Tag: Privatumas

  • Kaimynas virš buto durų įsirengė kamerą: kada tai legalu ir ką sako BDAR?

    Kaimynas virš buto durų įsirengė kamerą: kada tai legalu ir ką sako BDAR?

    Daugiabučiuose vis dažniau virš buto durų atsiranda vaizdo kameros ar vaizdo durų skambučiai. Pats kameros įrengimas ne visada yra draudžiamas, tačiau teisėtumas priklauso nuo to, ką ji filmuoja, kaip tvarkomi įrašai ir ar nepažeidžiamas kitų gyventojų privatumas.

    Jei kamera fiksuoja ne tik savo buto duris, bet ir bendro naudojimo erdves, pavyzdžiui, laiptinės koridorių, lifto aikštelę ar kaimynų duris, tai jau gali būti laikoma asmens duomenų tvarkymu. Tokiu atveju taikomi Bendrojo duomenų apsaugos reglamento reikalavimai, nes vaizdas, kuriame atpažįstami žmonės, laikomas asmens duomenimis.

    Kur baigiasi jūsų durys ir prasideda bendros patalpos

    Praktiškai saugesnė riba yra tokia: privati kamera turėtų apimti tik savo įėjimą ir minimalų plotą šalia durų, pavyzdžiui, slenkstį ar kilimėlį. Kai objektyvas nukreiptas į kaimynų duris, pašto dėžutes ar nuolat filmuojamas koridorius, rizika pažeisti privatumo normas išauga.

    Duomenų apsaugos institucijos Europoje pabrėžia proporcingumo principą: stebėjimas turi būti būtinas ir ne didesnis, nei reikia tikslui pasiekti. Jeigu tikslas yra apsauga nuo vagysčių ar vandalizmo, dažnai pakanka riboto vaizdo lauko, kaukių zonų funkcijos ar judesio aptikimo tik ties savo durimis.

    Kas tampa duomenų valdytoju ir ką tai reiškia

    Jei kamera filmuoja bendras patalpas arba fiksuoja kaimynus, jos savininkas gali tapti asmens duomenų valdytoju. Tai reiškia pareigą pagrįsti filmavimo tikslą, saugoti įrašus tik tiek, kiek būtina, užtikrinti jų saugumą ir neplatinti medžiagos, pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose ar kaimynų pokalbių grupėse.

    Taip pat svarbu, kad žmonės būtų informuoti apie filmavimą. Oficialiuose daugiabučių sprendimuose tai paprastai daroma informaciniais ženklais, nurodant kas vykdo stebėjimą ir kaip susisiekti, tačiau individualios kameros atveju informavimo pareiga gali būti vertinama pagal konkrečią situaciją ir filmavimo mastą.

    Montavimas į sieną gali reikšti, kad reikia leidimo

    Net jei kamera filmuoja tik jūsų duris, jos tvirtinimas laiptinėje dažnai reiškia įsikišimą į bendrąją nuosavybę, pavyzdžiui, sieną ar elektros instaliaciją. Dėl to gali būti reikalingas bendrijos, namo administratoriaus ar daugiabučio valdymo organo sutikimas, ypač jei gręžiama, vedami laidai ar keičiama bendra infrastruktūra.

    Jeigu stebėjimo kameras įrengia pati bendrija ar administratorius, sprendimai paprastai priimami savininkų balsų dauguma, aiškiai apibrėžiant tikslą, zonas, įrašų saugojimo terminus ir prieigą. Tokiu atveju duomenų valdytoju tampa bendrija ar administratorius, o ne atskiras gyventojas.

    Gyventojams, kurie įtaria neteisėtą filmavimą, pirmiausia verta kreiptis į namo administratorių ar bendriją ir paprašyti patikslinti kameros tikslą bei matymo zoną. Jei susitarti nepavyksta, galima kreiptis į nacionalinę duomenų apsaugos instituciją, kuri vertina proporcingumą ir ar laikomasi BDAR reikalavimų.

  • Bankomatų naujovė Lenkijoje: 90 dienų vaizdo įrašai ir baudos už operacijas prisidengus veidą

    Lenkijos Teisingumo ministerija parengė siūlymą, kuris iš esmės keistų bankomatų ir įmokų terminalų naudojimo tvarką. Plane numatyta privalomai fiksuoti šių įrenginių naudotojus vaizdo kameromis ir įrašus saugoti mažiausiai 90 dienų po atliktos operacijos.

