CP v2

Tag: Sveika mityba

  • Geltonieji pomidorai – švelnesni skrandžiui ir naudingi akims: kodėl juos verta valgyti dažniau

    Geltonieji pomidorai – švelnesni skrandžiui ir naudingi akims: kodėl juos verta valgyti dažniau

    Kuo skiriasi nuo raudonųjų?

    Geltonųjų pomidorų skonis dažniausiai būna švelnesnis ir saldesnis, o rūgštumo pojūtis – mažesnis. Tai siejama su mažesniu organinių rūgščių kiekiu, todėl daliai žmonių jie gali būti lengviau toleruojami.

    Dėl šios priežasties geltonieji pomidorai neretai pasirenkami, kai po įprastų pomidorų jaučiamas diskomfortas, pavyzdžiui, rėmuo ar refliukso simptomai. Visgi reakcijos individualios, todėl vieniems tinka, kitiems skirtumo gali ir nebūti.

    Nauda akims ir antioksidantai

    Raudonieji pomidorai labiausiai siejami su likopenu, tačiau geltonieji išsiskiria kitais karotenoidais. Jų spalvą dažnai lemia beta karotenas ir liuteinas – antioksidantai, svarbūs regėjimo funkcijai ir akių apsaugai nuo oksidacinio streso.

    Organizmas beta karoteną gali paversti vitaminu A, kuris prisideda prie normalios odos ir gleivinių būklės bei imuninės sistemos veiklos. Be to, pomidoruose yra ir polifenolių, kurie taip pat siejami su antioksidacine apsauga kasdienėje mityboje.

    Širdžiai, kraujotakai ir kasdieniam balansui

    Pomidorai yra vienas iš kalio šaltinių, o kalis prisideda prie normalios kraujospūdžio kontrolės. Dėl to geltonieji pomidorai, kaip ir kitos pomidorų rūšys, gali būti naudinga subalansuotos mitybos dalis.

    Juose taip pat yra geležies, nors jos kiekiai priklauso nuo veislės ir sunokimo. Praktikoje svarbiausia įvairovė lėkštėje: derinant skirtingų spalvų daržoves paprasčiau gauti platesnį biologiškai aktyvių medžiagų spektrą.

    Geltonieji pomidorai ypač tinka tiems, kurie nori švelnesnio skonio ir ieško alternatyvos įprastoms rūgštesnėms daržovėms. Jie taip pat patogūs norint mažiau kaloringų, daugiau vandens turinčių pasirinkimų, kurie padeda palaikyti įprastą skysčių balansą.

    Norint maksimalios naudos, verta rinktis kuo labiau sunokusius pomidorus, valgyti juos įvairiais pavidalais ir derinti su kokybiškais riebalais, pavyzdžiui, alyvuogių aliejumi. Taip riebaluose tirpūs karotenoidai įsisavinami efektyviau.

  • Lenkai jo vengia, bet italai dievina: anyžiumi kvepianti daržovė po orkaitės nustebina skoniu

    Prekybos centruose Lietuvoje vis dažniau galima rasti pankolį, dar vadinamą itališku krapu, tačiau daugelio pirkėjų krepšeliuose jis vis dar reta viešnia. Viduržemio jūros regione tai kasdienės virtuvės daržovė, vertinama dėl aromato, universalumo ir maistinės sudėties.

    Žalias pankolis kai kuriuos atbaido anyžių primenančiu kvapu, bet termiškai apdorotas jis pastebimai pasikeičia. Kepant ar troškinant skonis tampa švelnesnis, atsiranda lengvas saldumas, o tekstūra tampa sultinga, todėl daržovė gerai dera su pomidorais, svogūnais, sūriais, žuvimi ir alyvuogių aliejumi.

    Kas iš tiesų yra pankolis?

    Pankolis priklauso salierinių šeimai ir yra artimas daugelio pažįstamoms prieskoninėms žolelėms. Valgoma ne tik šviesi, mėsingesnė gūžė, bet ir stiebai bei lapeliai, kurie tinka kaip prieskonis salotoms ar patiekalų pabaigai.

