimui.

Krienai ir sąnarių skausmai

Krienai gali būti naudojami ne tik su maistu. Šviežiai tarkuota šaknis, uždėta ant odos, tradiciškai laikoma priemone, galinčia sumažinti skausmą ir patinimą. Ji minima kaip pagalba sergant reumatinėmis ligomis ar podagra, taip pat esant raumenų skausmams, išialgijai, sausgyslių uždegimams ar patempimams.

Krienai ir virškinimas

Krienų poveikis virškinimui žinomas nuo senų laikų. Šaknis siejama su virškinimo sulčių gamybos skatinimu, todėl gali prisidėti prie aktyvesnės medžiagų apykaitos ir padėti išvengti vidurių užkietėjimo.

Krienai taip pat dažnai rekomenduojami, kai vargina pilvo pūtimas. Dėl šios priežasties jų verta dėti prie riebių, sunkiau virškinamų, daug baltymų turinčių patiekalų.

Krienai pasižymi itin aštriu, ryškiu aromatu: šviežiai tarkuota šaknis gali akimirksniu „pravalyt“ sinusus ar sukelti ašarojimą. Toks skonis ypač tinka prie mėsos – ypač prie naminių rūkytų gaminių, dešrų, paštetų. Jie dera ir su žuvimi, kiaušiniais bei sūriais.

Virtuvėje krienai naudojami ir kaip prieskonis: jais galima pagyvinti sriubų, guliašo ar padažų skonį. Taip pat iš jų gaminamas krienų padažas kiaušiniams, įvairūs padažai užkandžiams ar aromatizuotas sviestas prie grilio patiekalų.

Žemės riešutų sviestas puikiai tinka prie rytinės avižinės košės, klasikinių skrebučių su uogiene ar azijietiškų padažų, patiekiamų su ryžių makaronais. Tai universalus produktas, galintis subtiliai paryškinti daugelio patiekalų skonį. Be to, pasirinkus kokybišką sudėtį arba pasigaminus jį namuose, jis gali tapti ir vertinga pagalba sveikatai.

Kokybiškas žemės riešutų sviestas yra naudingas tuomet, kai jo sudėtis paprasta – iš esmės vien tik riešutai. Klasikinė versija dažniausiai gaminama iš žemės riešutų (dar vadinamų fistaškomis). Toks sviestas turi nemažai nesočiųjų riebalų rūgščių, kurios prisideda prie širdies ir kraujotakos sistemos veiklos, taip pat gali padėti mažinti per aukštą „blogojo“ cholesterolio kiekį kraujyje.

Reguliarus žemės riešutų sviesto vartojimas, kai sudėtis gera, gali padėti stabilizuoti cukraus kiekį kraujyje. Taip pat svarbu tai, kad žemės riešutuose yra baltymų – jie yra statybinė organizmo medžiaga ir padeda ilgiau jaustis sotiems.

Žemės riešutų svieste aptinkami ir antioksidantai, kurie padeda organizmui kovoti su laisvųjų radikalų poveikiu bei saugo nuo oksidacinio streso. Taip pat jiems priskiriamas priešuždegiminis ir senėjimo procesus lėtinantis poveikis.

Šiame produkte yra ir įvairių vitaminų bei mineralų.

Vis dėlto verta prisiminti, kad žemės riešutų sviestas yra kaloringas: 100 g turi apie 600 kcal, todėl jį reikėtų vartoti saikingai. Norint pasinaudoti naudingomis savybėmis, dažniausiai pakanka 1 šaukšto per dieną, t. y. apie 20–25 g. Taip pat būtina įvertinti, kad žemės riešutai kai kuriems žmonėms gali sukelti stiprias alergines reakcijas.

Dažniausiai žemės riešutų sviestas gaminamas būtent iš fistaškų, nes jos paprastai yra pigesnės nei anakardžiai ar migdolai. Be to, didesnis riebalų kiekis padeda išgauti ypač kreminę, glotnią konsistenciją. Specialistai rekomenduoja rinktis tokį sviestą, kurio sudėtyje yra 100 proc. riešutų. Perkant verta skaityti etiketes ir rinktis produktą be palmių aliejaus, konservantų, didelio kiekio cukraus bei druskos.

Tačiau niekas netrukdo riešutų sviestą pasigaminti ir iš kitų riešutų. Puikiai tinka anakardžiai, graikiniai riešutai ar migdolai.

Namų sąlygomis pasigaminti riešutų sviestą labai paprasta – tereikia nuluptų žemės riešutų ir galingo trintuvo, kuris leis išgauti vientisą masę. Mėgstantiems ryškesnį skonį galima įberti žiupsnelį druskos.

Paruošimas: riešutus sutrinkite trintuvu, kol masė taps kreminė ir vientisa. Prireikus sustokite kelis kartus, nugramdykite masę nuo indo sienelių ir trinkite toliau, kol pasieksite norimą konsistenciją.

Dar visai neseniai lapinis kopūstas (jarmūžas) dažnam atrodė tik kuklus garnyro priedas ar lėkštės dekoracija. Tačiau šiandien jis vis dažniau atsiduria keptuvėse ir kokteilių trintuvuose – daržovę neretai rekomenduoja gydytojai ir dietologai. Jarmūžas priklauso kopūstinių šeimai, išsiskiria ryškiai žaliais, stipriai raukšlėtais lapais, o juose – gausybė organizmui svarbių medžiagų: nuo skaidulų iki vitaminų, mineralų bei širdžiai palankių junginių.

