CP v2

Category: Uncategorized

  • Kepate jaunas bulves iki auksinės plutelės? Ši druskos taisyklė išgelbės traškumą

    Traškios, auksinės jaunos bulvės keptuvėje dažnai nepavyksta ne dėl recepto, o dėl kelių smulkmenų. Svarbiausios jų yra drėgmė ant bulvių paviršiaus, per didelis kiekis keptuvėje ir netinkamas sūdymo momentas.

    Jaunos bulvės turi ploną odelę, todėl jų paprastai nereikia lupti, tačiau nuplauti būtina itin kruopščiai. Po plovimo bulves verta nusausinti popieriniu rankšluosčiu ir dar kelioms minutėms palikti apdžiūti, nes vanduo karštame riebale staigiai virsta garais ir sukelia riebalų taškymąsi.

    Jei bulvės didesnės, jas geriau perpjauti pusiau ar ketvirčiais, kad iškeptų tolygiai. Keptuvę pirmiausia įkaitinkite, o riebalus pilkite tik tada, kai ji karšta, kad bulvės iškart pradėtų kepti, o ne troškintis.

    Dar viena dažna klaida yra perpildyta keptuvė: kai bulvių per daug, riebalų temperatūra krinta, ima kauptis garai, o bulvės labiau minkštėja nei skrunda. Geriausia jas sudėti vienu sluoksniu, paliekant tarpelius, ir pirmas minutes nemaišyti, kad susiformuotų tvirta plutelė.

    Esminė auksinė taisyklė yra sūdymas pabaigoje. Druska ištraukia drėgmę, todėl pasūdžius per anksti bulvių paviršius greičiau sudrėksta, plutelė prasčiau susidaro, o traškumas dingsta.

    Geriausia bulves pasūdyti beveik baigiant kepti arba jau nukėlus nuo ugnies, kai jos dar karštos. Tuomet druska tolygiai prilimpa, o paviršius išlieka sausas ir traškus.

    Prieskonius, tokius kaip pipirai, granuliuotas česnakas, saldžioji paprika ar džiovintos žolelės, taip pat patogiausia dėti pabaigoje, kad nepradėtų degti. Šviežius krapus, laiškinius česnakus ar petražoles verta įmaišyti jau po kepimo, kad išliktų aromatas ir spalva.

  • Dietologai pataria: delnas gali atstoti virtuvines svarstykles ir padėti suvaldyti porcijas

    Virtuvinės svarstyklės namuose praverčia, tačiau kasdieniam porcijų valdymui jų dažnai nereikia. Dietologai vis dažniau siūlo paprastą metodą – orientuotis pagal savo delną, kumštį ir nykštį, nes tai leidžia greitai įvertinti maisto kiekį ir sumažinti persivalgymo riziką.

    Šis principas remiasi tuo, kad delno dydis natūraliai susijęs su žmogaus kūno sudėjimu ir energijos poreikiu. Paprastai didesnio ūgio ir daugiau raumenų turintiems žmonėms reikia didesnių porcijų, o smulkesniems – mažesnių, todėl toks matas dažnai būna praktiškesnis nei spėjimas iš akies.

    Porcijų suvokimą stipriai iškreipia aplinka: didesnės lėkštės, didesnės pakuotės ir gausios restoranuose siūlomos porcijos. Tyrimai rodo, kad žmonės linkę suvalgyti daugiau vien todėl, kad mato daugiau maisto prieš save, net jei alkio lygis išlieka toks pats.

    Kasdieniai įpročiai, kurie veikia

    Vienas patikimiausių triukų – mažesnės lėkštės ir dubenėliai. Kai ta pati porcija patiekiama mažesniame inde, ji atrodo didesnė, o tai padeda lengviau sustoti laiku ir sumažina norą kartoti.

    Ne mažiau svarbu porciją nuspręsti dar prieš pirmą kąsnį. Kai maistas dedamas spontaniškai, dažniau įsijungia įprotis suvalgyti viską iki galo, o ne realus sotumo jausmas.

    Specialistai taip pat rekomenduoja nepradėti valgyti tiesiai iš pakuotės. Kai užkandžiai valgomi iš didelio maišo ar dėžutės, suvalgomas kiekis paprastai išauga, nes sunkiau sekti, kiek jau suvalgyta.

    Kodėl verta palaukti prieš kartojant?

    Sotumo signalai į smegenis ateina ne iš karto, todėl noras kartoti dažnai būna klaidinantis. Paprasta taisyklė – prieš imant papildomą porciją palaukti apie 10 minučių ir įvertinti, ar alkis tikras.