    Viduržemio jūros šalyse jis dažnai valgomas žalias plonais griežinėliais su citrina ir alyvuogių aliejumi arba kepamas orkaitėje. Šiauriau Europoje pankolis dažniau „pralaimi“ brokoliams ar cukinijoms, nes vartotojai ne visada žino, kaip jį paruošti, kad skonis atsiskleistų.

    Maistinė vertė ir nauda

    Pankolis laikomas mažo kaloringumo daržove: 100 gramų suteikia apie 31 kilokaloriją. Jame yra skaidulų, kurios prisideda prie sotumo jausmo ir gali padėti reguliuoti virškinimą, ypač kai mityboje trūksta daržovių.

    Ši daržovė taip pat yra mikroelementų ir vitaminų šaltinis, o jai būdingi eteriniai aliejai lemia specifinį aromatą. Mokslinėje literatūroje aptariamas pankolio junginių antioksidacinis ir galimas priešuždegiminis potencialas, tačiau jis nėra vaistas ir neturėtų būti laikomas gydymo alternatyva.

    Paprastas būdas prisijaukinti skonį

    Vienas lengviausių startų virtuvėje – keptas pankolis su pomidorais, svogūnais ir sūriu. Kepant verta gūžę supjaustyti skiltelėmis, apšlakstyti aliejumi, pagardinti druska, pipirais ir žolelėmis, o tuomet kepti, kol kraštai lengvai apskrus.

    Jei anyžių natos vis tiek atrodo per ryškios, gali padėti citrina, pomidorai ar parmezano tipo sūriai – rūgštis ir umamis sušvelnina aromatą. Taip pankolis dažnai tampa daržove, kuri iš „keisto kvapo“ lentynos persikelia į nuolatinių pirkinių sąrašą.

  • Ši nepelnytai pamiršta daržovė gali padėti senjorams: gydytojai primena, kaip ją valgyti

    Ši nepelnytai pamiršta daržovė gali padėti senjorams: gydytojai primena, kaip ją valgyti

    Kuo ypatinga kaliaropė?

    Kaliaropė yra kopūstinių šeimos daržovė, kurios valgoma dalis – sustorėjęs stiebas. Jauna kaliaropė paprastai būna sultinga, traški ir švelniai salstelėjusi, todėl tinka valgyti žalią, o stambesnę ir labiau pluoštinę dažniau verta troškinti ar virti.

    Mitybos specialistai pabrėžia, kad tai ne egzotika, o prieinama sezoninė daržovė, kuri gali praturtinti kasdienį racioną. Ji dažnai nuvertinama, nors pagal maistinę vertę drąsiai konkuruoja su kitomis populiariomis daržovėmis.

    Kokios maistinės medžiagos svarbios?

    Kaliaropėje yra vitamino C, B grupės vitaminų, taip pat kalio, kalcio ir magnio. Joje yra skaidulų, o kopūstiniams būdingi gliukozinolatai tiriami dėl galimų antioksidacinių ir priešuždegiminių savybių.

    Vis dėlto svarbu aiškiai atskirti: kaliaropė nėra vaistas nuo ligų, tačiau gali būti naudingas, įvairios ir augaliniu maistu paremtos mitybos elementas. Tokia mityba paprastai siejama su geresne širdies ir kraujagyslių sistemos rizikos veiksnių kontrole.

    Kodėl senjorams verta prisiminti?

    Vyresniame amžiuje dažnesnė problema yra vidurių užkietėjimas, kurį gali lemti mažesnis fizinis aktyvumas, skysčių trūkumas, kai kurie vaistai ir per mažas skaidulų kiekis. Kaliaropė, kaip skaidulų šaltinis, gali padėti padidinti augalinio maisto dalį ir palaikyti reguliarų tuštinimąsi.

