Neišmeskite šių sėklų: moliūgų sėklose – magnis, geležis ir cinkas, bet svarbi porcija

Kodėl verta prisiminti moliūgų sėklas?

Moliūgų sėklos dažnai lieka nuošalyje, nors maistine verte gali konkuruoti su daugeliu įprastai giriamų užkandžių. Jose gausu mineralų, todėl net nedidelis kiekis gali papildyti kasdienį racioną, ypač kai mityba monotoniška.

JAV žemės ūkio departamento (USDA) maistinių medžiagų duomenų bazėje nurodoma, kad 100 gramų džiovintų moliūgų sėklų yra apie 592 miligramai magnio, apie 8,8 miligramo geležies ir apie 7,8 miligramo cinko. Tai dideli kiekiai, tačiau 100 gramų nėra įprasta porcija.

Moliūgų sėklos yra kaloringos, todėl kasdien dažniausiai pakanka 1–2 šaukštų, maždaug 15–30 gramų. Toks kiekis vis tiek reikšmingai papildo patiekalą ir paprastai yra lengvai įterpiamas į valgiaraštį.

Geležis ir paprastas triukas įsisavinimui

Moliūgų sėklose esanti geležis yra augalinės kilmės, vadinamoji neheminė, todėl ji paprastai pasisavinama prasčiau nei gyvūninės kilmės geležis. Dėl to vien sėklomis geležies trūkumo dažniausiai neišspręsite, tačiau jos gali būti svarbi bendro raciono dalis.

Europos maisto saugos tarnyba (EFSA) ir medicininė literatūra pabrėžia vitamino C reikšmę neheminės geležies pasisavinimui. Praktikoje tai reiškia paprastą sprendimą: sėklas verta derinti su vitamino C turinčiais produktais.

Prie sriubos tinka petražolės ar kitos žalumynų saujos, salotose gerai dera paprika, o užtepėles ar ankštinių patiekalus galima pagardinti citrinos sultimis. Tokie deriniai nepaverčia sėklų vaistu, bet gali padėti geriau išnaudoti maiste esančią geležį.

Magnis, cinkas ir kam jų dažniau pritrūksta

Magnis dalyvauja šimtuose fermentinių reakcijų organizme ir yra svarbus normaliai raumenų bei nervų sistemos veiklai, energijos apykaitai ir elektrolitų pusiausvyrai. Dėl to magnis dažnai minimas kalbant apie nuovargį, fizinį krūvį ir įtemptą gyvenimo ritmą.

Vis dėlto svarbu atskirti mitybą nuo pažadų: moliūgų sėklos nėra greitas sprendimas išsekimui, bet jos gali padėti nuosekliai praturtinti racioną. Ypač tai aktualu žmonėms, kurie dažnai renkasi stipriai perdirbtą maistą arba valgo mažai įvairių produktų.

Kitas ryškus mineralas yra cinkas, kuris prisideda prie normalios imuninės sistemos veiklos, žaizdų gijimo ir ląstelių procesų. Kadangi organizmas cinko dideliais kiekiais nekaupia, reguliari jo mitybinė šaltinių paieška turi praktinę reikšmę.

Moliūgų sėklose taip pat yra augalinių baltymų, skaidulų ir nesočiųjų riebalų rūgščių, todėl jos didina patiekalo sotumą. Tai ypač praverčia lengvesniems patiekalams, pavyzdžiui, daržovių salotoms ar trintoms sriuboms, po kurių alkis sugrįžta greičiau.

Kasdienybėje svarbiausia saikas: sauja yra geras priedas, tačiau dideli kiekiai gali greitai padidinti bendrą dienos kalorijų kiekį. Jei ribojate druską, praktiškiau rinktis nesūdytas sėklas.

Pritaikyti jas lengva: sėklomis galima pabarstyti sriubas, salotas, košes ar jogurtą, įmaišyti į kruopų ir daržovių patiekalus. Lengvai pakepintos sausoje keptuvėje jos tampa aromatingesnės, tik svarbu neperkaitinti, kad neapkartų.

Jei nepatinka tekstūra, sėklas galima sumalti ir įmaišyti į padažą ar kokteilį, dėti į blynelius ar kepinius. Nedidelis kiekis dažnai nepakeičia patiekalo skonio, bet pagerina jo maistinę sudėtį.