    Per tą laiką gali padėti trumpa pertrauka, vandens stiklinė ar ramus pokalbis. Praktikoje daugeliui žmonių to pakanka, kad noras kartoti sumažėtų, o bendras per dieną suvartojamas maisto kiekis natūraliai kristų.

    Delnas vietoje svarstyklių

    Delno metodas ypač patogus pietaujant ne namuose ar keliaujant, kai nėra galimybės sverti maisto. Jis dažnai taikomas sporto mityboje ir svorio kontrolės programose, nes leidžia išlaikyti pastovumą be sudėtingo skaičiavimo.

    Vis dėlto tai nėra laboratorinis tikslumas, todėl kai kuriuos patiekalus įvertinti sunkiau, ypač mišrius, su daug padažų ar sluoksniuotus. Tokiais atvejais dietologai pataria žiūrėti į lėkštės balansą: daržovės turėtų sudaryti apie pusę, o likusi dalis dalijama baltymams ir krakmolingiems produktams, riebalus paliekant kaip priedą.

    Pastaraisiais metais vis dažniau akcentuojama, kad ilgalaikiam rezultatui svarbiausia ne tobula apskaita, o nuoseklūs įpročiai. Porcijų kontrolė delnu, mažesnės lėkštės ir valgymas ne iš pakuotės – paprasti sprendimai, kurie gali pastebimai sumažinti persivalgymą kasdienybėje.

  • Ši arbatos marinato gudrybė suminkština net kietą mėsą: tinka vištienai, kiaulienai ir jautienai

    Kietesnė mėsa virtuvėje dažnai tampa iššūkiu, nes jos tekstūrai daug įtakos turi ne tik ruošimo būdas, bet ir pati žaliava. Jautiena neretai laikoma viena kietžiausių, ypač jei ji gaunama iš vyresnių gyvulių, kurių mėsoje daugiau jungiamojo audinio.

    Ne visi žino, kad kietėti gali ir paukštiena, ypač tam tikros dalys. Šlaunelės ir sparneliai termiškai apdorojami greitai netenka drėgmės, todėl lengvai tampa sausi ir kieti, jei parenkama per aukšta temperatūra ar per ilgas kepimo laikas.

    Vienas paprasčiausių būdų pagerinti tekstūrą prieš kepimą ar troškinimą yra sūdymas. Mėsos gabalą įtrinant druska ir paliekant 15–20 minučių, druska padeda išlaikyti daugiau sulčių ir tolygiau paskirstyti drėgmę, todėl galutinis rezultatas būna minkštesnis.

    Paukštienai ar avienai dažnai pasirenkami pieno produktai, pavyzdžiui, natūralus jogurtas, pasukos ar raugintas pienas. Tokia marinavimo terpė padeda švelninti skaidulas, o mėsa, palaikyta kelias valandas, po kepimo paprastai būna sultingesnė.

    Vis dažniau namų virtuvėse minimas ir netikėtas sprendimas – marinatas iš stiprios juodosios arbatos. Arbatoje esantys taninai sąveikauja su mėsos baltymais ir gali padėti sumažinti kietumo pojūtį, ypač kai mėsa marinuojama ilgiau.

    Praktikoje siūloma užplikyti labai stiprią juodąją arbatą ir marinatui panaudoti apie pusę stiklinės atvėsusio užpilo. Mėsa apvoliojama arbatoje ir paliekama 8–10 valandų, karts nuo karto apverčiant kas 1–2 valandas, kad poveikis būtų tolygesnis.

    Po marinavimo mėsa ruošiama įprastai: kepama, troškinama ar verdama pagal pasirinktą receptą. Teigiama, kad toks marinatas neturėtų ryškiai pakeisti natūralaus skonio, o labiau prisidėti prie švelnesnės tekstūros.

  • Gyveni prie jūros? Mokslininkai paaiškino, kodėl omega-3 gauni gerokai daugiau nei kiti

    Žmonės, gyvenantys pakrančių teritorijose, dažniau su maistu gauna daugiau omega-3 riebalų rūgščių nei tie, kurie gyvena toliau nuo jūros. Tai siejama su paprastu veiksniu: pakrantėse paprastai lengviau įsigyti šviežių jūros gėrybių ir žuvies, kuri yra vienas pagrindinių EPA ir DHA šaltinių.

    Tyrimuose, kuriuose vertinami omega-3 rodikliai kraujyje, pastebima aiški sąsaja tarp geresnės prieigos prie jūros produktų ir aukštesnių omega-3 lygių. Tokia tendencija fiksuojama ne tik JAV, bet ir kitose šalyse, kur pakrantėse gyvenantys žmonės dažniau laikosi žuvimi praturtintos mitybos.