    Kartu atsirastų nauja atsakomybė: už grynųjų išėmimą ar įmokėjimą prisidengus veidą taip, kad būtų neįmanoma atpažinti asmens. Už tokį elgesį būtų numatyta bauda arba oficialus įspėjimas, o pati veido slėpimo aplinkybė taptų pažeidimo pagrindu.

    Kas siūloma ir kodėl?

    Ministerija argumentuoja, kad finansinių nusikaltimų tyrimuose itin svarbu greitai surinkti ir išanalizuoti įrodymus. Praktikoje tyrėjams dažnai pritrūksta laiku prieinamų bankomatų įrašų, todėl siūlomas konkretus minimalus saugojimo terminas, leidžiantis efektyviau vykdyti ikiteisminius tyrimus.

    Didžiausias dėmesys skiriamas situacijoms, kai nusikaltėliai siekia apsunkinti pinigų kilmės ir judėjimo atsekamumą. Ministerijos teigimu, sukčiai neretai išgrynina lėšas bankomatuose, vėliau jas įmoka per įmokų terminalus, o kai kuriais atvejais pasitelkia ir kitus įrenginius, kad būtų sunkiau nustatyti ryšį su pirminiu nusikaltimu.

    Kas galėtų gauti įrašus?

    Siūloma, kad prieiga prie bankomatų ir įmokų terminalų įrašų galėtų būti suteikiama plačiam institucijų ratui, kai to reikia teisėsaugos ar nacionalinio saugumo funkcijoms. Tarp įvardijamų gavėjų minimi teismai, prokuratūra, Policija, Krajowa Administracja Skarbowa, taip pat saugumo ir specialiosios tarnybos.

    Ministerija taip pat pabrėžia, kad panaši praktika kai kuriose Europos valstybėse laikoma įprasta ir padeda greičiau nustatyti nusikalstamų veikų vykdytojus. Lenkijoje teigiama, jog aiškios nacionalinės taisyklės stoka gali sudaryti prielaidas nusikaltėlių nebaudžiamumui, ypač kai naudojamos veidą dengiančios priemonės.

    Jei siūlymas būtų priimtas, bankomatų naudotojams tai reikštų paprastą, bet aiškų pokytį: atliekant operacijas reikėtų pasirūpinti, kad veidas nebūtų paslėptas taip, jog atpažinimas taptų neįmanomas. Tuo pat metu prasidėtų nauja diskusija apie privatumo ribas ir tai, kaip ilgai bei kam turėtų būti prieinami tokie įrašai.

  • WorkTok užkariavo „TikTok“: kodėl taip traukia svetima darbo diena ir ką į tai sako darbdaviai?

    WorkTok užkariavo „TikTok“: kodėl taip traukia svetima darbo diena ir ką į tai sako darbdaviai?

    Kas yra WorkTok?

    „TikTok“ ir kitose platformose sparčiai išpopuliarėjo vaizdo įrašai, kuriuose kūrėjai rodo savo darbo dieną nuo ryto iki vakaro. Pradėję nuo „praleisk dieną su manimi“ formato, jie perėjo prie biuro rutinų, susitikimų, kelionių į darbą ir net darbo užkulisių.

    Šis turinys dažnai pateikiamas estetiškai ir sąmoningai suromantintas: tvarkingi stalai, stilingi drabužiai, kavos ritualai, sveiki pietūs. Tačiau būtent WorkTok sukėlė didesnę diskusiją apie ribą tarp privataus gyvenimo ir profesinės aplinkos.

    Kodėl žiūrėti taip įdomu?

    Žiūrovus traukia galimybė trumpam patekti į įprastai nematomą, pusiau uždarą pasaulį: kaip atrodo darbas reklamoje, IT, administracijoje ar klientų aptarnavime. Net ir suprasdami, kad dalis kadrų surežisuoti, žmonės ieško autentiškumo ir realių detalių.

    Komentaruose dažnai klausiama apie atmosferą komandoje, krūvį, darbo valandas, atlygio logiką ir papildomas naudas. Tokie vaizdo įrašai neretai veikia kaip neformalus karjeros gidas, ypač jaunesniems žiūrovams, kurie renkasi studijas ar pirmą darbą.

    Ką tai reiškia darbdaviui?

    Kai darbuotojas filmuoja darbo metu, iškyla paprastas, bet nepatogus klausimas: ar tai suderinta su darbdaviu ir įmonės vidaus tvarka. Net jei kadruose nesimato klientų duomenų ar dokumentų, kartais pakanka biuro plano, ekrano atspindžio ar lentos su užrašais, kad būtų atskleista jautri informacija.