    Skaidulos taip pat prisideda prie sotumo jausmo, todėl užkandžiaujant kaliaropė gali būti paprastesnė alternatyva saldiems ar sūriems itin perdirbtiems produktams. Be to, kaliaropė turi mažai kalorijų ir gali tikti svorio kontrolei svarbioje mityboje.

    „Jei žmogus retai valgo žalias daržoves, pradėti reikėtų nuo mažesnių porcijų ir stebėti savijautą“, – sako mitybos specialistai.

    Didelė porcija žalios kaliaropės jautresniems žmonėms gali sukelti pilvo pūtimą ar diskomfortą. Tokiu atveju dažnai geriau rinktis termiškai apdorotą variantą: virtą garuose, troškintą arba sutrintą sriuboje.

    Kaip valgyti ir ką dažnai pamirštame?

    Kasdienėje virtuvėje kaliaropę paprasta pritaikyti: ją galima pjaustyti šiaudeliais ir valgyti su varške, humusu ar jogurto padažu. Plonomis riekelėmis ji tinka sumuštiniams, o tarkuota gali tapti lengvų salotų pagrindu.

    Ant šilto stalo kaliaropė tinka daržovių sriuboms, troškiniams, apkepams, o išvirta ir sutrinta gali pakeisti dalį bulvių tyrėje. Dar vienas praktiškas sprendimas – išskobti kaliaropę, įdaryti kruopomis ir daržovėmis, o tada kepti orkaitėje.

    Ne visi žino, kad valgomi ir jauni kaliaropės lapai. Jie gali būti maistingi ir lengvai panaudojami sriubose, omletuose ar troškiniuose, jei lapai yra švieži ir neapvytę.

    Žmonėms, turintiems skydliaukės veiklos sutrikimų, dažniausiai nereikia visiškai atsisakyti kopūstinių daržovių. Specialistai primena, kad saikingumas ir įvairovė yra saugiausias kelias, o terminis apdorojimas sumažina dalies kopūstiniams būdingų junginių aktyvumą.

  • Mitybos specialistas paaiškino, kurie pomidorai sveikesni: atsakymas nustebins daugelį

    Ar sveikiau rinktis įprastus didelius pomidorus, ar mažus vyšninius? Mitybos specialistai pabrėžia, kad abiejų tipų pomidorai yra vertingi, tačiau vyšniniuose dažnai būna didesnė naudingų junginių koncentracija viename kąsnyje, ypač jei valgoma su odele.

    Esminis skirtumas slypi santykyje tarp odelės ir minkštimo. Vyšniniai pomidorai yra mažesni, todėl suvalgant tą patį kiekį dažniau gaunama daugiau odelės, o būtent joje sukaupta nemaža dalis biologiškai aktyvių medžiagų, taip pat skaidulų.

    Kas naudingo slypi pomidoruose?

    Pomidorų raudoną spalvą lemia likopenas – antioksidantas, siejamas su ląstelių apsauga nuo oksidacinio streso. Tyrimuose aptariama jo galima nauda širdies ir kraujagyslių sistemai, o taip pat ryšys su mažesne kai kurių ligų rizika, kai laikomasi subalansuotos mitybos.

    Pomidoruose taip pat yra kitų antioksidantų, vitaminų ir mineralų, o odelėje aptinkama daugiau fenolinių junginių, tarp jų flavonoidų. Dėl to patariama, jei leidžia virškinimas ir nėra individualių kontraindikacijų, pomidorus valgyti nenuskustus.

    Kodėl vyšniniai dažnai laikomi pranašesniais?

    Vyšniniai pomidorai, lyginant su didesniais, kai kuriais atvejais turi daugiau antioksidantų vienam produkto gramui, nes didesnę dalį sudaro odelė. Be to, praktiškai žmonės dažnai suvalgo ne vieną, o kelis vyšninius pomidorus, tad per užkandį „susirenka“ daugiau odelės ir joje esančių junginių.

