CP v2

Blog

  • „Live Science“ apklausa: dalis žmonių net pasiruošė kemperį kaip evakuacijos transportą

    Didėjant ekstremalių orų rizikai, dalis žmonių ruoštis nelaimėms ima labai rimtai – net įsirengia kemperį kaip avarinę evakuacijos transporto priemonę.

    Apie tai rašo „Live Science“, pristatęs skaitytojų apklausą apie pasirengimą stichinėms nelaimėms ir tai, kokius planus ar atsargas žmonės laiko namuose.

    Tekste minimas vadinamasis „super“ El Ninjo, kuris, kaip prognozuojama, Jungtinėse Valstijose gali lemti stipresnes liūtis ir potvynius. Kartu primenama, kad potvyniai ir kitos nelaimės, pavyzdžiui, miškų gaisrai, dažnėja klimato kaitos kontekste.

    Apklausa parodė, kad žmonių pasirengimo lygis labai skiriasi: vieni turi paruoštą avarinį rinkinį su maistu ir pirmosios pagalbos priemonėmis, kiti iš anksto susitaria dėl susitikimo vietos ar saugios erdvės, o dalis apie tai apskritai nėra pagalvoję.

    Apklausa: daugiau nei pusė teigia turintys avarinį rinkinį

    Į „Live Science“ apklausą atsakė daugiau nei 130 žmonių. Didžiausia dalis – 51 proc. – pasirinko atsakymą, kad turi paruoštą avarinį rinkinį netikėtiems atvejams.

    Komentaruose ši nuostata atsispindėjo ir asmeninėmis istorijomis: vienas skaitytojas pasakojo, kad gyvena netoli teritorijos, kur kyla žolės gaisrų rizika, todėl nusipirko ir apsirūpino kemperį kaip „bugout“ (skubios evakuacijos) transportą.

    Jo teigimu, toks sprendimas iš pradžių atrodė kraštutinis, tačiau laikui bėgant – vis labiau pagrįstas. Komentare minėta, kad turimos maisto, vandens ir pirmosios pagalbos atsargos žmonėms bei šunims leistų išsilaikyti 3–5 dienas iki būtinybės papildyti atsargas.

    Kiti patarimai: nuo šiltnamio iki saulės baterijų

    Kitas komentatorius ragino ruoštis dar plačiau: įsirengti šiltnamį, auginti maistą, mokytis kaupti vandenį, galvoti apie lauko tualetą, daugiau dėmesio skirti savarankiškumui ir mainams su kaimynais.

    Tarp siūlymų taip pat skambėjo vaismedžių sodinimas, saulės baterijų įsirengimas ir elektrinio transporto pasirinkimas – nuo dviračio iki automobilio. Komentare paminėtas ir oro sausintuvo laikymas namuose.

    Nors tokios priemonės daliai žmonių gali atrodyti perdėtos, tekstas pabrėžia, kad aiškus planas ir bent minimalios atsargos gali padėti jaustis ramiau, kai situacija tampa nenuspėjama.

    Kita vertus, straipsnis primena ir paprastą faktą: pasirengimas nėra vien „viskas arba nieko“ sprendimas – žmonės renkasi labai skirtingą lygį, atsižvelgdami į rizikas, gyvenamąją vietą ir galimybes.

  • Centrinėje Ramiojo vandenyno dalyje fiksuotas temperatūros rekordas: gali keistis El Ninjo pobūdis

    Centrinėje pusiaujo Ramiojo vandenyno dalyje užfiksuotas naujas jūros paviršiaus temperatūros rekordas – viename svarbiausių El Ninjo stebėsenos regionų ji pirmą kartą perkopė 30 laipsnių Celsijaus.

    Preliminarūs duomenys, paskelbti spalio 5 dieną, rodo, kad vadinamojo Niño 3.4 regiono vanduo viršijo 86 laipsnius pagal Farenheitą (30 laipsnių Celsijaus). Apie tai praneša „Live Science“.

    Niño 3.4 – tai zona ties pusiauju, kur mokslininkai dažniausiai vertina, kaip vystosi El Ninjo (šiltoji natūralaus klimato ciklo fazė). Paprastai šioje vietoje vanduo būna gerokai vėsesnis nei vakarinėje Ramiojo vandenyno „šiltojo baseino“ dalyje netoli Australijos.

    Mokslininkai pabrėžia, kad toks absoliučios temperatūros šuolis šiame regione yra išskirtinis, tačiau El Ninjo stiprumas įprastai vertinamas ne pagal vieną skaičių, o pagal nukrypimą nuo daugiametės vidutinės temperatūros ir palyginimą su likusiais tropikais.

    Kodėl šis rekordas svarbus

    Kalifornijos universiteto (Irvine) Žemės sistemų mokslų profesorius Jin-Yi Yu pažymėjo, kad jei 30 laipsnių riba Niño 3.4 regione bus patvirtinta stebėjimų duomenų rinkiniuose, tai būtų „nepaprastas rekordas“.

    Jam pritarė ir kiti klimato tyrėjai: Rytų Anglijos universiteto Klimato tyrimų padalinio vadovas Timothy Osbornas bei Ekseterio universiteto profesorius Mat Collinsas šį rodiklį pavadino „labai reikšmingu“.

    Vis dėlto Osbornas atkreipė dėmesį, kad absoliuti temperatūra nėra pagrindinis El Ninjo „matuoklis“. Dažniau vertinama anomalija – kiek temperatūra skiriasi nuo įprastų sąlygų, o kartais lyginama su visų tropikų fonu, kad būtų mažiau iškreiptas bendras vandenynų šiltėjimas dėl klimato kaitos.