Jarmūžo istorija ilgesnė, nei gali pasirodyti. Ši daržovė buvo valgoma dar Senovės Graikijoje ir Romoje, kur ją vertino dėl atsparumo šalčiui ir galimybės ilgai laikyti. Į dabartinės Lenkijos teritoriją ji atkeliavo viduramžių pabaigoje, tačiau tikrą populiarumą pasiekė XVII amžiuje, kai atsirado dvarų ir miestiečių virtuvėse.

Tuomet jarmūžas nebuvo vien patiekalų priedas – jis naudotas ir kaip natūralus dažiklis. Intensyviai žalia spalva pagyvindavo tešlą, kepinius ir įvairias mases, suteikdama desertams išskirtinę išvaizdą. Žinoma, vertintas buvo ir dėl maistinių savybių.

Įdomi jarmūžo istorija sieja jį ir su Japonija XX amžiuje. Antrojo pasaulinio karo metu, kai šalyje trūko maisto, karo gydytojas Niro Endo šeimos mitybą praturtindavo namuose gaminamomis sultimis iš įvairių žalių lapų – tarp jų buvo ir jarmūžo. Pastebėjęs teigiamą poveikį artimųjų savijautai, jis ėmėsi tyrimų ir padarė išvadą, kad būtent jarmūžas yra vertingiausia šių gėrimų dalis. Vėliau Azijoje išpopuliarėjo žaliosios sultys, žinomos kaip aojiru.

Nors ilgainiui jarmūžą išstūmė kitos daržovės, šiandien jis išgyvena renesansą ir vėl plačiai naudojamas virtuvėje.

Jarmūžas dažnai minimas kaip viena sveikiausių daržovių. Teigiama, kad geležies jame gali būti daugiau nei kai kurioje mėsoje, todėl jis laikomas patrauklia alternatyva vegetarams ir veganams. Tiesa, augalinės kilmės geležis pasisavinama prasčiau nei gyvūninės, tačiau jos įsisavinimą galima pagerinti jarmūžą derinant su vitamino C šaltiniais, pavyzdžiui, paprikomis ar citrusais. Dėl to ši daržovė gali būti naudinga ir tiems, kuriems aktualus mažakraujystės klausimas.

Jarmūžo vertę lemia ne vien geležis. Jis yra vitaminų A, C ir K šaltinis – šios medžiagos siejamos su imuniteto stiprinimu, regėjimo funkcija ir kaulų tvirtumu. Antioksidantai padeda neutralizuoti laisvuosius radikalus, todėl daržovei priskiriamas priešsenėjimo poveikis ir galimas priešvėžinis potencialas. Taip pat jame esantys sieros junginiai gali palaikyti kepenų veiklą ir natūralius organizmo detoksikacijos procesus.

Ne mažiau svarbi ir širdies bei kraujagyslių sistema. Jarmūžui priskiriamas priešuždegiminis poveikis, jis gali prisidėti prie per aukšto MTL (blogojo) cholesterolio mažinimo ir padėti palaikyti normalų kraujospūdį, nes suteikia kalio. Reguliarus šios daržovės vartojimas siejamas su mažesne širdies ligų, aterosklerozės ir insulto rizika.

Dar vienas privalumas – skaidulos. Jos gerina virškinimą, suteikia sotumo jausmą ir padeda kontroliuoti kūno svorį. Be to, 100 gramų jarmūžo turi apie 40 kcal, todėl jis laikomas palankiu pasirinkimu lengvesnei mitybai.

Vis dėlto jarmūžas tinka ne visiems. Jo nerekomenduojama vartoti žmonėms, turintiems skydliaukės sutrikimų, nes daržovėje esantys goitrogenai gali veikti jodo apykaitą. Taip pat atsargumo turėtų laikytis sergantieji inkstų akmenlige – jarmūže yra nemažai oksalatų.

Virtuvėje jarmūžą galima panaudoti labai įvairiai. Žalias jis puikiai tinka salotoms – ypač jei lapus prieš tai lengvai pamasažuosite su alyvuogių aliejumi, kad suminkštėtų ir įgautų daugiau skonio. Tokiose salotose jarmūžas dera su riešutais, parmezanu, fetos sūriu ar citrusais. Iš šviežių lapų taip pat gaminami žalieji kokteiliai ir glotnučiai – derinant su bananais, obuoliais, ananasais ar persikais gaunamas gaivus, maistingas gėrimas.

Jarmūžą galima ir termiškai apdoroti. Trumpai apkepintas alyvuogių aliejuje su česnaku jis tinka prie makaronų ar kaip garnyras. Troškintas su pomidorais ir svogūnais gali tapti sočiu įdaru blyneliams ar tartoms. Šaltuoju metų laiku jį verta dėti į troškinius, apkepus ar kitus šildančius patiekalus – dėl savo struktūros jis ne taip greitai sukrenta ir išlaiko dalį maistinių savybių.

Populiarūs ir jarmūžo traškučiai – sveikesnė alternatyva stipriai perdirbtiems užkandžiams. Pakanka lapus apšlakstyti alyvuogių aliejumi, pabarstyti druska ar prieskoniais ir trumpai pakepti orkaitėje. Be to, jarmūžas naudojamas sriuboms ir sultims, o jo ryški spalva gali pasitarnauti ir kaip natūralus dažiklis kepiniams ar kremams.