    Vis dėlto tai nereiškia, kad dideli pomidorai yra prastesnis pasirinkimas. Jie taip pat suteikia likopeno ir kitų naudingų medžiagų, o dėl sultingumo ir tekstūros dažnai geriau tinka salotoms, padažams ar kepimui.

    Kaip rinktis ir vartoti kasdien?

    Norint maksimalios naudos, verta derinti skirtingas veisles ir spalvas, nes maistinių medžiagų profilis gali skirtis. Paprasta taisyklė – rinktis prinokusius, kvapnius pomidorus ir juos valgyti kuo mažiau apdorotus, jei patiekalas to nereikalauja.

    Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į laikymą: pomidorai geriau išlaiko skonį kambario temperatūroje, o šaldytuvas gali susilpninti aromatą ir tekstūrą. Prieš valgant juos verta gerai nuplauti, ypač jei pomidorai bus valgomi su odele.

    Sodininkai primena, kad pomidorai gali nukentėti nuo ligų, tarp jų fitoftorozės, todėl auginant svarbi gera ventiliacija ir tinkama priežiūra. Sveiki, nepažeisti vaisiai ir šviežumas – dar vienas kriterijus, lemiantis, kiek malonumo ir naudos gausite iš šios daržovės.

  • Emmentalio paslaptis: kodėl šis geltonasis sūris turi skyles ir kuo jis išsiskiria?

    Emmentalis yra brandintas šveicariškas kietasis sūris, gaminamas iš karvės pieno ir kilęs iš Emmentalio regiono. Jis atpažįstamas dėl švelnaus, kiek riešutinio skonio ir didelių skylučių, kurios tapo savotišku šio sūrio „parašu“.

    Skylės emmentalyje atsiranda natūraliai vykstant fermentacijai brandinimo metu. Dalis bakterijų gamina anglies dioksidą, o dujų burbuliukai, įstrigę sūrio masėje, ir suformuoja vadinamąsias akis.

    Mitybos požiūriu emmentalis vertinamas kaip baltymų šaltinis: 100 gramų šio sūrio gali būti apie 27 gramus baltymų. Baltymai svarbūs raumenų audinių palaikymui ir atsistatymui, todėl jų pakankamas kiekis aktualus fiziškai aktyviems žmonėms.

    Kartu emmentalis aprūpina ir mineralais, ypač kalciu bei fosforu, kurie svarbūs kaulams ir dantims. Tačiau tai ir gana kaloringas produktas: 100 gramų gali turėti apie 393 kilokalorijas ir maždaug 31 gramą riebalų, todėl porcijų dydis tampa svarbus tiems, kurie mažina energijos kiekį racione.

    Neretai pabrėžiama, kad emmentalis gali turėti mažiau natrio nei dalis kitų brandintų sūrių, bet tikslius skaičius lemia gamintojas ir konkreti receptūra. Dėl to perkant verta palyginti etiketes ir rinktis pagal individualius poreikius, ypač jei ribojate druską.

    Virtuvėje emmentalis yra universalus: jis tinka sumuštiniams, skrudintoms bagetėms, makaronų apkepams ir patiekalams, kuriuose svarbus tolygus tirpimas. Kaitinamas jis tampa kremiškas ir švelnus, todėl dažnai pasirenkamas tada, kai norisi subtilaus, ne per aštraus sūrio skonio.

  • Vis dažniau užmirštate? Gydytojai įspėja: kalti gali būti kasdieniai įpročiai

    Vis dažniau užmirštate? Gydytojai įspėja: kalti gali būti kasdieniai įpročiai

    Pavieniai užmaršumo epizodai gali nutikti kiekvienam, tačiau dažnėjantys atminties sutrikimai neretai siejami ne vien su amžiumi. Specialistai pabrėžia, kad kognityvines funkcijas stipriai veikia kasdieniai įpročiai: miego režimas, fizinis aktyvumas, mityba, stresas ir žalingos medžiagos.