    Jo teigimu, pagal šiuos rodiklius dabartinis reiškinys jau priartėjo prie stipriausių užfiksuotų El Ninjo epizodų ir, prognozuojant tolesnį stiprėjimą, gali pranokti ankstesnius rekordus. Kai kuriais matavimais jis jau dabar išsiskiria šiam metų laikui.

    Kas vyksta Niño 3.4 regione

    Spalio 6 dieną Niño 3.4 regione fiksuota temperatūros anomalija buvo apie 3,34 laipsnio Celsijaus virš vidurkio ir, kaip teigiama, ji didėjo. Palyginimui, tipiško El Ninjo metu šis nukrypimas dažniausiai siekia maždaug 1–2 laipsnius Celsijaus.

    Jin-Yi Yu tai apibūdino kaip „išskirtinai didelį“ nukrypimą ir teigė, kad tai gali rodyti labai stipraus, kartais „super“ El Ninjo vadinamo reiškinio formavimąsi.

    Mat Collinsas nurodė, kad šių metų El Ninjo stiprėja ir dėl žmonių sukelto globalinio atšilimo – dėl jo pakyla „foninė“ vandenynų temperatūra. Anot jo, tikėtina, kad temperatūros Niño 3.4 regione dar kils artimiausiomis savaitėmis, didžiausią tašką pasieks lapkritį ar gruodį, o vėliau 2027 metais ims mažėti.

    Tame pačiame kontekste Yu įspėjo, kad, nors ateityje El Ninjo vidutiniškai gali tapti ekstremalesni, tai nereiškia, kad kiekvienas toks epizodas bus rekordinis – šie reiškiniai iš prigimties labai kintantys.

    Ar formuojasi „naujo tipo“ El Ninjo?

    Mokslininkai svarsto, kad gali keistis ne tik El Ninjo stiprumas, bet ir tai, kur tiksliai susitelkia didžiausias atšilimas bei kiek ilgai trunka epizodai. Yu teigė, kad jo komandos ir bendradarbių tyrimuose fiksuoti pokyčiai tiek intensyvume, tiek atšilimo vietoje, tiek trukmėje.

    Jis priminė idėją apie du El Ninjo tipus: rytinės Ramiojo vandenyno dalies ir centrinės Ramiojo vandenyno dalies. Pasak Yu, ankstesniuose stebėjimuose dažniau dominavo atšilimas rytinėje tropinio Ramiojo vandenyno dalyje, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais ryškiau pasireiškė centrinės dalies epizodai, o kai kurie El Ninjo atvejai ėmė trukti ilgiau.

    Yu taip pat svarstė, kad globalinis atšilimas gali stiprinti atmosferos ir vandenyno sąveikas subtropiniame Ramiajame vandenyne, o šiems procesams susijungus su pusiaujo zona, gali kilti neįprastai stiprūs epizodai su itin dideliu atšilimu centrinėje vandenyno dalyje.

    El Ninjo paprastai susiformuoja, kai šiltesnis vanduo iš vakarų tropinio Ramiojo vandenyno pasislenka į rytus pusiaujo link Pietų Amerikos. Tai gali kilstelėti pasaulio temperatūrą ir perstumdyti kritulių bei vėjų juostas: vienur išauga liūčių ir potvynių rizika, kitur didėja sausros tikimybė.

  • Atakamos dykumoje rastas 9 mln. metų kapibaros dantis kelia abejonių dėl jos sausros istorijos

    Šiaurinės Čilės Atakamos dykumoje mokslininkai aptiko maždaug 9 milijonų metų amžiaus krūminį dantį, priklausiusį šiuolaikinių kapibarų giminaičiui. Radinys stebina, nes kapibaros yra pusiau vandens gyvūnai, gyvenantys tik šalia pastovių gėlo vandens telkinių.

    Apie atradimą pranešė „Live Science“, remdamasis nauju moksliniu straipsniu, kuriame teigiama: fosilija papildo įrodymus, kad Atakama, viena sausiausių Žemės vietų, ne visus pastaruosius dešimtmečius milijonų metų buvo nuolat itin sausa.

    Atakamos dykuma užima maždaug šiaurinį trečdalį Čilės, o jos kraštovaizdį formuoja dvi kalnų grandinės: pakrantės kalnagūbris vakaruose stabdo drėgmę iš Ramiojo vandenyno, o Andai rytuose – kritulius iš Atlanto pusės. Dėl to dalyje dykumos itin sausa – per mėnesį čia iškrenta mažiau nei 2 milimetrai lietaus.

    Vis dėlto nauja fosilija leidžia manyti, kad bent kai kuriais laikotarpiais sąlygos galėjo būti drėgnesnės. Kapibarų giminaičio danties buvimas šiandieninėje hiper sausringoje teritorijoje dera su hipoteze, kad Atakamos klimatas praeityje kito, o ne visada buvo vienodai atšiaurus.

    Dantis rastas jūrinių nuogulų sluoksnyje

    Tyrėjai dantį aptiko nuogulose, kurios, kaip teigiama, susidarė seklioje jūrinėje aplinkoje maždaug prieš 7–10 milijonų metų. Tai dar viena užuomina, kad vėlyvajame miocene šiandieninė dykuma galėjo atrodyti visiškai kitaip.

    Be paties danties, toje pačioje vietovėje rasta ir mikroskopinių augalų liekanų – fitolitų. Jie rodo, kad regione galėjo augti palmės, žolės, imbieriniai ir kiti žydintys augalai, būdingi gerokai drėgnesnėms, net subtropinėms sąlygoms.