    Omega-3 dažniausiai minimos kalbant apie širdies ir kraujagyslių sistemos, smegenų veiklos bei regėjimo funkcijų palaikymą. Svarbu ir tai, kad daugelis žmonių jų gauna per mažai, ypač jei racione retai pasitaiko riebios žuvies arba jos visai vengiama.

    Didžiausi natūralūs DHA ir EPA kiekiai paprastai randami riebioje žuvyje, pavyzdžiui, lašišoje, skumbrėje, silkėje, sardinėse ar ančiuviuose. Augaliniai šaltiniai, tokie kaip linų sėmenys, chia ar graikiniai riešutai, suteikia ALA, tačiau organizmas ją į DHA ir EPA paverčia ribotai.

    Vis dėlto gyvenimas toliau nuo jūros nereiškia, kad omega-3 pasmerkti trūkumui. Šiuolaikinė logistika, šaldymo technologijos ir konservuotos žuvies pasirinkimas leidžia gana lengvai įtraukti žuvies patiekalus į racioną beveik bet kur, svarbiausia yra reguliarumas ir pasirinkimų kokybė.

    Viduržemio jūros mityba ir omega-3

    Vienas dažniausiai minimų mitybos modelių, natūraliai skatinančių omega-3 vartojimą, yra Viduržemio jūros mityba. Ji remiasi daržovių, vaisių, ankštinių, pilno grūdo produktų, alyvuogių aliejaus ir liesesnių baltymų pasirinkimu, o raudona mėsa ir saldumynai vartojami rečiau.

    Ši mityba išsiskiria tuo, kad joje žuvis ir jūros gėrybės yra reguliarus, o ne retas pasirinkimas. Dėl to ji dažnai siejama su palankesniais širdies sveikatos rodikliais ir geresniu riebalų rūgščių profiliu, ypač jei žuvis pakeičia perdirbtą mėsą ar gruzdintą maistą.

    Praktinis patarimas paprastas: pradėti nuo 1–2 žuvies patiekalų per savaitę, renkantis kuo mažiau apdorotus variantus. Tam tinka tiek šviežia, tiek šaldyta ar konservuota žuvis, o tokie pasirinkimai kaip silkė, sardinės ar skumbrė dažnai būna ir prieinamesni.

    Ką verta žinoti perkant žuvį

    Renkantis žuvį svarbu atkreipti dėmesį į kilmę, laikymo sąlygas ir sudėtį, jei perkate konservus. Paprastesnės sudėtys, mažiau druskos ir aliejų mišiniai dažniausiai yra palankesnis pasirinkimas kasdienai.

    Taip pat verta nepamiršti, kad omega-3 nauda labiausiai atsiskleidžia bendrame mitybos kontekste, kai racione pakanka daržovių, skaidulų, o sočiųjų riebalų ir stipriai perdirbtų produktų vartojama mažiau. Kitaip tariant, svarbu ne vienas produktas, o nuoseklus mitybos modelis.

  • 6 „sveiki“ produktai, kuriuos pervertinate: mitybos ekspertai įspėja dėl cukraus ir priedų

    Ant parduotuvių lentynų „sveikumo“ etiketės dažnai sukuria klaidingą saugumo jausmą: tai, kas atrodo kaip geras pasirinkimas, neretai būna tik patogiai supakuotas, stipriai apdorotas produktas. Mitybos specialistai pabrėžia, kad nėra „gerų“ ar „blogų“ maisto produktų, tačiau svarbu suprasti, ką iš tiesų gauname su kiekviena porcija.

    Šiuolaikinė tendencija rinktis daugiau baltymų, vitaminų ar „ekologiškų“ užkandžių iš dalies paremta rinkodara. Pagrindinės rizikos kartojasi: pridėtinis cukrus, saldikliai, kvapiosios medžiagos, tirštikliai, rafinuoti aliejai ir didelis kaloringumas, dėl kurio paprasta persivalgyti. Tai nereiškia, kad šiuos produktus reikia išbraukti, bet verta juos vertinti kritiškai.

    Baltyminiai batonėliai ir kokteiliai

    Baltyminiai batonėliai ir paruošti gėrimai dažnai pristatomi kaip patogus būdas pasiekti dienos baltymų normą, tačiau jų sudėtis ne visada tokia „švari“, kaip tikimasi. Dalis jų turi daug saldiklių, kvapiųjų medžiagų ir užpildų, o energinė vertė gali prilygti desertui.