    Su amžiumi smegenyse natūraliai mažėja kai kurių funkcijų atsargos, todėl didėja rizika neurologiniams sutrikimams, galintiems paveikti atmintį. Vis dėlto dalis problemų atsiranda ir jaunesniems žmonėms, ypač kai ilgą laiką kaupiasi miego trūkumas, perdegimas ar nuolatinis nerimas.

    Vienas dažniausių veiksnių, siejamų su silpnesne atmintimi, yra prasta miego kokybė ir nereguliarus režimas. Miegas svarbus informacijos įtvirtinimui, todėl nuolat trumpinant miegą ar dažnai prabudinėjant gali suprastėti dėmesio koncentracija, sulėtėti mąstymas ir didėti užmaršumas.

    Ne mažiau svarbus ir judėjimas: reguliarus fizinis aktyvumas siejamas su geresne kraujotaka, mažesniu uždegiminiu fonu ir geresnėmis pažintinėmis funkcijomis. Tuo metu sėslus gyvenimo būdas, ypač derinamas su ilgu buvimu prie ekranų ir menkomis pertraukomis, gali didinti nuovargį ir vadinamąjį smegenų rūką.

    Mityba taip pat daro įtaką: itin perdirbtas maistas, perteklinis cukraus kiekis ir nereguliarūs valgymo įpročiai gali lemti energijos svyravimus ir prastesnį dėmesį. Praktikoje dažnai padeda subalansuotas racionas, pakankamas skysčių vartojimas bei dėmesys maistinėms medžiagoms, kurios svarbios nervų sistemai.

    Prie atminties problemų prisideda ir ilgalaikis stresas, nes nuolatinė įtampa apsunkina informacijos įsiminimą ir atgaminimą. Be to, alkoholio vartojimas, raminamieji ar kai kurie kiti vaistai gali silpninti budrumą bei atmintį, todėl svarbu įvertinti ir šį aspektą, ypač jei simptomai sustiprėjo pradėjus vartoti naujus preparatus.

    Kada verta kreiptis į gydytoją?

    Medikų pagalbos reikėtų neatidėlioti, jei atminties sutrikimai tęsiasi mėnesiais ir ima trukdyti kasdieniam gyvenimui. Ypač svarbūs signalai yra sunkumai atliekant įprastus veiksmus, suprastėjusi orientacija aplinkoje, pasimetimas pažįstamose vietose ar sunkumai naudojantis įprastais buities prietaisais.

    Skubiai pasikonsultuoti patariama, jei simptomai atsirado staiga, pavyzdžiui, po galvos traumos, arba jei kartu pasireiškia ryškūs nuotaikos ir asmenybės pokyčiai. Tokiais atvejais gydytojas įvertina galimas priežastis, prireikus skiria tyrimus ir padeda sudaryti aiškų veiksmų planą.

    Kas dažniausiai padeda kasdienybėje?

    Dažnu atveju pirmieji žingsniai yra paprasti, bet veiksmingi: reguliarus miegas, daugiau judėjimo ir aiškesnė dienotvarkė. Taip pat padeda streso mažinimas, pertraukos nuo ekranų ir dėmesio treniravimas, pavyzdžiui, mokantis naujų įgūdžių ar sprendžiant užduotis, kurios reikalauja susikaupimo.

    Jei nepaisant pokyčių būklė negerėja, svarbu neapsiriboti spėlionėmis ir kreiptis į specialistus. Laiku išsiaiškinta priežastis dažnai leidžia greičiau atkurti darbingumą ir sumažinti nerimą, o kartais padeda užkirsti kelią rimtesnėms sveikatos problemoms.

  • Pigiausias kolagenas iš senų laikų: PRL valgė visi, o dabar daugelis net nepažiūri

    Salcesonas ilgus metus buvo taupios ir praktiškos virtuvės simbolis. Sovietmečiu, kai maistas turėjo būti panaudojamas iki galo, iš gyvulio buvo stengiamasi suvartoti kuo daugiau dalių, todėl naminiai gaminiai tapo kasdienybe. Šiandien daliai žmonių jis kelia nepasitikėjimą dėl išvaizdos ir tekstūros, nors maistine prasme tai nėra tuščias produktas.