    Mokslininkų teigimu, tokie duomenys papildo platesnį įrodymų rinkinį, leidžiantį svarstyti, kad Atakama praeityje buvo pakankamai drėgna įvairiai gyvūnijai ir augalijai. Pusiau vandeninis gyvenimo būdas šiuo atveju tampa svarbia detale: kapibarų giminaičiams reikėjo ne tik vandens, bet ir vandens reikalaujančios augmenijos.

    Kaip kapibaros giminaičiai galėjo pasiekti šią vietą

    Tyrėjai nėra tikri, kaip tiksliai šie gyvūnai galėjo atsirasti Atakamos regione. Nors tuo laikotarpiu kapibaros Pietų Amerikoje jau gyveno, Andai sudaro didžiulę natūralią kliūtį tarp dabartinių jų paplitimo teritorijų ir radinio vietos.

    Viena iš straipsnyje aptariamų versijų – kad gyvūnai galėjo migruoti ne per kalnus, o vakarine žemyno pakrante, sekdami pelkes, upes ir kitas vandeningas buveines. Tokia kryptis logiškai sietųsi su tuo, kad kapibaroms reikalinga nuolatinė prieiga prie vandens.

    Nepriklausoma tyrime nedalyvavusi mokslininkė, Žemės mokslų profesorė Samantha Hopkins, išreiškė mintį, kad mažai tikėtina, jog dantis į šią vietą pateko ne gyvenus čia patiems gyvūnams. Jos vertinimu, danties dydis ir aplinkybės apsunkina paaiškinimą, kad jis galėjo būti atgabentas labai dideliais atstumais be vandeningos aplinkos.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Scientific Reports“. Nors vienas radinys pats savaime dar neatsako į visus klausimus apie Atakamos klimato istoriją, jis suteikia papildomą argumentą diskusijai: ši dykuma praeityje galėjo būti epizodiškai drėgnesnė, nei rodo dabartinis jos vaizdas.

  • Palydovas užfiksavo spalvingą „mozaiką“: tūkstančiai mažų ūkių prie didžiausios Taivano upės

    Nauja palydovinė nuotrauka atskleidė spalvingą, tarsi „mozaiką“ primenantį vaizdą Taivane – vienoje šalies vietovėje glaudžiai susispietę tūkstančiai smulkių ūkių sklypų.

    Nuotrauką balandžio 24 dieną užfiksavo palydovas „Landsat 9“, o vaizdas apima Junlino (Yunlin) apygardą Čianano (Chianan) lygumoje, netoli didžiausios salos upės Džuošuei (Zhuoshui).

    Šis „laukų jūros“ raštas išryškina, kokie dideli iššūkiai tenka tankiai apgyvendintai salai: Taivanas užima apie 36 000 kvadratinių kilometrų, o jame gyvena maždaug 23 mln. žmonių. Tai sukuria didelį spaudimą žemės ūkiui aprūpinti gyventojus maistu, ypač kai reikšmingą teritorijos dalį sudaro kalnai ir atogrąžų miškai.

    Skaičiuojama, kad vienam gyventojui Taivane tenka tik apie 300 kvadratinių metrų dirbamos žemės – maždaug du trečdaliai krepšinio aikštelės ploto. Palyginimui, tai yra maždaug 10 kartų mažiau nei JAV.

    Junlinas – Taivano maisto krepšys

    Didžioji dalis Taivano maisto užauginama būtent Junlino apygardoje, įsikūrusioje maždaug per vidurį Čianano lygumos – ilgos, palei vakarinę salos pakrantę besidriekiančios lygumos juostos.

    Palydovinėje nuotraukoje matoma kiek mažiau nei pusė apygardos teritorijos, o vaizdo plotis siekia maždaug 24 kilometrus. Iš paukščio skrydžio tai atrodo kaip milžiniškas netaisyklingų stačiakampių „lopas prie lopo“.

    Tokį ūkių tankį ir išsidėstymą lemia lygi vietovė bei patogus vandens prieinamumas iš didžiausios salos upės. Dėl to čia auginama itin įvairių kultūrų – nuo ryžių ir saldžiųjų bulvių iki žemės riešutų, kukurūzų, cukranendrių, česnakų, svogūnų laiškų, kavos, vaisių ir lapinių daržovių.

    Vidutinis ūkis Junlino apygardoje yra mažesnis nei 10 000 kvadratinių metrų. Lyginant su JAV vidurkiu, tai – maždaug 90 kartų mažesnis ūkio plotas.

    Įstatymai ir paveldėjimas formuoja sklypus

    Tokią smulkiai „suskaidytą“ žemės struktūrą palaiko seniai galiojantys įstatymai, ribojantys, kiek žemės gali turėti vienas žmogus. Dalis ūkių perduodami iš kartos į kartą, todėl sklypai ilgainiui ir toliau fragmentuojasi.

    Maži plotai turi ir kitą pasekmę: greta vienas kito gali augti visiškai skirtingi augalai, todėl iš viršaus regionas primena spalvotą koliažą. Skirtingas augalų tipas, augimo stadija ar uždengimas keičia laukų atspalvius ir sukuria išskirtinę „mozaikos“ estetiką.

    Be augalininkystės, dalis smulkių ūkių naudojami ir gyvulininkystei – čia auginami viščiukai, galvijai ir, kaip nurodoma, milijonai kiaulių.

