Nuo balandžio 13 dienos Jungtinės Valstijos ėmėsi veiksmų, kuriais faktiškai riboja laivybą per Ormuzo sąsiaurį ir Irano uostų kryptimis. Vašingtonas teigia, kad taip siekia spausti Teheraną grįžti prie derybų ir griežčiau vykdo sankcijų kontrolę jūroje.
JAV Centrinė vadovybė (CENTCOM) nurodė, kad per šį laikotarpį JAV pajėgos nukreipė dešimtis laivų, plaukusių į Irano uostus arba iš jų. Operacijos mastas, remiantis viešais pareiškimais, apima ne tik Persijos įlanką, bet ir Arabijos jūrą bei Indijos vandenyno akvatorijas.
Skirtingi signalai dėl veiksmingumo
Vis dėlto nepriklausomi jūrų transporto stebėtojai skelbia kitokį vaizdą: dalis tanklaivių, įtariamų gabenant Irano naftą, esą sugeba apeiti kontrolės linijas arba išplaukti kitais maršrutais. Remiantis palydovinių vaizdų analize, Irano eksporto terminaluose pastarosiomis dienomis fiksuotas intensyvus krovos aktyvumas.
Jūrų duomenų analitikos bendrovės, vertinančios laivų įplaukimus ir išplaukimus, taip pat mini, kad per blokados laikotarpį Irano uostuose vis tiek užfiksuota reikšminga tanklaivių apyvarta. Tai reikštų, kad net ir sugriežtinus kontrolę, dalis tiekimo grandinės išlieka veikianti.
Naftos rinkai svarbiausia – Ormuzo „butelio kaklelis“
Ormuzo sąsiauris yra vienas kritiškiausių pasaulio energijos prekybos taškų: juo keliauja didelė dalis Persijos įlankos naftos ir suskystintųjų dujų krovinių. Dėl to bet koks ilgesnis trikdis, net jei jis formaliai nukreiptas į vieną šalį, didina rizikos premiją naftos kainose ir kelia įtampą laivybos draudimo rinkoje.
Jei judėjimas sąsiauryje dar labiau lėtėtų, poveikį pajustų ne tik Irano, bet ir kaimyninių eksportuotojų srautai, o tai didintų spaudimą pasaulinei pasiūlai. Dėl tokios rizikos rinkos dalyviai paprastai itin jautriai reaguoja į palydovinius duomenis, krovos tempus ir pranešimus apie tanklaivių maršrutų pokyčius.
Irano dilema: mažinti gavybą ar kaupti atsargas
Analitikai pažymi, kad Irano galimybės greitai stabdyti gavybą yra ribotos, ypač senesniuose telkiniuose, kur staigūs režimo pokyčiai gali pakenkti ilgalaikiam slėgiui ir išgavimo potencialui. Todėl, net jei eksportas trumpuoju laikotarpiu sutriktų, Teheranas susidurtų su kita problema – kur dėti išgaunamą naftą.
Tokiais atvejais svarbų vaidmenį ima vaidinti saugyklos: antžeminiai rezervuarai, vamzdynų sistemos ir plaukiojančios saugyklos. Kai sausumos pajėgumai ima sekti, dažnas sprendimas yra kaupti naftą prie krantų stovinčiuose tanklaiviuose, taip laikinai išlaikant gavybą ir laukiant palankesnių eksporto sąlygų.
Artimiausiomis savaitėmis rinkos dėmesys kryps į du rodiklius: realų tanklaivių srautą per Ormuzą ir tai, ar JAV veiksmai pereis nuo atskirų nukreipimų prie nuoseklesnės, lengviau pamatuojamos laivybos kontrolės. Nuo šių signalų priklausys, ar blokada taps ilgalaikiu tiekimo suvaržymu, ar liks riboto efekto spaudimo priemone.
Leave a Reply