    Salcesonas gaminamas iš virtos mėsos ir subproduktų, o atvėsus masę sutvirtina natūraliai susidaranti želė. Būtent ji siejama su kolagenu, nes verdant iš jungiamojo audinio išsiskiria baltymai, kurie vėliau suformuoja standesnę struktūrą. Vis dėlto svarbu suprasti, kad suvalgytas kolagenas organizme nėra tiesiogiai perkeliamas į odą ar sąnarius.

    Virškinimo metu kolagenas, kaip ir kiti baltymai, suskaidomas iki aminorūgščių ir peptidų, kuriuos kūnas panaudoja pagal poreikį. Tai reiškia, kad vien salcesonu ar kitais kolageno šaltiniais stebuklingo poveikio tikėtis neverta, o rezultatą dažniau lemia bendra mitybos kokybė, pakankamas baltymų kiekis ir gyvenimo būdas.

    Salcesonas paprastai suteikia baltymų, tačiau jo sudėtis priklauso nuo receptūros ir gamintojo. Tradiciniuose gaminiuose ingredientų sąrašas būna trumpesnis, tačiau pramoniniuose variantuose gali pasitaikyti daugiau priedų, o svarbiausia rizika dažnai susijusi su didesniu druskos kiekiu. Dėl to tokį produktą verta vertinti kaip retkarčiais pasirenkamą užkandį, o ne kasdienį sumuštinių pagrindą.

    Pastaraisiais metais augant susidomėjimui regioniniais ir amatininkų gaminiais, salcesonas vėl dažniau atsiranda turguose ir specializuotose parduotuvėse. Gamintojai neretai grįžta prie senesnių technologijų, akcentuoja žaliavos kilmę ir mažina priedų kiekį, todėl daliai pirkėjų jis tampa įdomiu, nostalgišku pasirinkimu.

    Kulinarijoje salcesonas dažniausiai derinamas su traškia duona, raugintais agurkais, svogūnu ar aštresnėmis garstyčiomis. Toks patiekimas primena, kad net seniai primiršti produktai gali turėti vietą šiuolaikiniame racione, jei vartojami saikingai ir pasirenkami kokybiški. Nors vieniems jis vis dar kelia atmetimo reakciją, kitiems tai išliekantis tradicijos skonis.

  • Dietologai atskleidė idealią vakarienę lieknai figūrai: pigus grūdėtasis varškės sūris

    Grūdėtasis varškės sūris pastaraisiais metais vis dažniau įvardijamas kaip vienas praktiškiausių pasirinkimų vakarienei, kai norisi sočiai pavalgyti, bet nepadidinti bendro dienos kaloringumo. Tai baltymų gausus pieno produktas, kuris lengvai pritaikomas tiek saldiems, tiek sūriems patiekalams.

    Šis produktas gaminamas sutraukiant pieną rūgštimi arba pieno raugu, atskiriant varškės grūdelius nuo išrūgų, o vėliau juos perplaunant ir dažnai sumaišant su grietinėle, kad tekstūra būtų švelnesnė. Būtent dėl tokios gamybos jis išlieka švelnaus skonio ir patogus derinti su įvairiais priedais.

    Kodėl taip vertinamas baltymas

    Mitybos specialistai dažnai pabrėžia, kad vakarienei svarbu gauti pakankamai baltymų, nes jie padeda ilgiau išlaikyti sotumo jausmą. Grūdėtajame varškės sūryje vyrauja lėtai virškinami pieno baltymai, todėl po tokios vakarienės rečiau norisi užkandžiauti vėlai vakare.

    Praktikoje tai reiškia paprastą dalyką: kai sotumas išlieka ilgiau, bendras dienos kalorijų kiekis dažnai sumažėja natūraliai, be griežtų ribojimų. Dėl to šis produktas neretai įtraukiamas į svorio kontrolės planus, ypač kai siekiama išvengti riebių ar cukraus gausių vakaro užkandžių.