    Darbdaviams aktualu ir reputacijos aspektas: vienas neapgalvotas įrašas gali sukurti klaidinantį vaizdą apie įmonę arba atskleisti vidinius procesus konkurentams. Dėl to vis dažniau grįžtama prie aiškių taisyklių, kas leidžiama filmavimo prasme biure, susitikimuose ar nuotolinio darbo aplinkoje.

    „Riba tarp turinio kūrimo ir darbo pareigų dažnai išnyksta, o pasekmės gali būti didesnės, nei atrodo filmavimo momentu“, – sako organizacijų komunikacijos ir duomenų saugos ekspertai.

    WorkTok populiarumą palaiko ir paprasta paskata: platformose sėkmingai augantys profiliai gali uždirbti iš reklamos, partnerystių ir auditorijos dėmesio. Kai kuriems kūrėjams tai tampa papildomu pajamų šaltiniu arba net alternatyva tradiciniam karjeros keliui.

  • Londonas riboja „Meta“ akinius su kamera: pubai, teatrai ir net teismai ima juos atiminėti

    Londone ir kituose Jungtinės Karalystės miestuose daugėja vietų, kurios prašo lankytojų nusiimti „Meta“ išmaniuosius akinius su kamera arba iš viso neįsileidžia su jais į vidų. Sprendimus lemia privatumo argumentai: verslai ir institucijos sako negalintys užtikrinti, kad aplinkiniai nebus filmuojami be aiškaus sutikimo.

    Vienas ryškiausių pavyzdžių – „Wetherspoons“ tinklas, valdantis daugiau nei 800 barų nuo Anglijos iki Airijos. Tinklo įkūrėjas Timas Martinas viešai aiškino, kad jų taisyklės draudžia filmuoti klientus ir darbuotojus be tiesioginio leidimo, o akiniai su kamera tokią ribą pernelyg lengvai peržengia.

    „Mūsų lokaluose, kaip ir daugumoje barų, galioja paprasta taisyklė: negalima filmuoti klientų ar darbuotojų be jų sutikimo. „Meta“ akiniai atrodo laužantys šią taisyklę ir sveiką protą, nes leidžia slapta stebėti, todėl instinktyviai sakome: išjunkite kameras“, – sakė Timas Martinas.

    Panašios nuostatos laikosi ir dalis aukštesnės klasės Londono restoranų. Restoranų verslo atstovas Jeremy Kingas įvedė visišką „Meta“ akinių draudimą keliuose savo valdomuose restoranuose, argumentuodamas, kad svečių privatumas neturi būti pažeidžiamas jokiais papildomais įrašymo įrenginiais.

    „Niekada sąmoningai neleisiu jokio svečių privatumo pažeidimo, išskyrus tai, ką fiksuoja akys, su kuriomis gimėme“, – sakė Jeremy Kingas.

    Apribojimai plečiasi už barų ribų

    Privatumo dilema jau peržengė restoranų ir barų ribas. Kai kurios organizacijos, valdančios renginių erdves, prašo žiūrovų nusiimti akinius spektaklių metu, o dalis renginių organizatorių apskritai taiko nulinę toleranciją bet kokiam galimam slapto filmavimo scenarijui.

    Ši tendencija siejama su paprastu klausimu: kaip aplinkiniai gali suprasti, ar jie filmuojami. Nors gamintojas nurodo, kad akiniuose yra šviesos indikatorius, turintis signalizuoti apie įrašymą, vietų savininkai ir organizatoriai pabrėžia, jog realiame šurmulyje mažai kas į jį atkreipia dėmesį.

    Kodėl „indikatoriaus lemputės“ nepakanka

    Technologiškai „Meta“ sprendimas dažnai aiškinamas taip: įrašymo metu mirksi LED indikatorius, o bandant jį uždengti sistema esą gali reaguoti. Vis dėlto kritikai teigia, kad vien techninis ženklas neišsprendžia socialinio aspekto, nes atsitiktinis pašalinis žmogus gali nė nepastebėti, kad yra filmuojamas.

    Verslams tai tampa reputacijos ir konfliktų valdymo klausimu. Prietaisai, kurių idėja buvo sumažinti priklausomybę nuo telefono rankoje, dalyje viešų erdvių virsta ginčų šaltiniu: darbuotojams tenka aiškinti taisykles, o lankytojams kyla nepasitenkinimas, kai prašoma nusiimti akinius.

