Europos Sąjungoje daugėjant diskusijų dėl pensinio amžiaus, išryškėja ir kitas rodiklis – kiek metų žmonės realiai praleidžia darbo rinkoje. Eurostato duomenimis, 2025 metais tikėtina vidutinė darbo trukmė ES gyventojams nuo 15 metų siekė 37,5 metų ir toliau pamažu auga.
Šis rodiklis parodo, kiek metų 15 metų amžiaus žmogus, esant dabartinėms sąlygoms, tikėtinai bus darbo rinkoje. Jis apima ir užimtumą, ir nedarbą, todėl tai nėra pensinio amžiaus matas, bet gerai atskleidžia dalyvavimo darbo rinkoje tendencijas.
Šiaurė aiškiai lenkia pietus
Eurostatas fiksuoja ryškų skirtumą tarp ES šalių: kai kuriose valstybėse tikėtina darbo trukmė viršija 40 metų, o kitose nesiekia 35. Ilgiausias vidutinis darbo gyvenimas 2025 metais buvo Nyderlanduose – 44 metai.
Po Nyderlandų rikiuojasi Švedija su 43,3 metų ir Danija su 42,6 metų. Daugiau nei 40 metų ribą taip pat peržengė Estija, Airija, Vokietija ir Suomija, o tai rodo gana stabilų šių šalių gyventojų dalyvavimą darbo rinkoje.
Trumpiausia tikėtina darbo trukmė 2025 metais buvo Rumunijoje – 32,7 metų. Nedaug atsiliko Italija su 33 metų ir Bulgarija su 34,6 metų, o tai siejama su žemesniu užimtumo lygiu, didesniais neaktyvumo mastais ir skirtinga socialine bei demografine struktūra.
Vyrai dirba ilgiau nei moterys
ES mastu išlieka ryški lyčių atskirtis: vyrų tikėtina darbo trukmė 2025 metais siekė 39,5 metų, moterų – 35,4 metų. Skirtumas dažniausiai aiškinamas vaikų priežiūros pertraukomis, nepilno etato darbu, mažesniu vyresnio amžiaus moterų užimtumu ir skirtingomis profesinėmis trajektorijomis.
Ilgiausia vyrų darbo trukmė fiksuota Nyderlanduose – 45,9 metų, taip pat Švedijoje ir Danijoje – po 44,5 metų. Tuo metu trumpiausiai vyrai tikėtinai dirba Bulgarijoje, Rumunijoje ir Kroatijoje, kur rodikliai tesiekia apie 36 metus.
Moterų grupėje lyderiauja Švedija su 42,3 metų, Nyderlandai su 41,9 metų ir Estija su 41,8 metų. Trumpiausi moterų darbo gyvenimai 2025 metais fiksuoti Italijoje – 28,4 metų, Rumunijoje – 29,1 metų ir Graikijoje – 31,8 metų.
Kodėl tema kaitina visuomenes?
Pastaraisiais metais daugelyje Europos valstybių pensijų sistemos atsidūrė politinių ginčų centre, nes ilgėja gyvenimo trukmė ir mažėja gimstamumas. Tai reiškia, kad dirbančiųjų dalis, išlaikanti pensininkus ir sveikatos apsaugos sistemą, daugelyje šalių spaudžiama vis labiau.
Vienas ryškiausių pavyzdžių – Prancūzija, kur 2023 metais bandymas kelti pensinį amžių nuo 62 iki 64 metų sukėlė masines demonstracijas ir streikus. Vėliau reformos įgyvendinimas buvo atidėtas, siekiant sumažinti politinę įtampą.
Rumunijoje pensijų reformos apima moterų pensinio amžiaus didinimą iki 65 metų iki 2035 metų, sulyginant jį su vyrų. Danija tuo metu yra priėmusi sprendimą valstybės pensinį amžių iki 2040 metų palaipsniui didinti iki 70 metų, susiejant jį su gyvenimo trukmės pokyčiais.
Ekspertai pabrėžia, kad vien pensinio amžiaus didinimas problemų neišsprendžia, jei neauga užimtumas, negerėja sveikatos rodikliai ir nėra mažinamas nedarbingumas vyresniame amžiuje. Vis dažniau akcentuojamos priemonės, kurios padeda žmonėms ilgiau išlikti darbo rinkoje: perkvalifikavimas, lankstesnis darbas ir sveikatos prevencija.
Eurostatas pažymi, kad tikėtinos darbo trukmės rodikliai nėra normatyvas, kiek žmonės turėtų dirbti. Tačiau jie aiškiai parodo, kuriose šalyse darbo rinka žmones išlaiko ilgiausiai, o kur dalyvavimą riboja struktūrinės problemos ir socialinės realijos.
Leave a Reply