    Ką svarbu žinoti apie virškinimą

    Nors grūdėtasis varškės sūris nėra laikomas ryškiu probiotikų šaltiniu taip, kaip dalis fermentuotų produktų, jis gali būti palankus vakarienės pagrindas, jei derinamas su skaidulomis. Skaidulos padeda virškinimui ir prisideda prie žarnyno mikrobiotos įvairovės.

    Praktiškas pasirinkimas yra maišyti grūdėtąjį varškės sūrį su šviežiomis daržovėmis, pavyzdžiui, agurkais, pomidorais, paprika, lapinėmis salotomis, taip pat su sėklomis ar riešutais. Toks derinys suteikia ne tik sotumo, bet ir papildomų mikroelementų, o vakarienė išlieka lengvesnė.

    Ar jis tikrai lenkia graikišką jogurtą?

    Parduotuvėse jis vis dažniau lyginamas su graikišku jogurtu, nes abu produktai laikomi baltymų šaltiniais. Skirtumai dažniausiai atsiskleidžia etiketėje: kai kuriuose graikiško jogurto variantuose gali būti daugiau cukraus, ypač jei tai skanintos versijos, o grūdėtasis varškės sūris dažnai išlieka neutralesnis.

    Vis dėlto pasirinkimas priklauso nuo sudėties ir riebumo, nes dalis grūdėtojo varškės sūrio gaminamas su grietinėle ir gali turėti daugiau riebalų. Mitybos specialistai pataria rinktis pagal tikslą: jei svarbiausia mažesnis kaloringumas, verta atkreipti dėmesį į mažesnio riebumo versijas ir paprastesnę sudėtį.

  • Viena sveikiausių žuvų diskontuose, bet prieš pirkdami patikrinkite pakuotę: štai ką žiūrėti

    Viena sveikiausių žuvų diskontuose, bet prieš pirkdami patikrinkite pakuotę: štai ką žiūrėti

    Žuvis mitybos specialistai rekomenduoja valgyti reguliariai, tačiau pirkėjai dažnai dvejoja dėl kokybės ir taršos. Vis dėlto daugeliu atvejų svarbiausia ne atsisakyti žuvies, o rinktis tinkamas rūšis ir atidžiai skaityti informaciją ant pakuotės.

    Žuvyje gausu omega-3 riebalų rūgščių, kurios siejamos su mažesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika, uždegiminių procesų slopinimu bei geresne smegenų veikla. Taip pat tai vienas patogiausių aukštos biologinės vertės baltymų šaltinių, be to, daug rūšių suteikia vitamino D ir svarbių mineralų.

    Didžiausios baimės dažniausiai susijusios su aplinkos tarša, sunkiaisiais metalais ir intensyvios akvakultūros praktika. Dalis didelių, ilgai gyvenančių plėšrių žuvų gali sukaupti daugiau gyvsidabrio, todėl mitybos specialistai dažniau siūlo rinktis mažesnes, trumpiau gyvenančias rūšis.

    Vienas dažnų ir prieinamų pasirinkimų prekybos tinkluose yra upėtakis, ypač vaivorykštinis. Jo maistinė vertė laikoma palankia: žuvis turi omega-3, yra geras baltymų šaltinis, o dėl santykinai nedidelio dydžio paprastai sukaupia mažiau teršalų nei didieji plėšrūnai.

    Perkant upėtakį ar kitą auginamą žuvį, verta skirti minutę pakuotei. Patikrinkite kilmės šalį ir ūkio vietą, o taip pat paieškokite atsakingos akvakultūros žymėjimo, pavyzdžiui, ASC, kuris rodo, kad ūkis atitinka tam tikrus aplinkosaugos ir socialinės atsakomybės kriterijus.

    Ne mažiau svarbi ir šviežumo informacija: galiojimo data, laikymo temperatūra bei tai, ar žuvis buvo atšaldyta, ar užšaldyta ir atitirpinta. Jei perkate šviežią atšaldytą žuvį, namuose ją saugiau suvartoti kuo greičiau, o ruošiant užtikrinti pakankamą terminį apdorojimą.