    Du ryškūs „anomaliniai“ plotai nuotraukoje

    Vienas labiausiai išsiskiriančių vaizdo elementų – mėlynų ir žalsvai melsvų stačiakampių „spiečius“ aplink Siluo (Xiluo) miestą šiaurės rytuose, visai po upe. Tai sklypai, uždengti plastikiniais šešėliavimo tinklais, kurie padeda apsaugoti pasėlius nuo kaitrios vasaros saulės ir stiprių liūčių drėgnuoju sezonu.

    Kita ryški detalė – didesni, šviesesni laukai netoli Baožongo (Baozhong) miesto pietvakariuose. Nurodoma, kad tai cukranendrių plotai, likę iš laikotarpio, kai Japonija valdė Taivaną 1895–1945 metais.

    Tuo metu reikšminga Čianano lygumos dalis buvo skirta cukranendrėms, o derliaus gabenimui buvo nutiestos geležinkelio linijos. Vėliau dauguma laukų pakeitė paskirtį, o beveik visos anuometinės geležinkelio atkarpos nebeeksploatuojamos.

    Nors šis vaizdas – tik vienas momentas iš kosmoso, jis aiškiai parodo, kaip ribota žemė ir gyventojų tankis formuoja unikalų Taivano žemės ūkio „rašinį“, matomą net iš orbitos.

  • Mokslininkai perrašė vieno didžiausių JAV meteoro kraterių istoriją: jis 100 mln. metų „jaunesnis“

    Vienas didžiausių JAV meteoro smūgio kraterių pasirodė esąs maždaug 100 milijonų metų „jaunesnis“, nei manyta iki šiol. Naujas datavimas rodo, kad vadinamasis Eimso (Ames) krateris Oklahomoje susiformavo gerokai vėliau ir galėjo sutapti su vienu didžiausių masinių išnykimų Žemės istorijoje.

    Apie tai rašoma „Live Science“ pristatomame tyrime, kuriame mokslininkai iš naujo įvertino po žeme esančios struktūros amžių. Krateris yra šiaurės Oklahomoje, netoli nedidelio Eimso miestelio, o jo skersmuo siekia apie 16 kilometrų – tai ketvirtas pagal dydį smūgio krateris JAV.

    Šis smūgio pėdsakas šiandien nematomas, nes tuo metu regioną dengė seklus vandenynas, o vėliau kraterį užklojo jūros dugno nuosėdos. Struktūra buvo aptikta tik 1991 metais, kai į ją atsitiktinai „pataikė“ naftos žvalgybos gręžiniai.

    Anksčiau Eimso krateris buvo siejamas su Ordoviko laikotarpio meteoritų įvykiu, kuris datuojamas maždaug 467 milijonais metų. Tačiau nauja analizė leidžia manyti, kad smūgis įvyko apie 370 milijonų metų prieš mūsų dienas – tai perkelia jį į visai kitą geologinį kontekstą.

    Kas pakeitė kraterio datą

    Tyrėjai kraterio uolienose ištyrė itin mažus cirkonio kristalus (zircon). Jie laikomi ypač patvariais ir geologams vertingais „laiko kapsulėmis“, nes jų vidinė struktūra išsaugo ekstremalių sąlygų – pavyzdžiui, didelio karščio ir slėgio – pėdsakus.

    Analizuodami mikroskopinius cirkonio fragmentus ir jų pažeidimų raštus, mokslininkai nustatė, kad smūgio signalas nuosekliai rodo „jaunesnį“ amžių. Taip paaiškėjo, kad krateris susidarė maždaug 97 milijonais metų vėliau, nei buvo siejama su Ordoviko meteoritų epizodu.

    Toks metodas vis dažniau naudojamas senovinių smūginių struktūrų datavimui – jis jau anksčiau padėjo patikslinti ir kitų kraterių amžių skirtingose pasaulio vietose. Mokslininkų teigimu, tikslesnė chronologija leidžia aiškiau suprasti, kaip pavieniai įvykiai „įsirašo“ į didesnius Žemės istorijos procesus.

    Sąsaja su masiniu išnykimu

    Naujas Eimso kraterio amžius sutampa su vadinamuoju vėlyvojo devono masiniu išnykimu, dar žinomu kaip Frasnijo–Famenijo įvykis. Manoma, kad šis procesas prasidėjo apie 372 milijonus metų prieš mūsų dienas ir truko kelis milijonus metų.

    Tuo laikotarpiu, kaip teigiama, vandenynuose smarkiai sumažėjo deguonies, o tai paveikė jūrų ekosistemas – galėjo išnykti iki pusės jūrinės gyvybės. Tyrėjai pabrėžia, kad Eimso smūgis nebuvo šio išnykimo priežastis, tačiau jo padariniai galėjo prisidėti prie regioninių klimato pokyčių.

    Pasak mokslininkų, smūgis būtų pakėlęs didžiulius dulkių kiekius į atmosferą, o tai galėjo sustiprinti vėsinimo efektą. Vis dėlto tai pateikiama kaip galima įtaka, o ne pagrindinis masinio išnykimo paaiškinimas.

    Tyrimo autoriai akcentuoja, kad tokie datavimo patikslinimai keičia bendrą supratimą apie Šiaurės Amerikos smūginių įvykių „grafiką“. Kuo tiksliau nustatomas laikas, tuo lengviau vertinti, ar smūgiai galėjo sutapti su kitais planetos masto pokyčiais.