    Daugumai sveikų suaugusiųjų papildomi baltymai nėra būtini, jei racione yra ankštinių, žuvies, liesos mėsos, kiaušinių ar pieno produktų. Renkantis verta žiūrėti ne į pažadą ant pakuotės, o į sudėtį ir kiek gramų pridėtinio cukraus ar saldiklių tenka vienai porcijai.

    Pagardintas jogurtas ir vitaminizuotas vanduo

    Jogurtas pats savaime gali būti vertingas produktas, tačiau pagardintuose variantuose dažnai slepiasi didelis pridėtinio cukraus kiekis. Tokie jogurtai ypač lengvai „susivalgo“ kaip kasdienis užkandis, todėl bendras dienos cukraus kiekis gali nepastebimai išaugti.

    Panašiai veikia ir vitaminizuoti vandens gėrimai: „vitaminų“ idėja skamba patraukliai, bet realybėje šie gėrimai neretai būna saldinti ir nuspalvinti, o vitaminų naudą paprasčiau gauti su įprastu maistu. Kasdieniam troškuliui malšinti geriausias pasirinkimas išlieka vanduo, o jei norisi skonio, dažnai pakanka citrinos, uogų ar mėtų.

    Augaliniai gėrimai, „ekologiški“ užkandžiai ir džiovinti vaisiai

    Augaliniai gėrimai gali būti puiki alternatyva netoleruojantiems laktozės ar vengiantiems pieno, tačiau jų maistinė vertė labai skiriasi. Dalis produktų turi mažai baltymų, yra pasaldinti ar turi pridėtų aliejų, todėl „augalinis“ automatiškai nereiškia „sveikesnis“.

    „Ekologiškų“ užkandžių etiketė taip pat ne visada reiškia geresnę sudėtį: maistinių medžiagų santykis gali būti labai panašus į įprastų užkandžių, o skirtumas dažnai atsispindi kainoje. Tuo metu džiovinti vaisiai, nors ir patogūs, yra koncentruotas cukrų ir kalorijų šaltinis, todėl porcijų kontrolė tampa sudėtinga, o švieži vaisiai dažnai yra sotesnis pasirinkimas.

    Norint neprašauti pro šalį, verta vadovautis paprasta taisykle: kuo trumpesnė sudėtis ir kuo mažiau pridėtinių saldiklių bei cukraus, tuo didesnė tikimybė, kad produktas bus palankesnis kasdieniam racionui. O renkantis tarp „madingo“ sprendimo ir įprasto maisto, dažnai laimi paprasti, mažiau apdoroti produktai.

  • Trys nemokami būdai atvėsinti butą per karščius be kondicionieriaus: dažna klaida ir folijos triukas

    Karščio bangoms vis dažnėjant, daugelis ieško, kaip sumažinti temperatūrą namuose be kondicionieriaus. Specialistai pabrėžia, kad didžiausią efektą dažnai duoda ne brangūs sprendimai, o teisingas langų ir saulės kontrolės režimas. Net keli kasdieniai įpročiai gali pastebimai sumažinti patalpų įkaitimą.

    Viena dažniausių klaidų vasarą yra ryte plačiai atitraukti užuolaidas ir įsileisti saulę. Taip patalpa greitai virsta šiltnamiu, ypač jei langai nukreipti į pietus ar vakarus. Todėl rekomenduojama langus ir uždangas „užrakinti“ dar anksti ryte, kol karštis dar neįsibėgėjo.

    Klaida su langais ir folijos taisyklė

    Norint sustabdyti kaitrą, svarbiausia yra blokuoti tiesioginius saulės spindulius, o ne bandyti vėsinti jau įkaitusį orą. Geriausiai tinka šviesios žaliuzės, roletai ar užuolaidos, nes tamsūs, sunkūs audiniai linkę kaupti šilumą. Jei yra galimybė, efektyviausi yra išoriniai sprendimai, nes jie sulaiko šilumą dar iki stiklo.

    Jei specialios atspindinčios plėvelės nėra, žmonės neretai pasitelkia virtuvinę foliją. Ji gali atspindėti dalį spinduliuotės, tačiau svarbu ją naudoti apgalvotai, kad nepablogintų situacijos. Praktikoje patikimiausia yra atspindinčią medžiagą orientuoti į saulės pusę ir uždengti didžiausią įkaitimo zoną, ypač per pietų ir pavakario valandas.

    Kada iš tiesų verta vėdinti?

    Dieną, kai lauke karščiau nei viduje, vėdinimas dažnai tik įleidžia dar daugiau šilumos. Todėl rekomenduojama laikyti langus uždarytus, o vėdinti tik tuomet, kai lauko temperatūra akivaizdžiai nukrenta. Daugeliu atvejų tai būna vakare, o naktinis vėsinimas gali duoti didžiausią naudą.

