Skolos auga, spaudimas didėja
Lenkijos transporto, ekspedijavimo ir logistikos sektoriuje daugėja finansinių sunkumų, o pavėluoti mokėjimai tampa kasdienybe. Lenkijos skolų registro KRD BIG duomenimis, pradelsti šio sektoriaus įsipareigojimai pasiekė apie 386 mln. eurų, o bendra skola per metus padidėjo maždaug 16 mln. eurų.
Didžiausia dalis įsiskolinimų tenka kelių krovinių transportui, kuris sudaro svarbiausią viso TSL segmento ašį. Skolos dažniausiai kaupiasi ten, kur vežėjams būtini nuolatiniai atsiskaitymai: degalų tiekėjams, lizingo bendrovėms ir draudikams.
Rinkos dalyviai pabrėžia, kad tai signalizuoja ne vien apie brangstančią veiklą, bet ir apie riziką vykdyti užsakymus laiku. Ilgėjant atsiskaitymo terminams, o finansinei „pagalvei“ tirpstant, daliai įmonių tenka mažinti apimtis arba dirbti su minimalia marža.
Karas ir ribojimai pakeitė maršrutus
Iki karo Ukrainoje nemaža dalis srautų tarp Europos Sąjungos ir Vidurinės Azijos šalių judėjo per Lenkijos ir Baltarusijos pasienį, o logistikos grandinėje ryškų vaidmenį turėjo Lenkijos vežėjai. Po Rusijos agresijos ES įvedė ribojimus Rusijos ir Baltarusijos vežėjams, o Lenkija papildomai pritaikė savus sprendimus, dar labiau apribojusius judėjimą.
Lenkijos Tarptautinių kelių vežėjų asociacijos atstovai teigia, kad tokie veiksmai išprovokavo atsakomąsias priemones. Dėl to Lenkijos įmonėms gerokai susiaurėjo galimybės judėti per Baltarusiją, o dalis krovinių pradėjo ieškoti kitų kelių į ES rinką.
Praktikoje tai reiškė maršrutų persiskirstymą: dalis srautų ėmė krypti per Latviją ir Lietuvą, o pietinis koridorius sustiprėjo per Turkiją ir Graikiją. Verslui svarbiausia tapo prognozuojamumas ir galimybė išvengti papildomų vėlavimų pasienyje.
Nauda Baltijos šalims ir rizika Lenkijai
Ekspertai atkreipia dėmesį, kad srautų persikėlimas į Baltijos šalis reiškia ne tik daugiau pravažiuojančių vilkikų. Kartu persikelia ir didesnės pridėtinės vertės veiklos: muitinimas, sandėliavimas, krovinių skaidymas, perpakavimas, perkrovimas bei tolesnis pristatymas į Vakarų Europą.
Tokiu modeliu Vidurinės Azijos vežėjai gali atgabenti krovinius iki logistikos centrų Lietuvoje ar Latvijoje, o toliau kroviniai keliauja ES vežėjų transportu. Tai leidžia efektyviau spręsti leidimų klausimą, nes dalis operacijų tampa „įvažiavimu į galutinį tašką“, o ne tranzitu per kelias valstybes.
Lenkijos vežėjai perspėja, kad prarasti srautai gali negrįžti greitai, nes logistikoje įpročiai ir patikrinti maršrutai įsitvirtina ilgam. Anot jų, kai klientai prisitaiko prie alternatyvių koridorių, verslo grąžinimui nepakanka vien politinių pareiškimų, reikia ir realių sąlygų, leidžiančių konkuruoti kaina bei laiku.
Tuo metu Lenkijos valdžios institucijos pabrėžia, kad sprendimai dėl sienos pralaidumo pirmiausia remiasi nacionalinio saugumo vertinimu. Pasienio režimas siejamas ir su hibridinių grėsmių kontekstu, todėl bet kokie pokyčiai priklausys nuo rizikų analizės ir infrastruktūrinių galimybių.
Rinkos dalyviai tikisi, kad bent dalis logistikos grandinės galėtų būti susigrąžinta, jei atsirastų aiškus, saugus ir greitas mechanizmas kroviniams perimti netoli sienos. Tačiau net ir tokiu atveju Lenkijai tektų konkuruoti su jau sustiprėjusiomis Lietuvos ir Latvijos logistikos grandinėmis.
„Jei klientai pripranta prie maršruto per Latviją ar Lietuvą, tai gali tapti nauja norma, o Lenkija rizikuoja likti nuošalyje nuo strategiškai svarbaus euroazijinio transporto koridoriaus“, – teigia transporto politiką analizavę pašnekovai.
Leave a Reply