    Kur link juda rinka?

    Privatumo ekspertai ne kartą yra atkreipę dėmesį, kad dėvimos technologijos su kamera grąžina seną problemą į naują formą: filmavimo veiksmas tampa mažiau pastebimas ir lengviau nuolatinis. Dėl to tikėtina, kad taisyklių daugės ne tik Jungtinėje Karalystėje, bet ir kitose Europos šalyse, ypač vietose, kuriose jautriai vertinamas asmens duomenų apsaugos ir sutikimo klausimas.

    Artimiausiu metu daug ką lems tai, ar gamintojai ras patikimesnių būdų aiškiai informuoti aplinkinius apie filmavimą ir suteikti jiems realią galimybę nesutikti. Kol kas dalis verslų renkasi paprasčiausią sprendimą: akinius su kamera viešose erdvėse riboti arba drausti.

  • Šeima metus slėpė sūnaus mirtį: 80-metė kasdien kalbėjosi su DI sukurtu jo avataru

    Šeima metus slėpė sūnaus mirtį: 80-metė kasdien kalbėjosi su DI sukurtu jo avataru

    Kinijoje paviešinta istorija, kuri daugeliui priminė distopinį serialo siužetą: 80 metų pensininkė ilgiau nei metus kasdien vaizdo skambučiais bendravo su sūnumi, nežinodama, kad jis jau miręs. Artimieji, baimindamiesi dėl moters sveikatos, vietoje tikro žmogaus jai pateikė DI sukurtą avatarą.

    Pasak žiniasklaidos pranešimų, tragedija įvyko 2025 metų pradžioje, kai moters sūnus žuvo autoavarijoje. Šeima nusprendė mirties fakto neatskleisti, nes pensininkė turėjo širdies problemų ir artimieji baiminosi, kad staigi žinia gali sukelti infarktą.

    Skaitmeninė kopija buvo sukurta pasitelkus specialistus ir didelį kiekį asmeninių duomenų: nuotraukas, vaizdo įrašus bei šimtus garso fragmentų. Tokie sprendimai pasaulyje vis dažniau vadinami skaitmeninėmis replikomis, kai žmogaus balsas, veido mimika ir kalbėjimo manieros atkartojamos algoritmais.

    Moters kasdieniai pokalbiai esą atrodė įprasti: ji ragino sūnų šiltai rengtis, gerai valgyti ir saugotis lauke. Avataras atsakydavo, kad yra užsiėmęs darbu kitame mieste, atsiprašydavo dėl retų skambučių ir žadėdavo grįžti, kai sutaupys pakankamai pinigų.

    Viešojoje erdvėje ši istorija sukėlė audringą diskusiją apie etiką ir ribas, kur baigiasi pagalba gedint ir prasideda apgaulė. Kritikai pabrėžia, kad ilgalaikis melas gali dar labiau sužeisti, kai tiesa vis dėlto paaiškėja, o palaikantieji tai vadina bandymu švelninti skausmą ir atidėti šoką.

    Psichologai ne kartą yra atkreipę dėmesį, kad gedėjimas yra procesas, kuriam svarbus realybės pripažinimas, o dirbtinai palaikomas ryšio įspūdis gali jį komplikuoti. Kita vertus, technologijos jau dabar plačiai naudojamos prisiminimams saugoti, pavyzdžiui, kuriant balsu valdomus prisiminimų archyvus ar atkuriant senus vaizdus, todėl visuomenė vis dažniau susiduria su klausimu, kas yra priimtina.

    Pastaraisiais metais DI įrankiai itin sparčiai patobulėjo: galima gana tiksliai atkurti balsą iš trumpo įrašo, o vaizdo generavimo sistemos leidžia sukurti įtikinamą „kalbančio žmogaus“ vaizdą. Dėl to daugelyje šalių griežtinamos taisyklės ir rekomendacijos dėl sutikimo, duomenų naudojimo bei klaidinančio turinio, ypač kai jis gali paveikti pažeidžiamus žmones.

    Šeimos tapatybė viešai neatskleidžiama, o pranešimuose teigiama, kad moteris iki šiol nežino tikrosios istorijos. Šis atvejis tapo dar vienu priminimu, kad technologijų galimybės auga greičiau nei visuomenės susitarimas, kur yra riba tarp paguodos ir manipuliacijos.