    Mitybos rekomendacijos daugelyje šalių sutaria dėl krypties: žuvį verta įtraukti į racioną kelis kartus per savaitę, tačiau rinktis įvairesnes rūšis ir neapsiriboti vien didelėmis plėšriomis žuvimis. Tokia strategija leidžia išlaikyti omega-3 naudą ir kartu mažinti galimą teršalų poveikį.

  • Močiutės tai valgė nuolat, o mes vengiame: vištų kepenėlės kupinos geležies ir baltymų

    Vištų kepenėlės daugeliui kelia prieštaringų jausmų: vieni jas prisimena kaip tradicinį pietų patiekalą, kiti iki šiol vengia dėl vaikystėje patirtų „valgyklinių“ skonių. Tačiau tinkamai paruoštos jos gali būti sultingos, švelnios ir su malonia, traškia plutele.

    Mitybos požiūriu kepenėlės išsiskiria didele maistinių medžiagų koncentracija. Jose gausu pilnaverčių baltymų, taip pat geležies, kuri mėsoje dažniausiai būna hemo formos ir paprastai pasisavinama efektyviau nei augalinės kilmės geležis. Be to, kepenėlės yra vienas turtingiausių vitamino B12 šaltinių.

    Vis dėlto tai nėra produktas, kurį verta valgyti kasdien. Kepenėlėse itin daug vitamino A, todėl svarbu saikas, ypač nėštumo metu, kai per didelis šio vitamino kiekis gali būti nepageidaujamas. Daugumai žmonių kepenėlės kartą per kelias savaites gali būti praktiškas būdas paįvairinti racioną.

    Kas lemia traškumą?

    Dažniausia nesėkmės priežastis – per ilgas kepimas ir per anksti įdėta druska. Ilgai kaitinamos kepenėlės greitai praranda sultis, tampa kietos, o pasūdžius pradžioje paviršiuje atsiranda drėgmė, dėl kurios sunkiau susiformuoja pluta.

    Traškesniam paviršiui padeda ir pasirinkti riebalai. Praktikoje dažnai renkamasi lydytą sviestą arba taukus, nes jie gerai atlaiko aukštesnę temperatūrą ir suteikia ryškesnį skrudinimo aromatą. Tinka ir rapsų aliejus, o pabaigoje galima įdėti gabalėlį sviesto dėl skonio.

    Paprastas receptas su svogūnais

    Prieš kepant kepenėles svarbu jas nuvalyti ir itin gerai nusausinti popieriniu rankšluosčiu. Tuomet lengvai apvolioti miltuose, kad susidarytų plona danga, kuri greičiau apskrus ir „užrakins“ sultis.

    Pirmiausia keptuvėje apkepkite pjaustytus svogūnus, kol jie taps auksiniai, ir atidėkite į šalį. Toje pačioje keptuvėje įkaitinkite riebalus ir kepkite kepenėles trumpai, maždaug po 2–3 minutes iš kiekvienos pusės, kol paviršius gražiai parus.

    Galiausiai grąžinkite svogūnus į keptuvę, pagardinkite mairūnu ir pipirais, o druską dėkite tik pačioje pabaigoje. Patiekalą geriausia valgyti iškart, kol pluta išlieka traški, o vidus – sultingas.

    Su kuo patiekti, kad skonis „susibalansuotų“

    Vištų kepenėlių intensyvumą gerai sušvelnina neutralūs garnyrai, pavyzdžiui, bulvių košė. Skoniui kontrasto suteikia ir rūgštesni priedai, tokie kaip rauginti agurkai ar lengvai parūgštintos daržovės.

    Jei mėgstate saldžiarūgščius derinius, prie svogūnų galima trumpai apkepinti kelias obuolio skilteles. Tai paprastas triukas, kuris sumažina kepenėlių kartumą ir suteikia patiekalui daugiau švelnumo.