  • Ar Žemėje kada nors buvo aukštesnis kalnas už Everestą? Geologai turi užuominų

    Everestas šiandien laikomas aukščiausiu Žemės kalnu, tačiau geologai neatmeta, kad labai seniai planetos paviršiuje galėjo stūksoti ir dar didesni masyvai. Vis dėlto tiksliai atsakyti, ar kada nors egzistavo už Everestą aukštesnė viršukalnė, mokslas kol kas negali.

    Kaip rašo „Live Science“, ekspertai pabrėžia, kad prieš šimtus milijonų ar milijardus metų buvusių kalnų „rekonstrukcijai“ trūksta detalių: erozija ir tektoniniai procesai per ilgesnį laiką nušlifuoja viršūnes ir „perrašo“ Žemės plutos istoriją. Dėl to šiandien neįmanoma nustatyti konkretaus senovinio „rekordininko“ taip, kaip matuojamas Everestas.

    Tačiau užuominų esama. Mokslininkai tyrinėja Žemės plutoje išlikusias uolienas ir nuosėdas, kurios kadaise buvo giliai po kalnų grandinėmis. Tokie „likučiai“ padeda suprasti, kokio storio buvo pluta po didžiulėmis kalnų sistemomis, o tai leidžia spėti, kokio masto galėjo būti anuometiniai kalnai.

    Geologai aiškina, kad kalnai susiformuoja ten, kur susiduria tektoninės plokštės ir žemyninė pluta yra išstumiama aukštyn. Kartu dalis plutos stumiama ir gilyn, todėl kalnų masyvai primena ledkalnius: virš paviršiaus matoma tik nedidelė dalis, o „šaknys“ slepiasi giliai po žeme.

    Yra natūrali riba, kiek kalnas gali užaugti

    Himalajai, kuriuose stūkso Everestas, yra palyginti jauni – jie pradėjo formuotis maždaug prieš 50–40 mln. metų, kai susidūrė Indijos ir Eurazijos žemyninės plokštės. Dėl to grandinė vis dar auga, nors tuo pat metu vyksta ir intensyvi erozija, „nuvalanti“ aštrias viršukalnes.

    Skaičiuojama, kad Himalajų plutos „kolona“ gali siekti maždaug 80 kilometrų gylį. Palyginus su Everesto aukščiu (8 849 metrai virš jūros lygio), matyti, jog įspūdinga viršūnė tėra nedidelė dalis viso geologinio darinio.

    Tokia sandara svarbi ir dėl kito dalyko: kalnai negali augti be galo. Didėjant masei, uolienos ima „neatlaikyti“ savo svorio, todėl egzistuoja riba, kada kalnų grandinė ima slūgti arba deformuotis.

    Senovinių „superkalnų“ kandidatai

    Vienu iš realiausių kandidatų, galėjusių prilygti Himalajams ar net juos lenkti, įvardijama Transgondvanos „superkalnų“ sistema. Ji pradėjo formuotis maždaug prieš 650 mln. metų, kai susidūrimai tarp tuometinių žemynų dalių prisidėjo prie superžemyno Gondvanos susidarymo.

    Nors Gondvana vėliau suiro, senovinės kalnų juostos pėdsakų aptinkama dabartinėje pietų Indijoje, Šri Lankoje, Tanzanijoje ir Kenijoje. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad ši sistema galėjo būti kelis kartus ilgesnė už Himalajus, o kai kurios plutos struktūros rodo išskirtinį mastą net ir po pusės milijardo metų erozijos.

    Pagal kai kuriuos vertinimus, išlikusios plutos dalys leidžia spėti, kad tuometiniai kalnai galėjo būti bent Himalajų dydžio, o gal net didesni. Vis dėlto tai nereiškia, kad būtinai buvo viena konkreti viršūnė, aiškiai aukštesnė už Everestą – greičiau kalbama apie labai didelio masto kalnų sistemas.

    Kitas minimas variantas – Grenvilio orogenezė, susijusi su superžemyno Rodinijos formavimusi maždaug prieš 1,3 mlrd. metų. Tačiau apie šios išnykusios grandinės aukštį žinoma mažiau, todėl nuomonės dėl jos masto išsiskiria.

    Dar senesnėje praeityje, maždaug prieš 2 mlrd. metų, su superžemyno Nuna (dar vadinamo Columbia) formavimusi taip pat siejami milžiniškų kalnų požymiai. Tokie tyrimai remiasi, be kita ko, kristalų (pavyzdžiui, cirkonų) sudėtimi, išlikusia Žemės plutoje.

    Kodėl atsakymas gali likti neįmanomas

    Kuo giliau į praeitį žvelgiama, tuo daugiau neapibrėžtumo. Anot geologų, ankstyvojoje Žemėje, kai planeta buvo karštesnė, pluta galėjo prasčiau „laikyti“ didelį svorį, todėl itin aukštų kalnų susidarymas galėjo būti mažiau tikėtinas.

    Be to, stabilios žemyninės plokštės ir uolienos formavosi ne iš karto: maždaug prieš 4 mlrd. metų pradėjo ryškėti stabilesnė pluta, o dideliems žemynams susidaryti prireikė dar šimtų milijonų metų. Tai reiškia, kad net jei egzistavo milžiniškos kalnų sistemos, jų „pėdsakai“ šiandien gali būti pernelyg fragmentiški.

    Todėl mokslininkai pabrėžia: šiuo metu geriausi kandidatai į kada nors buvusių aukščiausių kalnų sistemas yra Nuna, Transgondvanos ir Himalajų grandinių laikotarpiai, tačiau konkretaus, už Everestą aukštesnio kalno įvardijimas greičiausiai liks atviras klausimas.