  • Darbdaviai ruošia naują kontrolę: DI stebės jūsų mimiką ir nuovargį – ką tai reiškia darbuotojams

    Darbdavių kontrolė darbo vietoje seniai neapsiriboja darbo laiko apskaita. Vis dažniau pasitelkiamos darbuotojų stebėsenos programos, galinčios fiksuoti veiklą kompiuteryje, įrenginių naudojimą ar darbo ritmą, o tai kelia klausimų dėl privatumo ir proporcingumo.

    Analitikų vertinimu, tokios vadinamosios bossware priemonės ypač išplito nuotolinio ir hibridinio darbo laikotarpiu. Kita šios tendencijos kryptis dar jautresnė: įmonės ima domėtis DI sprendimais, kurie iš vaizdo ir garso bando nustatyti žmogaus būseną, pavyzdžiui, nuovargį ar įtampą.

    Didžiosios technologijų bendrovės, tarp jų „Microsoft“, „Amazon“, „Nvidia“ ir „Meta“, yra siejamos su tyrimais ir patentavimo iniciatyvomis, apimančiomis emocijų ar dėmesio požymių atpažinimą pagal balsą, gestus ir mimiką. Praktikoje tokios idėjos dažniausiai pateikiamos kaip saugos, efektyvumo ar darbuotojų gerovės stiprinimo priemonės.

    Vienas dažniausiai minimų taikymo scenarijų yra transportas ir logistika, kur kameros gali būti naudojamos stebėti vairuotojo budrumą. Pavyzdžiui, rinkoje veikiantys sprendimų kūrėjai, tokie kaip „Visage Technologies“, siūlo programinę įrangą, kuri pagal veidą vertina nuovargio ar išsiblaškymo požymius ir gali įspėti apie galimą riziką.

    Tačiau darbuotojų emocijų stebėsena darbo vietoje visuomenėje sutinkama itin skeptiškai. Apklausos rodo, kad didelė dalis žmonių nepritaria idėjai, jog darbdavys rinktų ar interpretuotų duomenis apie emocinę būseną, nes tai gali tapti spaudimo ir vertinimo įrankiu.

    Psichologai ir darbo teisės ekspertai atkreipia dėmesį, kad nuolatinis pojūtis, jog tave vertina algoritmas, gali didinti nerimą ir skatinti perdegimą. Darbuotojai gali pradėti daugiau energijos skirti ne užduotims, o bandymui atrodyti tinkamai, slėpti nuovargį ar kurti pageidaujamą emocinę išraišką.

    Teisinėje plotmėje tokios priemonės neišvengiamai atsiremia į duomenų apsaugą ir darbo teisę. ES Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas numato, kad biometriniai duomenys, jei jie naudojami asmens identifikavimui ar yra ypatingai jautrūs, reikalauja itin aiškaus pagrindo, tikslo ir proporcingumo, o darbuotojų santykiuose sutikimas dažnai laikomas problemišku dėl galios disbalanso.

    Ekspertai pabrėžia, kad įmonėms, svarstančioms tokį stebėjimą, būtini aiškūs vidaus dokumentai, duomenų minimizavimas, poveikio duomenų apsaugai vertinimas ir skaidrus darbuotojų informavimas. Priešingu atveju technologinis sprendimas, reklamuojamas kaip saugos priemonė, gali virsti pasitikėjimo krize ir reputacine rizika.

    Kol kas labiausiai tikėtina kryptis yra nišiniai sprendimai, orientuoti į saugą, o ne į emocijų vertinimą personalo valdyme. Vis dėlto DI plėtra spartėja, todėl diskusija apie ribas darbo vietoje tik aštrės, o darbuotojams vis svarbesnės taps žinios apie savo teises ir tai, kokie duomenys apie juos renkami.

  • 72 valandos be JAV technologijų Briuselyje: kas sustojo pirmiausia ir ko Europa dar neturi

    72 valandos be JAV technologijų Briuselyje: kas sustojo pirmiausia ir ko Europa dar neturi

    Europos Sąjunga vis garsiau kalba apie skaitmeninę suverenitetą ir norą mažinti priklausomybę nuo JAV technologijų. Tačiau kas nutiktų kasdienybei, jei populiariausios amerikietiškos paslaugos staiga taptų nepasiekiamos?

    Tai 72 valandų eksperimentu Briuselyje pabandė patikrinti žurnalistas, laikinai atsisakęs įprasto technologijų rinkinio. Užduotis atrodė paprasta: trys dienos be JAV įrenginių, programų ir paslaugų, kuriomis paremta tiek darbo rutina, tiek laisvalaikis.

