Subproduktai, tokie kaip kepenys, širdis ar inkstai, ilgą laiką buvo kasdienės mitybos dalis dėl kainos ir didelės maistinės vertės. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais Vakarų mityboje juos dažnai išstūmė liesa raumeninė mėsa, o kartu praradome ir dalį itin koncentruotų maistinių medžiagų šaltinių.
Šiuolaikinė mitybos mokslų literatūra subproduktus neretai priskiria prie ypač maistingų produktų, nes juose gausu B grupės vitaminų, ypač vitamino B12, taip pat folatų, geležies, cinko, seleno ir kitų mikroelementų. Dėl to jie dažnai minimi kaip naudingi žmonėms, kuriems aktualus geležies ar B12 trūkumas, pavyzdžiui, esant mažakraujystės rizikai.
Kuo subproduktai išsiskiria?
Palyginti su įprasta filė ar kepsniais, subproduktai paprastai yra maistinių medžiagų tankesni, nes mažesnė porcija gali suteikti daugiau vitaminų ir mineralų. Kepenys dažnai vadinamos natūraliu multivitaminu, o širdis vertinama kaip geras baltymų ir kai kurių B grupės vitaminų šaltinis.
Įprastai subproduktuose yra ir riebaluose tirpių vitaminų, ypač vitamino A, todėl svarbus saikas. Nors toks profilis gali būti naudingas, per didelės ir per dažnos porcijos kai kuriems žmonėms gali padidinti nepageidaujamų padarinių tikimybę.
Kur slypi rizikos?
Didžiausia subproduktų mitybinė dilema yra cholesterolis ir labai didelė kai kurių produktų koncentracija. Pavyzdžiui, smegenys išsiskiria itin aukštu cholesterolio kiekiu, o inkstai ir kepenys taip pat gali greitai viršyti įprastai rekomenduojamas ribas, jei vartojami dažnai ir dideliais kiekiais.
„Subproduktai gali būti vertinga mitybos dalis, tačiau svarbiausia yra porcija ir dažnis“, – pabrėžia dietologai, kalbėdami apie bendrą raciono balansą.
Praktikoje tai reiškia, kad subproduktus verta įtraukti kaip retkarčiais vartojamą patiekalą, derinant su daržovėmis, ankštiniais ir viso grūdo produktais, o ne paverčiant kasdieniu pagrindu. Jei žmogus turi širdies ir kraujagyslių ligų riziką, podagrą, padidėjusį cholesterolį ar yra nėščia, dėl dažnesnio vartojimo geriausia pasitarti su gydytoju.
Leave a Reply