Šiaurės Kenijoje aptiktas 1,45 mln. metų senumo blauzdikaulis verčia iš naujo kelti nepatogų klausimą apie žmogaus evoliuciją – ar mūsų tolimi giminaičiai galėjo maitintis vieni kitais dar gerokai iki šiuolaikinių žmonių atsiradimo.
Kaip rašo „ZME Science“, mokslininkų grupė, vadovaujama paleoantropologės Brianos Pobiner iš Smithsonian Nacionalinio gamtos istorijos muziejaus, ant fosilijos nustatė devynis įrėžimus, labai panašius į padarytus aštriais akmeniniais įrankiais.
Vis dėlto vien įpjovos dar nereiškia, kad mėsa tikrai buvo suvalgyta. Tyrėjai pabrėžia, kad fosilija rodo kūno apdorojimą, bet pats kanibalizmo faktas lieka tikėtina, o ne galutinai įrodyta interpretacija.
Radinio istorija ilga: kaulas, žinomas kaip KNM-ER 741, buvo aptiktas dar 1970 metais – jį surado Mary Leakey, o fosilija iki šiol saugota Kenijos nacionalinių muziejų kolekcijose.
Tyrėjai ieškojo plėšrūnų pėdsakų
B. Pobiner šį kaulą atidžiau apžiūrėjo 2017 metais, ieškodama senovinių plėšrūnų paliktų dantų žymių. Tačiau vietoje jų ji pastebėjo siaurus griovelius, panašius į akmeninių įrankių paliktus pjūvius.
Norėdami patikrinti šią hipotezę, mokslininkai bendradarbiavo su Michaeliu Pante iš Kolorado valstijos universiteto ir Trevoru Keevilu (tuomet dirbusiu Purdue universitete). Jie sukūrė pjūvių 3D skenavimus ir lygino juos su didele baze, kurioje – 898 eksperimentiniu būdu gautų žymių pavyzdžiai: nuo dantų iki mindžiojimo ar mėsinėjimo pėdsakų.
Analizė parodė, kad devyni iš vienuolikos įbrėžimų neabejotinai atitinka akmeninių įrankių paliktas žymes. Dar dvi žymės priminė įkandimus – galimai didelės katės, o artimiausias atitikmuo buvo liūtas.
Ką rodo įpjovų vieta ir kryptis
Mokslininkai atkreipia dėmesį į tai, kur kaulo paviršiuje matomos įpjovos: jos yra ten, kur tvirtinasi blauzdos raumuo. Tokia vieta gali reikšti sąmoningą bandymą pašalinti minkštuosius audinius.
Be to, įpjovų kryptis gana vienoda – tai leidžia spėti, kad pjūviai galėjo būti padaryti nuosekliais judesiais, nekeičiant suėmimo ar darbo kampo. Panašios žymės randamos ir ant gyvūnų kaulų, kai jie būdavo apdorojami maistui.
Tačiau archeologai, kuriuos 2023 metais cituoja „Science News“, ragino neskubėti: kūno apdorojimo pėdsakai nebūtinai reiškia suvalgymą. Vieno kaulo gali neužtekti, kad būtų aiškiai atskirta, ar tai buvo maisto gavimas, ar kitos – mums nebeprieinamos – praktikos.
Neaišku, kam priklausė kaulas ir kas įvyko iš tikrųjų
Dar viena problema – pati fosilija nėra patikimai „pririšta“ prie konkrečios rūšies. Iš pradžių ji buvo priskirta Australopithecus boisei (dabar dažniau vadinamam Paranthropus boisei), vėliau – Homo erectus, tačiau šiandien mokslininkai pripažįsta, kad tiksliai nustatyti rūšį vis dar nepavyksta.
Tai svarbu ir dėl kanibalizmo apibrėžimo: kanibalizmu laikomas atvejis, kai abi pusės priklauso tai pačiai rūšiai. Kol neaišku, kam priklausė kaulas, sunku tvirtai pasakyti, ar tai buvo būtent kanibalizmas, ar – teoriškai – skirtingų homininų rūšių sąveika.
Ne mažiau miglota ir įvykių seka. Viena versija – homininas pirmiausia akmeniniu įrankiu pašalino mėsą, o vėliau likučius apgraužė didelė katė. Kita – plėšrūnas galėjo sumedžioti homininą, bet buvo išbaidytas, o tada kiti homininai pasisavino grobį.
Tyrimas buvo publikuotas žurnale „Scientific Reports“.
Be Kenijos radinio, straipsnyje minimi ir naujesni duomenys iš Ispanijos Gran Dolinos vietovės: 2026 metų liepą tyrėjai paskelbė radę 24 papildomas Homo antecessor fosilijas, kurių dalis taip pat turi kūno apdorojimo žymių. Vis dėlto šie radiniai yra gerokai „jaunesni“ (apie 850 000 metų) ir tiesiogiai neatsako, kas nutiko KNM-ER 741 savininkui.
Leave a Reply