    Pirmasis pokytis buvo netikėtas tylos jausmas. Įprastai telefonas, pranešimai, kalendoriai ir socialinių tinklų įspėjimai sukuria nuolatinį informacinį foną, o jam dingus atsiranda keistas tuštumos ir atsilikimo nuo įvykių pojūtis.

    Vietoje išmaniojo telefono buvo pasirinktas paprastas mygtukinis aparatas, tačiau tai iš karto atskleidė šiandienos komunikacijos realybę: daugelis žmonių nebeskambina ir nerašo SMS taip dažnai kaip anksčiau. Dalis kasdienio bendravimo persikėlė į susirašinėjimo programėles, o be jų ryšys tapo ne tik lėtesnis, bet ir socialiai nepatogus.

    Didžiausių praktinių kliūčių kilo ne dėl pramogų, o dėl mokėjimų. Didelė dalis atsiskaitymų Europoje vyksta per JAV valdomus kortelių tinklus, todėl atsisakius įprastų kortelių ir skaitmeninių piniginių teko grįžti prie grynųjų.

    Tai išryškino dar vieną priklausomybę: net paprastas maršruto radimas mieste dažnai remiasi „Google“ žemėlapiais ar panašiomis JAV paslaugomis. Net ir ten, kur egzistuoja alternatyvos, įprotis bei integracija su kitomis sistemomis lemia, kad realiame gyvenime jos pasirenkamos rečiau.

    Laisvalaikio dalyje praradimų buvo dar daugiau. Atsisakius didžiųjų transliacijų platformų ir „Youtube“, paaiškėjo, kad dalies turinio išvis neįmanoma pasiekti, o kai kurie įrenginiai patys veikia su JAV sukurta programine įranga.

    Darbo dieną eksperimentas parodė, kad alternatyvos egzistuoja ir kai kurios jų visai brandžios: galima naudotis „Linux“, rašyti dokumentus „LibreOffice“, naršyti su „Vivaldi“ ar ieškoti per „Qwant“, o susirašinėjimui rinktis „Proton“. Tačiau didžiausia problema pasirodė ne funkcijos, o bendradarbiavimas.

    Komandos darbe svarbiausia yra bendras įrankių pasirinkimas, nes visa organizacija gyvena susitikimų, grupinių pokalbių, bendrų failų ir greitų sprendimų ritmu. Kai dauguma kolegų lieka prie įprastų platformų, žmogus, pasirinkęs kitą ekosistemą, tampa tarsi nematomas.

    „Atrodė, kad tiesiog dingai“, – sakė kolega po to, kai kelioms dienoms nepavyko susisiekti įprastais kanalais.

    Šis momentas tiksliai parodo, kodėl skaitmeninė suverenitetas nėra individualus projektas. Net geros alternatyvos veikia pilnai tik tuomet, kai jas renkasi kritinė masė vartotojų, o skirtingos sistemos geba tarpusavyje susikalbėti.

    Europos institucijos jau kurį laiką bando spręsti būtent šią problemą, didindamos tarpusavio sąveikos reikalavimus ir siekdamos konkurencijos skaitmeninėse rinkose. Kita kryptis yra infrastruktūra, nes debesijos paslaugos, duomenų centrai ir pagrindiniai interneto sprendimai vis dar dažnai priklauso „Amazon“, „Microsoft“ ir „Google“ ekosistemoms.

    Eksperimentas taip pat priminė, kiek daug skaitmeninio gyvenimo telpa vienoje ekosistemoje: nuo autentifikavimo ir kontaktų iki nuotraukų, darbo failų ir įpročių. Rizika čia ne vien įsilaužimai, bet ir tai, kad prieiga gali būti apribota geopolitiniais sprendimais, sankcijomis ar reguliaciniais konfliktais.

    Galiausiai trys dienos be JAV technologijų baigėsi grįžimu prie įprastų įrankių. Tai nebuvo kapituliacija, veikiau realybės patikrinimas: kol kas daugeliui europiečių atsijungimas nuo JAV technologijų reiškia ne patogų perėjimą prie vietinių alternatyvų, o ryškų kasdienio efektyvumo sumažėjimą.

    Vis dėlto eksperimentas paliko aiškią išvadą: Europa turi sprendimų, bet dar neturi pakankamai vientisos ekosistemos, kuri veiktų masiškai ir be trinties. Skaitmeninė nepriklausomybė greičiausiai prasidės ne nuo vieno žmogaus telefono, o nuo bendrų standartų, viešojo sektoriaus sprendimų ir verslo pasirengimo.

