Šaukštelis medaus per dieną daugeliui atrodo nekaltas įprotis, tačiau šis produktas dažnai pristatomas ir kaip natūralesnė cukraus alternatyva. Maždaug 7–10 gramų porcija suteikia greitos energijos, nes meduje vyrauja gliukozė ir fruktozė, tačiau kartu randama ir biologiškai aktyvių junginių, tokių kaip fenolinės rūgštys, flavonoidai, antioksidantai bei fermentai.
Naujesnėse apžvalgose medus siejamas su keliomis sritimis: kosulio palengvinimu, žaizdų gijimu ir kai kurių metabolinių rodiklių pokyčiais. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad efektai priklauso nuo medaus rūšies, vartojamo kiekio ir bendros mitybos, todėl medaus nereikėtų laikyti gydomuoju produktu.
Kas žinoma apie žarnyną?
Vienas įdomiausių medaus aspektų siejamas su žarnyno mikrobiota. Meduje yra oligosacharidų, kurie gali veikti kaip maistas kai kurioms naudingoms bakterijoms, todėl tiriama, ar medus gali padėti palaikyti palankesnį mikrobiotos balansą.
Laboratoriniai ir ankstyvieji klinikiniai duomenys rodo potencialą skatinti kai kurių gerųjų bakterijų, pavyzdžiui, Lactobacillus ir Bifidobacterium, augimą. Kartu akcentuojama, kad žmogaus žarnyno ekosistema yra sudėtinga, o poveikis gali skirtis priklausomai nuo mitybos skaidulų kiekio, streso, miego ir vartojamų vaistų.
Širdis, cukraus apykaita ir ribos
Metaanalizėse, kur vertinti kontroliuojami tyrimai, medaus vartojimas kai kuriais atvejais siejamas su palankesniais rodikliais, tokiais kaip nevalgiusio gliukozė, bendras cholesterolis, LDL ir trigliceridai, o HDL gali didėti. Tačiau autoriai pabrėžia nevienodą tyrimų kokybę ir tai, kad dalį rezultatų būtina patvirtinti didesnėmis, gerai suprojektuotomis studijomis.
Praktinė išvada paprasta: medų verta vertinti kaip saldiklį, kuris gali turėti papildomų bioaktyvių medžiagų, bet tai vis tiek yra laisvieji cukrūs. Keli šaukštai per dieną greitai virsta dideliu cukraus kiekiu, todėl daugeliui suaugusiųjų racionalus pasirinkimas yra nedidelė porcija, pavyzdžiui, vienas šaukštelis.
Kaip vartoti, kad nepakenktumėte kokybei?
Medaus vertingosios medžiagos, ypač fermentai, yra jautresnės karščiui, todėl jo nerekomenduojama dėti į ką tik užvirtą ar labai karštą arbatą. Palankiau palaukti, kol gėrimas atvės iki šilto, malonaus gerti, tada įmaišyti medų.
Sukietėjęs, susikristalizavęs medus dažniausiai nėra sugedęs, tai natūralus procesas, susijęs su gliukozės ir fruktozės santykiu. Jei norisi jį suskystinti, geriau rinktis šiltą vandens vonelę ir kantrybę, o ne mikrobangų krosnelę ar kaitinimą ant radiatoriaus, nes taip prastėja kokybė.
Specialistai primena ir saugumo taisykles: medaus negalima duoti kūdikiams iki 12 mėnesių dėl botulizmo rizikos. Atsargumo turėtų laikytis žmonės, turintys cukrinį diabetą, ryškią insulinorezistenciją, padidėjusius trigliceridus ar alergiją bičių produktams, nes net ir mažos porcijos prisideda prie bendro cukrų kiekio racione.
Leave a Reply