    Efektyviausias metodas yra skersinis vėdinimas, kai atveriami langai priešingose būsto pusėse. Taip karštas oras greičiau išstumiamas lauk, o į vidų patenka vėsesnis. Viršutiniuose aukštuose tai ypač jaučiama, nes šiltas oras kyla į viršų.

    Vienos patalpos taktika ir ledo triukas

    Per didelius karščius verta atvėsinti ne visą būstą, o pasirinktą vėsiausią kambarį ir jame susikurti komforto zoną. Tai ypač aktualu senesniuose namuose ar butuose be efektyvios saulės kontrolės, kai visų patalpų temperatūra kyla greitai. Uždarytos durys ir mažesnis judėjimas tarp kambarių padeda išlaikyti vėsesnį mikroklimatą.

    Ventiliatorius pats oro neatvėsina, tačiau pagerina savijautą dėl oro judėjimo. Jį verta jungti tik tada, kai patalpoje yra žmonių, o vietą parinkti pagal temperatūrų skirtumą: jei lauke vėsiau, jis gali padėti įtraukti orą pro langą, o jei lauke dar karščiau, geriau laikyti atokiau nuo atvirų langų.

    Norint sustiprinti ventiliatoriaus efektą, priešais jį galima pastatyti indą su ledu ar labai šaltu vandeniu. Oro srautas perneša vėsesnį garuojantį orą ir trumpam sukuria ryškesnį gaivos pojūtį. Tai nėra kondicionieriaus pakaitalas, tačiau kaip laikinas sprendimas karščiausiomis valandomis gali padėti.

  • Ne visos vitaminų tabletės naudingos: 4 papildai, kurių moterims po 50-ies geriau vengti

    Maisto papildų rinka sparčiai auga, tačiau specialistai primena, kad vitaminai ir mineralai nėra nekalti. Moterims po 50-ies, ypač po menopauzės, organizmo poreikiai keičiasi, todėl dalis anksčiau vartotų papildų gali tapti nereikalingi ar net didinti rizikas.

    Gydytojai pabrėžia, kad pagrindinis principas paprastas: pirmiausia verta įvertinti mitybą, vartojamus vaistus ir atlikti tyrimus. Papildai turėtų būti pasirenkami tik turint aiškią priežastį, o ne vadovaujantis reklama ar draugų patarimais.

    Geležis: tik patvirtinus trūkumą

    Geležis reikalinga deguonies pernešimui kraujyje, energijos apykaitai ir imuninei sistemai. Tačiau po menopauzės geležies stygiaus tikimybė dažniausiai sumažėja, nes nebelieka mėnesinių metu patiriamų netekčių.

    Vartojant geležies papildus be indikacijų, gali pasireikšti virškinimo sutrikimai, o ilgainiui organizme gali kauptis per didelis geležies kiekis, kuris siejamas su audinių pažaida. Praktikoje tai reiškia, kad geležies papildai turėtų būti vartojami tik nustačius stoką kraujo tyrimais ir suderinus dozę su gydytoju.

    Rekomenduojamos normos skiriasi pagal amžių ir fiziologinę būklę: moterims iki menopauzės įprastai reikia daugiau geležies nei po jos. Jei atsiranda nuovargis, silpnumas ar kiti simptomai, dažniau patariama tirti feritiną ir bendrą kraujo vaizdą, o ne savarankiškai pradėti vartoti papildus.

    Vitaminas A: atsargiau su didelėmis dozėmis

    Vitaminas A yra riebaluose tirpus vitaminas, svarbus regėjimui, imuninei sistemai ir ląstelių funkcijoms. Bėda ta, kad riebaluose tirpūs vitaminai gali kauptis organizme, todėl per didelės dozės didina toksinio poveikio riziką.

    Perteklinis vitamino A kiekis siejamas su mažesniu kaulų mineraliniu tankiu ir didesne lūžių rizika, o tai ypač aktualu po menopauzės, kai dėl hormoninių pokyčių kaulų masė natūraliai mažėja. Didesnį dėmesį verta atkreipti į iš anksto susiformavusį vitaminą A, kuris gaunamas iš gyvūninės kilmės produktų ir dalies papildų.

    Jeigu vartojami multivitaminai, verta pasitikrinti etiketę ir bendrą paros kiekį iš visų šaltinių. Jeigu nėra konkrečios gydytojo rekomendacijos, aukštų dozių papildai paprastai nėra būtini, ypač kai mityboje netrūksta vitamino A šaltinių.