  • Duomenų apsaugos prievaizdas įspėja: Europolo stebėsenos planas gali paliesti ir nekaltus žmones

    Duomenų apsaugos prievaizdas įspėja: Europolo stebėsenos planas gali paliesti ir nekaltus žmones

    Europos Sąjungos institucijas prižiūrinti duomenų apsaugos institucija perspėja, kad planuojami Europolo įgaliojimų pokyčiai gali kelti rimtų rizikų žmonių privatumui. Pasak prievaizdo, siūlomi pakeitimai leistų agentūrai tvarkyti ir saugoti didelius kiekius asmens duomenų net ir apie asmenis, kurie nėra siejami su nusikalstama veikla.

    Europos Komisija dar birželio mėnesį pristatė iniciatyvą, kuria Europolas būtų paverstas centrine platforma, per kurią ES šalių teisėsauga galėtų keistis informacija ir ją analizuoti, pasitelkdama naujausias technologijas. Šie planai siejami su platesniu siekiu sustiprinti kovą su tarpvalstybiniu nusikalstamumu ir terorizmu.

    Kas konkrečiai kelia nerimą?

    Siūlomose reformose numatomas esminis pokytis, kaip Europolas galėtų apdoroti gaunamus duomenis. Iki šiol agentūrai taikytos taisyklės reikalavo duomenis suskirstyti į kategorijas dar prieš nustatant, ar Europolas juos gali teisėtai naudoti, tačiau Komisija tai vadino svarbia veiklos kliūtimi, ypač kai gaunama daug nestruktūruotos informacijos.

    Europos duomenų apsaugos prievaizdas Wojciechas Wiewiórowskis savo nuomonėje pabrėžė, kad toks modelis gali sukurti rimtų rizikų, ypač kai tvarkomi asmens duomenys žmonių, kurių ryšys su nusikalstamumu nėra nustatytas. Jo vertinimu, siūlymai galėtų įtvirtinti praktiką, kai duomenys apie labai daug asmenų būtų laikomi ilgą ir neapibrėžtą laiką.

    Balansas tarp saugumo ir privatumo

    Prievaizdas pripažįsta, kad Europos saugumo aplinka sudėtingėja, o teisėsaugai tenka spręsti vis labiau tarptautinio pobūdžio grėsmes. Vis dėlto jis akcentuoja, kad bet kokia Europolo reforma privalo turėti tvirtas apsaugos priemones, aiškias taisykles dėl duomenų saugojimo trukmės ir realią, veikiančią priežiūrą.

    Europos duomenų apsaugos prievaizdas yra institucija, prižiūrinti ES įstaigas ir agentūras, įskaitant Europolą, bei konsultuojanti Europos Komisiją dėl teisėkūros poveikio privatumui. Tolimesnis reformos likimas priklausys nuo derybų ES lygmeniu, o vienas svarbiausių klausimų bus, kaip užtikrinti, kad technologinis teisėsaugos stiprinimas neperžengtų proporcingumo ribų.

  • „Meta“ išmanieji akiniai Vokietijoje atsidūrė teisėsaugos akiratyje: skundas dėl privatumo pažeidimų

    „Meta“ išmanieji akiniai Vokietijoje atsidūrė teisėsaugos akiratyje: skundas dėl privatumo pažeidimų

    Berlyne įsikūrusi nevyriausybinė organizacija HateAid pateikė baudžiamąjį skundą dėl „Meta“ išmaniųjų akinių prekybos Vokietijoje. Organizacija teigia, kad šie įrenginiai sudaro prielaidas nepastebimai filmuoti žmones ir taip pažeidžia griežtas šalies privatumo taisykles.

    Pastaraisiais mėnesiais išmaniųjų akinių tema Europoje aštrėja, nes daugėja pranešimų apie filmavimą be sutikimo viešose erdvėse. Kritikai pabrėžia, kad nedidelė kamera veido lygyje pakeičia situaciją iš esmės, nes aplinkiniai ne visada supranta, kada yra įrašinėjami.

    HateAid argumentuoja, kad vien galimybė filmuoti nepastebimai gali būti vertinama kaip teisinė rizika, o prekyba tokiu produktu turėtų būti ribojama, kol bus įtvirtinti aiškesni saugikliai. Skunde minimi ir akinių partneriai bei prekybininkai, kurie, anot organizacijos, prisideda prie įrenginių platinimo.