  • Karščio bangos slopina Kalifornijos sekvojų fotosintezę: mokslininkai dar nežino žalos masto

    Kalifornijos pakrančių sekvojos, vieni aukščiausių ir ilgaamžiškiausių medžių pasaulyje, per karščio šuolius ima lėčiau vykdyti fotosintezę. Naujas tyrimas rodo, kad kaitra tiesiogiai mažina jų gebėjimą „gaminti“ energiją iš saulės šviesos, o tai gali turėti ilgalaikių pasekmių.

    Apie tai praneša „Live Science“, remdamasis tyrimu, rugsėjo 22 dieną publikuotu mokslo žurnale „JGR Biogeosciences“. Mokslininkai pabrėžia, kad dar nėra aišku, kada toks stresas tampa negrįžtama žala – šis klausimas dabar vienas svarbiausių.

    Sekvojų miškai laikomi vienomis didžiausių antžeminių anglies „saugyklų“ planetoje, nes šie medžiai sukaupia itin daug biomasės. Tačiau sekvojos evoliuciškai prisitaikė prie istoriškai švelnesnio centrinės ir šiaurinės Kalifornijos klimato, o pastaraisiais dešimtmečiais regione fiksuojamas šilimas ir dažnesnės ekstremalios karščio dienos.

    Į tyrėjų akiratį pateko paprastas, bet svarbus klausimas: kas nutinka sekvojų lapams, kai termometro stulpelis šokteli virš 37 laipsnių Celsijaus? Atsakymas rodo, kad net ir tokios „atsparumo simboliu“ laikomos rūšys turi aiškias fiziologines ribas.

    Kaip buvo matuojamas karščio poveikis

    Tyrimo autoriai 2022–2024 metais stebėjo sekvojas Garsijos upės miške Mendosino apygardoje. Kartą ar du per mėnesį jie rinko kelis lapų mėginius ir matavo jų temperatūrą bei fluorescenciją.

    Fluorescencija naudojama kaip netiesioginis rodiklis, leidžiantis spręsti apie fotosintezės veikimą: augalai sugertą šviesą gali panaudoti fotosintezei, išsklaidyti kaip šilumą arba „atspindėti“ šviesos pavidalu. Be to, vienas lapas būdavo trumpam pridengiamas folija, kad „pailsėtų“, o tuomet vertinama jo maksimali galima fotosintezės sparta.

    Karštomis dienomis saulėje buvę lapai buvo iki 10 laipsnių Celsijaus karštesni nei aplinkos oras. Tyrėjų vertinimu, toks skirtumas rodo, kad lapai patiria stresą ir nebesugeba pakankamai efektyviai reguliuoti temperatūros.

    Kodėl užsidaro „poros“ ir ką tai reiškia

    Daugelis augalų temperatūrą ir vandens balansą reguliuoja per žioteles – mikroskopines poras lapų paviršiuje. Jos kontroliuoja, kiek anglies dvideginio patenka į augalą ir kiek deguonies bei vandens garų iš jo pasišalina.

    Kai labai karšta, augalai gali užverti žioteles, kad sumažintų vandens netekimą. Tačiau tai reiškia ir mažesnį anglies dvideginio patekimą, todėl fotosintezė lėtėja, o augalas gauna mažiau energijos.

    Vis dėlto tyrėjai nustatė, kad problema neapsiriboja vien žiotelių užsidarymu. Laboratorijoje lapų mėginiai buvo kaitinami, būdami vandenyje, tačiau ir tokiomis sąlygomis, pasak tyrimo autorių, fotosintezė mažėjo kylant temperatūrai.

    Neatsakytas klausimas – kada žala tampa negrįžtama

    Tyrimo išvada – karštis gali tiesiogiai riboti sekvojų fotosintezės pajėgumą, vadinasi, šylant klimatui gali mažėti ir jų gebėjimas kaupti atmosferos anglį. Tai svarbu ne tik pačioms sekvojoms, bet ir platesniam ekosistemų vaidmeniui klimato sistemoje.

    Tačiau mokslininkai pabrėžia, kad kol kas nėra aišku, kiek iš stebėto poveikio yra laikina, grįžtama reakcija į stresą, o kiek – jau realus audinių pažeidimas. Būtent ribos, nuo kurios prasideda negrįžtami procesai, šiuo metu išlieka prastai suprastos.

    Kitas tyrimų žingsnis – pereiti nuo atskirų lapų matavimų prie visų medžių ir visos ekosistemos atsako vertinimo. Tam, pasak tyrėjų, reikia daugiau duomenų apie tai, kaip karštis ir sausra veikia sekvojų miškus ilgesniais laikotarpiais.

  • Tyrimas: po Juodosios mirties Europoje rūšių įvairovė smuko – apleista dirbama žemė turėjo kainą

    Naujas tyrimas rodo, kad per Juodosios mirties epidemiją Europoje nukentėjo ne tik žmonės – smarkiai smuko ir biologinė įvairovė. Mokslininkai daro išvadą, kad kai dėl masinių mirčių buvo apleisti dideli dirbamos žemės plotai, daugelyje vietovių sumažėjo augalų rūšių įvairovė.

    Kaip skelbia „Live Science“, tyrėjai pabrėžia: žmonių veikla viduramžių kraštovaizdyje neretai kūrė įvairias buveines, o staigus šios veiklos nutrūkimas kai kurias ekosistemas padarė skurdesnes. Tai meta iššūkį paprastam įsitikinimui, kad kuo mažiau žmogaus – tuo gamtai visada geriau.