    Kalcis: didelės dozės ne visada reiškia naudą

    Kalcis svarbus kaulų sveikatai, o po menopauzės, mažėjant estrogenų lygiui, osteoporozės rizika didėja. Dėl to daugelis moterų pradeda vartoti kalcio papildus, tačiau naujesni tyrimai rodo, kad vien papildai ne visuomet duoda apčiuopiamą naudą lūžių prevencijai.

    Be to, didelės kalcio papildų dozės gali sukelti vidurių užkietėjimą, didinti inkstų akmenų riziką ir kai kuriais atvejais lemti per didelį kalcio kiekį kraujyje. Ypač atsargiai vertinamos situacijos, kai kalcio gaunama daug ir su maistu, ir su papildais.

    Praktinė rekomendacija dažnai būna orientuotis į kalcio gavimą iš mitybos, o papildus rinktis tik tada, kai su maistu jo akivaizdžiai nepakanka. Taip pat svarbu prisiminti, kad kaulų sveikatai reikšmingi ir vitaminas D, fizinis aktyvumas bei jėgos pratimai.

    Vitaminas B6: pavojus viršijus saugias ribas

    Vitaminas B6 dalyvauja energijos apykaitoje, nervų sistemos ir imuniteto veikloje, jo yra žuvyje, mėsoje, ankštiniuose produktuose, bulvėse, bananuose. Problema kyla tuomet, kai B6 gaunama dideliais kiekiais iš papildų, ypač iš B grupės kompleksų.

    Ilgą laiką vartojant per dideles dozes, gali pasireikšti periferinių nervų pažeidimo požymiai, pavyzdžiui, tirpimas, dilgčiojimas ar deginimo jausmas galūnėse. Dėl to patariama vertinti bendrą B6 kiekį iš visų papildų ir rinktis tik tokias dozes, kurių realiai reikia.

    Jeigu atsiranda neįprastų jutimų pakitimų, o papildai vartojami reguliariai, verta nutraukti savarankišką vartojimą ir pasitarti su gydytoju. Daugeliu atvejų reikiamą B6 kiekį įmanoma užtikrinti vien subalansuota mityba.

    Kas iš tiesų padeda po 50-ies?

    Ilgaamžiškumo ir geros savijautos pagrindas dažniausiai yra ne papildai, o gyvenimo būdas. Kokybiškas miegas, reguliarus fizinis aktyvumas ir jėgos treniruotės padeda išlaikyti raumenų masę, kaulų tvirtumą bei geresnę medžiagų apykaitą.

    Svarbi ir mityba, kurioje netrūksta baltymų, daržovių, skaidulų bei kalcio šaltinių. Ne mažiau reikšmingi socialiniai ryšiai ir streso valdymas, nes jie siejami su geresne psichologine savijauta ir sveikesniu senėjimu.

    Renkantis maisto papildus, saugiausias kelias yra individualus vertinimas: tyrimai, gydytojo konsultacija ir aiškus tikslas. Tai ypač aktualu po 50-ies, kai dalis papildų, vartotų anksčiau, gali tapti ne pagalba, o papildoma rizika.

  • Karalienės Camillos pusryčių paslaptis: paprasta avižinė košė kasdien, bet vienas priedas stebina

    Naujoje knygoje „Cooking & The Crown“ aprašomi britų karališkosios šeimos kasdieniai įpročiai, o viena detalė sulaukė daugiausia dėmesio: karalienė Camilla, pasak autoriaus Tomo Parkerio Bowleso, šaltuoju metų laiku dažnai renkasi itin paprastus pusryčius.

    Teigiama, kad ji kasdien valgo avižinę košę, o išskirtinumas slypi ne egzotiškuose ingredientuose, o šaukšte naminio medaus. Medus, anot knygos, gaunamas iš avilių, laikomų šeimos valdose, ir dėl švelnaus skonio tinka tiek košei, tiek natūraliam jogurtui ar arbatai.

    Kuo avižos vertingos širdžiai?

    Avižos dažnai minimos kaip vienas palankiausių pasirinkimų kraujagyslėms, nes jose gausu tirpiųjų skaidulų, ypač beta gliukanų. Šios skaidulos virškinamajame trakte padeda „surišti“ dalį cholesterolio ir gali prisidėti prie mažesnio mažo tankio lipoproteinų, vadinamojo blogojo cholesterolio, kiekio.

    Europos maisto saugos institucijos vertinimu, teiginys apie cholesterolio mažinimą gali būti taikomas tuomet, kai per dieną suvartojama bent 3 gramai avižų beta gliukanų. Praktikoje tai dažnai atitinka įprastą dubenėlį avižinės košės, ypač jei pasirenkamos mažiau apdorotos avižos ir pakankama jų porcija.