    „Meta“ atstovas Matthew Pollard teigė, kad išmanieji akiniai dar 2022 metais buvo suderinti su Vokietijos reguliuotoju BNetzA. Bendrovė pabrėžia, kad įrenginiai nuo pradžių kurti su privatumo apsaugomis, tarp jų ir įrašymą rodantis indikatorius bei techniniai sprendimai, skirti apsunkinti jo išjungimą.

    Vis dėlto kritikai tvirtina, kad vien indikatorius ne visada išsprendžia problemą, nes realiomis sąlygomis jis gali būti nepastebimas, o situacijos dinamiškos. HateAid siūlo, kad tokie akiniai būtų lengvai atpažįstami iš tolo, o filmavimui jautriose vietose galiotų aiškūs apribojimai, panašūs į taikomus automobilio vaizdo registratoriams ar kūno kameroms.

    Diskusiją stiprina ir tai, kad Europos privatumo priežiūros institucijos yra užsakiusios ataskaitą apie išmaniuosius akinius, kuri turėtų būti baigta šią vasarą. Jos išvados gali tapti svarbiu pagrindu tam, kaip Europoje bus reguliuojami dėvimi įrašymo įrenginiai ir kokių papildomų reikalavimų sulauks gamintojai.

  • „Google“ pristatė Pixel Tag: kaina aiški, funkcijos stebina – ar tai rimta „AirTag“ alternatyva?

    „Google“ pristatė Pixel Tag: kaina aiški, funkcijos stebina – ar tai rimta „AirTag“ alternatyva?

    „Google“ oficialiai pristatė naują daiktų sekiklį Pixel Tag, kuris debiutuoja kartu su Pixel 11 serijos telefonais ir Pixel Watch 5 laikrodžiais. Tai kompaktiškas lokatorius, savo idėja panašus į „Apple“ AirTag, tačiau stipriai orientuotas į „Android“ ekosistemą.

    Nurodoma, kad vieno Pixel Tag kaina Lenkijoje siekia apie 35 eurus, o keturių vienetų rinkinys kainuos apie 117 eurų. Tiksli prekybos pradžios data dar nepaskelbta, tačiau pats kainos lygis rodo, kad „Google“ taikosi į masinę rinką, kur svarbus ir komplektų pasiūlymas.

    Įrenginys yra nedidelis: 28 x 46,1 x 5,4 mm, o su baterija sveria 11,8 gramo. Korpusas pagamintas iš metalo ir polikarbonato, o IP67 apsauga reiškia, kad sekiklis turėtų atlaikyti dulkes ir trumpą panardinimą į vandenį iki 1 metro gylio maždaug 30 minučių.

    Energiją tiekia keičiama CR2032 baterija, kuri, gamintojo teigimu, turėtų užtikrinti daugiau nei metų veikimą. Toks sprendimas patogus praktiškai, nes nereikia dažnai krauti įrenginio, o bateriją prireikus galima greitai pakeisti.

    Pixel Tag palaiko UWB itin tiksliam daikto nustatymui iš arti ir naudoja „Bluetooth“ ryšio galimybes, įskaitant „Bluetooth Channel Sounding“. Taip pat integruotas garsiakalbis, kuris padeda lengviau rasti daiktą, ir akselerometras, galintis prisidėti prie judėjimo aptikimo scenarijų.

    Oficialiuose reikalavimuose minima suderinamumas su „Android“ nuo 9.0 versijos. iOS neminima, todėl tikėtina, kad pilnas funkcionalumas numatytas būtent „Google“ platformoje, o tai gali tapti svarbiu kriterijumi vartotojams, naudojantiems kelias ekosistemas.

    Didelis akcentas dedamas į integraciją su „Google“ įrenginių paieškos sprendimu, kuris leidžia matyti sekiklius žemėlapyje ir valdyti pagrindines funkcijas, pavyzdžiui, aktyvuoti garsinį signalą. Tokia integracija svarbi, nes sekiklių vertė tiesiogiai priklauso nuo tinklo masto ir programinės įrangos patogumo.

    „Google“ taip pat pabrėžia privatumo ir saugumo standartus, nes daiktų sekiklių rinka jau anksčiau susidūrė su piktnaudžiavimo atvejais, kai tokie įrenginiai buvo naudojami persekiojimui. Pastaraisiais metais gamintojai diegia papildomus įspėjimus, aptikimą ir kitas priemones, todėl naujų įrenginių sėkmė vis dažniau vertinama ne vien pagal tikslumą, bet ir pagal apsaugas nuo neteisėto naudojimo.