    XIV amžiaus Europoje suirutę didino ne vien maras. Straipsnyje primenama, kad amžiaus pradžioje vyravo šaltas ir drėgnas klimatas, o 1315–1317 metais žemyną ištiko Didysis badas, lydėtas žemės ūkio nesėkmių.

    Vėliau sekusi Juodoji mirtis – buboninio maro epidemija, kurią sukelia bakterija Yersinia pestis – pražudė daugiau nei trečdalį Europos gyventojų. Dėl demografinio smūgio ir socialinių pokyčių buvo apleista daug žemės ūkio paskirties žemių, o populiacijos, kaip nurodoma, pradėjo reikšmingiau atsigauti tik XVI amžiuje.

    Žiedadulkių „archyvas“: ką parodė daugiau nei 100 vietovių

    Tyrime, publikuotame kovo 4 dieną žurnale „Ecology Letters“, mokslininkai analizavo daugiau nei 100 žiedadulkių įrašų iš Europos. Iš viso buvo vertinama apie 4 600 mėginių, surinktų iš labai skirtingų regionų – nuo Prancūzijos žemumų ir pietvakarių Jungtinės Karalystės aukštumų iki Šveicarijos Alpių.

    Žiedadulkių duomenys leidžia spręsti, kokie augalai dominavo praeities kraštovaizdžiuose, o kartu – ir kaip buvo naudojama žemė. Pavyzdžiui, javų (kviečių, miežių, rugių) žiedadulkių dalis gali rodyti, ar teritorijoje intensyviai ūkininkauta.

    Tyrėjai vietoves suskirstė į tris grupes: tas, kuriose žemės ūkio gamyba didėjo, tas, kuriose ji mažėjo, ir tas, kuriose nerasta javų auginimo požymių. Būtent toks palyginimas leido įvertinti, kaip žemės ūkio pokyčiai siejosi su augalų įvairove.

    Kur apleista, ten skurdesnė įvairovė

    Pasak tyrimo autorių, bendra biologinės įvairovės tendencija buvo neigiama, tačiau bendrą kritimą labiausiai lėmė būtent tos vietovės, kuriose po epidemijos smuko žemės ūkio gamyba. Ten, kur ūkinė veikla traukėsi, fiksuotas maždaug 40 proc. biologinės įvairovės sumažėjimas.

    Tačiau tyrimas rodo ir kitą pusę: maždaug po 150 metų, kai gyventojų skaičius pradėjo atsistatyti ir kraštovaizdyje vėl daugėjo trikdžių bei ūkinės veiklos, biologinė įvairovė ėmė augti – net šiek tiek viršydama prieš epidemiją buvusį lygį.

    Tyrėjai šiuos pokyčius sieja su tuo, kad viduramžių kraštovaizdis dažnai buvo margas: šalia dirbamų laukų išlikdavo miško plotai, viržynai, tvenkiniai, antrinis miškas. Toks „mozaikinis“ žemėnaudos modelis sudarydavo daugiau skirtingų buveinių, todėl įvairioms augalų rūšims būdavo lengviau įsitvirtinti.

    Kuo tai siejasi su šiandienos žemės ūkiu

    Straipsnyje pažymima, kad šiandien žemės ūkyje dažnai vyrauja monokultūros – kai dideliuose plotuose auginama viena kultūra. Tai paprastai mažina biologinę įvairovę, nes kraštovaizdis tampa vienodesnis ir palieka mažiau vietos skirtingoms buveinėms.

    Tyrime pateikiama mintis, jog istorinis pavyzdys gali padėti geriau suprasti, kaip galima ūkininkauti išlaikant įvairesnį kraštovaizdį. Kitaip tariant, ne vien „kiek ūkininkaujame“, bet ir „kaip“ – gali turėti didelę reikšmę rūšių įvairovei.

    Autoriai taip pat atkreipia dėmesį, kad vien rūšių skaičiaus nepakanka: svarbi ir vadinamoji funkcinė įvairovė – ką skirtingos rūšys „daro“ ekosistemoje. Nuo jos gali priklausyti, kiek ekosistemos yra atsparios klimato pokyčiams ir kitiems sukrėtimams, o tai aktualu ir galvojant apie ateities žemės ūkio tvarumą.

  • „Fronted“ pritraukė 1,7 mln. eurų: plės DI platformą tarptautiniam įdarbinimui

    „Fronted“ pritraukė 1,7 mln. eurų: plės DI platformą tarptautiniam įdarbinimui

    Šiaurės šalių HR technologijų startuolis „Fronted“ pritraukė 1,7 mln. eurų (18 mln. Norvegijos kronų) pradinės stadijos investiciją. Lėšos bus skirtos tarptautinei plėtrai ir DI pagrįstos platformos, padedančios valdyti darbą su skirtingų šalių darbuotojais, vystymui.

    Kaip skelbia „Tech.eu“, investicijų raundui vadovavo Švedijos investicijų bendrovė „Kaknäs Invest“, prisidėjo ir „Skagerak Capital“. Prie finansavimo taip pat prisijungė esami investuotojai, tarp jų „Antler“ ir „Sondo Capital“, bei naujų verslo angelų grupė.

    Įmonėms, kurios plečiasi į užsienio rinkas, dažnai tenka susidurti su skirtingais darbo teisės reikalavimais, atlyginimų apskaitos sistemomis ir atitikties procedūromis. Veikiant keliose šalyse, neretai prireikia kelių paslaugų teikėjų, o tai didina administracinę naštą ir kaštus.