    Medus: nauda ir ribos

    Medaus poveikis sveikatai dažnai aptariamas plačiai, tačiau svarbu atskirti tai, kas pagrįsta, nuo to, kas skamba pernelyg pažadėtinai. Mokslinėje literatūroje medus siejamas su antioksidacinėmis ir priešuždegiminėmis savybėmis, o kai kurie tyrimai rodo galimą teigiamą poveikį lipidų rodikliams.

    Vis dėlto medus iš esmės išlieka pridėtinis cukrus, todėl jo kiekį verta riboti, ypač turintiems padidėjusį gliukozės kiekį kraujyje, diabetą ar siekiantiems mažinti kūno svorį. Šaukštelis ar šaukštas medaus košėje gali būti priimtinas pasirinkimas, bet svarbiausia yra bendras dienos cukrų balansas.

    Kaip pusryčius padaryti dar sveikesnius?

    Knygoje minima, kad košė kartais verdama su riebiu pienu ir žiupsneliu druskos. Specialistai dažniau pataria rinktis vandenį arba liesesnį pieną, o druską ir baltą cukrų palikti retoms progoms, nes per didelis druskos kiekis siejamas su aukštesniu kraujospūdžiu.

    Norint natūralaus saldumo ir daugiau skaidulų, praktiškas sprendimas yra vaisiai ar uogos, pavyzdžiui, bananas, obuolys ar šaldytos uogos. Tokie priedai padidina kalio, antioksidantų ir vitaminų kiekį, o kartu padeda lengviau surinkti rekomenduojamas vaisių ir daržovių porcijas per dieną.

  • Vasara gali baigtis ligoninėje: požymiai, kad vanduo užterštas ir kur maudytis griežtai negalima

    Karštomis dienomis daugelis traukia prie ežerų ir upių, tačiau ne kiekviena vandens telkinio pakrantė yra saugi. Sveikatos specialistai primena, kad užterštame vandenyje galima pasigauti žarnyno infekciją, odos uždegimą ar alerginę reakciją, o kai kuriais atvejais poilsis baigiasi gydymu.

    Didžiausia rizika paprastai kyla ten, kur vanduo užteršiamas nuotekomis, paviršiniais lietaus srautais arba intensyviai lankomose vietose, kai nepakanka infrastruktūros. Ypač atsargiems verta būti po smarkių liūčių, nes tuomet į telkinius nuplaunami nešvarumai, įskaitant fekalinę taršą.

    Požymiai, kad maudytis neverta

    Vienas akivaizdžiausių signalų yra drumstas vanduo, plūduriuojančios šiukšlės ar maisto atliekos, taip pat vadinamasis vandens žydėjimas. Tai gali reikšti padidėjusį mikroorganizmų kiekį arba organinių medžiagų perteklių, o kartu ir didesnę infekcijų riziką.

    Rimtas perspėjimas yra ir nemalonus kvapas, primenantis kanalizaciją, puvimą, sieros vandenilį ar chemikalus. Neįprasta vandens spalva, pavyzdžiui, ryškiai žalia, melsva, ruda ar rūdžių atspalvio, taip pat gali rodyti dumblių suvešėjimą ar cheminę taršą.

    Jei paviršiuje matyti putos, aliejingos dėmės arba tirštas apnašas primenantis sluoksnis, geriau nerizikuoti. Tokie požymiai gali būti susiję su naftos produktų, buitinių ar pramoninių nuotekų patekimu, o kartais ir su toksinus galinčiais išskirti dumbliais.

    Kur ypač pavojinga maudytis

    Maudytis nerekomenduojama ten, kur netoliese matyti vamzdžiai, vandens išleidimo vietos ar kiti galimi nuotekų patekimo taškai. Atsargumo reikia ir prie vandens telkinių, šalia kurių įrengti valymo įrenginiai, veikia pramonės objektai ar intensyvūs ūkiai.

    Dar vienas blogas ženklas yra gausios šiukšlės pakrantėje, taip pat pastebėta nugaišusi žuvis. Tai gali rodyti prastą sanitarinę būklę, deguonies trūkumą vandenyje arba toksinę taršą.

    Ypatinga taisyklė yra paprasta: jei pakrantėje pastatytos lentelės, kad maudytis draudžiama, jų ignoruoti negalima. Tokie įspėjimai dažniausiai atsiranda gavus duomenis apie taršą arba nustačius pavojų žmonių sveikatai.