    „Fronted“ tikslas – šiuos procesus sutelkti į vieną integruotą sprendimą: platforma apjungia tarptautinę atranką, vadinamąsias Employer of Record (EOR) paslaugas bei įmonės steigimo ir valdymo užsienyje funkcijas. Kitaip tariant, siekiama, kad verslas tarptautinį įdarbinimą ir su tuo susijusius formalumus galėtų spręsti su vienu partneriu.

    Kaip veikia „Fronted“ platforma

    Startuolį įkūrė generalinis direktorius Mariusas Blakeris Høgevoldas ir valdybos pirmininkas bei komercijos vadovas Hansas Nyvoldas Kjellby. Jų vystomas produktas orientuotas į tarptautinių komandų samdymą ir kasdienę darbo santykių administraciją.

    Bendrovė teigia, kad technologija automatizuoja tokius darbus kaip darbo užmokesčio skaičiavimai, mokesčių suderinimai ir darbo sutarčių generavimas. Programinėje įrangoje įdiegiami vietos darbo teisės reikalavimai, kad būtų mažiau rankinio darbo ir paprasčiau laikytis taisyklių skirtingose jurisdikcijose.

    Anot įmonės, vienas tikslų – didinti kainodaros skaidrumą ir mažinti procesų fragmentaciją, kai tarptautinei plėtrai tenka derinti kelis atskirus tiekėjus. Tokia situacija ypač aktuali augančioms įmonėms, kurios nori greitai įeiti į naujas rinkas.

    Kur bus panaudotos investicijos

    „Fronted“ nurodo, kad naujas finansavimas bus naudojamas komercinei plėtrai ir operacinei infrastruktūrai išplėsti iki 70 šalių. Taip pat planuojama toliau vystyti DI paremtą atlyginimų skaičiavimo (payroll) modulį.

    Vienas iš bendrovės įkūrėjų Mariusas Blakeris Høgevoldas pabrėžė, kad tarptautinės plėtros metu įmonėms dažnai skaudžiausiai atsiremia į kainą ir sudėtingą administravimą. Jo teigimu, „Fronted“ siekia sukurti programinį „nematomą sluoksnį“, kuris nuimtų kasdienius galvos skausmus dirbant per valstybių sienas.

    Tokie sprendimai aktualūs ir Lietuvos įmonėms, kurios samdo specialistus užsienyje ar steigia padalinius kitose rinkose: skirtingos taisyklės, dokumentai ir apskaitos praktikos gali tapti kliūtimi net ir tada, kai darbuotojų ieškoma tik keliuose regionuose.

  • „Digital Science“ įsigijo „Jenni AI“: žada tikslesnes, patikrintas citatas akademiniams tekstams

    „Digital Science“ įsigijo „Jenni AI“: žada tikslesnes, patikrintas citatas akademiniams tekstams

    Jungtinės Karalystės mokslinių tyrimų duomenų ir įrankių bendrovė „Digital Science“ įsigijo „Jenni AI“ – DI platformą, kuria naudojasi daugiau nei 8 mln. studentų ir tyrėjų 189 šalyse.

    Kaip nurodoma pranešime, „Jenni AI“ sukurta tam, kad padėtų nuo pradinės idėjos pereiti prie galutinio akademinio darbo: vartotojai gali įkelti straipsnius, importuoti literatūros sąrašus, analizuoti šaltinius, rengti ir tobulinti tekstą.

    Vienas svarbiausių platformos akcentų – darbe naudojamų citatų ir nuorodų patikra, lyginant jas su originalia medžiaga. Būtent tokio patikimumo, „Digital Science“ teigimu, dažnai pasigenda žmonės, rašydami su bendros paskirties DI įrankiais.

    Artimiausiais mėnesiais „Jenni AI“ planuoja plėsti galimybes integruodama „Digital Science“ turimus tyrimų duomenis – pradėdama nuo „Dimensions“ duomenų bazės, kurioje sukaupta 171 mln. publikacijų, ir pasitelkdama visatekstės paieškos funkcijas.

    Ką keis integracija su „Dimensions“

    „Digital Science“ vadovas Stephenas Leichtas pažymi, kad tyrėjai DI jau naudoja kaip įprastą darbo dalį, tačiau esminis skirtumas atsiranda tada, kai šaltinių nuorodos tikrinamos prieš faktinį publikacijos tekstą.

    Bendrovės teigimu, tikslas – padėti mokslininkams efektyviau atrasti akademinę literatūrą, ją suprasti ir tiksliau cituoti, pasitelkiant „Dimensions“ sukauptą publikacijų masyvą bei paieškos galimybes.

    Sandoris taip pat stiprina „Digital Science“ ryšį su jaunaisiais tyrėjais – doktorantais ir magistrantais – kurie įrankius renkasi dar studijų pradžioje ir vėliau juos naudoja tęsdami mokslinę karjerą.

    „Jenni AI“ liks atskiras produktas

    „Jenni AI“ įsilieja į „Digital Science“ mokslinių įrankių portfelį, kuriame jau yra „Overleaf“, „Papers AI“ ir „ReadCube“.

    „Jenni AI“ vadovas Davidas Parkas teigė, kad platforma buvo kuriama su idėja, jog ateitis „rašoma su DI, o ne DI“, o prisijungimas prie „Digital Science“ esą leis žengti didelį žingsnį link platesnio prieinamumo prie žinių ir įrankių.

    Pranešama, kad „Jenni AI“ ir toliau veiks kaip atskiras produktas po tuo pačiu pavadinimu – su ta pačia komanda, kainodara ir prenumeratos planais.