    Kas yra cerkarinis dermatitas

    Vasarą kai kuriuose ežeruose pasitaiko atvejų, kai po maudynių ar net pabraidymo seklumoje ant odos atsiranda smulkus bėrimas, paraudę spuogeliai ir stiprus niežulys. Tai gali būti cerkarinis dermatitas, dažnai vadinamas cerkarija arba paukščių parazitų sukeliama odos reakcija.

    Jį sukelia mikroskopinės vandens paukščių parazitų lervos, kurios vystosi tam tikruose moliuskuose priekrantės augalijoje. Šiltas vanduo gali skatinti jų aktyvumą, o žmogaus odoje jos neišgyvena, todėl dažniausiai pasireiškia alerginė, trumpalaikė reakcija.

    „Jei po maudynių atsirado bėrimas ir stiprus niežulys, tai dažniausiai yra organizmo reakcija, o ne ilgalaikė infekcija, tačiau simptomus verta stebėti ir prireikus pasitarti su gydytoju“, – pabrėžia visuomenės sveikatos specialistai.

    Norint sumažinti riziką, saugiausia rinktis oficialias maudyklas, kuriose reguliariai stebima vandens kokybė, o teritorija pritaikyta poilsiui. Jei kyla abejonių, verta palaukti, kol po liūčių vanduo nusistovės, ir sekti naujausią savivaldybių bei sveikatos institucijų informaciją.

  • Blogiausias ledų pasirinkimas parduotuvėse: kaip atpažinti palmių aliejų ir transriebalus etiketėje

    Perkant ledus svarbiausia ne skonis, o sudėtis: daugiausia abejonių kelia produktai, kuriuose pieno riebalai pakeičiami pigesniais augaliniais riebalais. Tokiuose desertuose neretai naudojamas palmių ar kokosų aliejus, o kai kuriais atvejais ir iš dalies hidrinti riebalai. Specialistai pabrėžia, kad būtent pastarieji gali būti susiję su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika.

    Didžiausia problema kyla tada, kai produktuose aptinkama transriebalų. Pasaulio sveikatos organizacija yra nurodžiusi, kad pramoniniai transriebalai didina blogojo cholesterolio kiekį, mažina gerojo cholesterolio lygį ir siejami su didesne koronarinės širdies ligos rizika. Dėl to daugelyje šalių jų kiekis maiste yra griežtai ribojamas.

    Kaip greitai įvertinti sudėtį

    Norint išvengti prastesnės sudėties ledų, pirmiausia verta perskaityti ingredientų sąrašą. Jei matote, kad vietoje pieno riebalų nurodyti augaliniai riebalai ar aliejai, tai signalas, jog produktas gali būti ne klasikiniai pieno ledai, o mišrios sudėties desertas.

    Taip pat verta atkreipti dėmesį į formuluotes, kurios gali reikšti didesnį perdirbtų riebalų kiekį, pavyzdžiui, iš dalies hidrinti riebalai. Europos Sąjungoje pramoninių transriebalų kiekis nuo 2021 metų yra apribotas iki 2 gramų 100 gramų riebalų, tačiau tai nereiškia, kad tokių riebalų maiste visai nebelieka.

    Vaisinis ledas ne visada lengvas pasirinkimas

    Dalis pirkėjų mano, kad vaisiniai ledai ar šerbetai automatiškai yra sveikesni, bet realybė dažnai kitokia. Masinės gamybos vaisiniuose leduose neretai dominuoja vanduo, cukrus ar gliukozės sirupai, o skonį ir spalvą sustiprina kvapiosios ir dažančios medžiagos.

    Norint išsirinkti geresnį variantą, verta žiūrėti, kas įrašyta sąrašo pradžioje. Jei pirmose pozicijose nurodyta vaisių ar uogų tyrė, sultys ar jų koncentratas, tikimybė, kad desertas bus artimesnis šerbetui, yra didesnė, o jei pirmauja cukrus ir sirupai, toks pasirinkimas labiau primins saldintą šaldytą gėrimą.

    Dar viena rizika: laikymo sąlygos

    Net ir gera sudėtis neapsaugo, jei produktas laikytas netinkamai. Pažeista pakuotė, apšerkšnijęs paviršius, netaisyklinga forma ar dideli ledo kristalai gali rodyti, kad ledai buvo atitirpę ir vėl užšaldyti, o tai blogina tekstūrą ir gali didinti mikrobiologinę riziką.

    Perkant verta įvertinti ir šaldiklio būklę: ar durys sandariai užsidaro, ar viduje nėra vandens ir tirpstančio šerkšno požymių. Jei produktas deformuotas ar sulipęs į gabalą, saugiausia rinktis kitą pakuotę.