Prancūzijos ugniagesiai pastarosiomis dienomis susidūrė su itin retu ir pavojingu reiškiniu – virš didelio miškų gaisro susiformavo vadinamasis piroskumulonimbas. Tai audros tipo debesis, kurį „maitina“ ne įkaitusi žemė, o pats gaisras, iškeliantis karštą orą, dūmus, pelenus ir drėgmę į didelį aukštį.
Specialistai aiškina, kad tokia sistema gali iškilti iki maždaug 10–15 kilometrų ir imti elgtis kaip tikra perkūnijos audra. Viršuje vandens garai kondensuojasi, debesis auga, o gaisras staiga tampa sunkiai prognozuojamas net patyrusioms pajėgoms.
Didžiausia grėsmė – tai, kad piroskumulonimbas gali sukurti savo meteorologinius reiškinius: staigius vėjo šuorus, gūsius, žemyn krentančius oro srautus, kurie per kelias minutes pakeičia ugnies plitimo kryptį. Tokiose situacijose gesinimo planai gali tapti nebeaktualūs beveik akimirksniu.
Dar pavojingesni yra žaibai, galintys formuotis debesies viduje. Kadangi krituliai neretai būna menki arba iki žemės taip ir nenukrenta, žaibo iškrovos gali uždegti naujus židinius net už kelių dešimčių kilometrų nuo pagrindinio gaisro fronto.
Iki šiol piroskumulonimbai dažniau buvo siejami su itin didelio masto gaisrais Australijoje, Kanadoje ar JAV. Tai, kad reiškinys vis dažniau fiksuojamas Europoje, klimatologams yra signalas apie stiprėjančių karščio bangų, sausrų ir ekstremalių gaisrų ryšį.
Mokslininkai pabrėžia, kad vien gaisro nepakanka: prie žemės turi būti labai karšta ir sausa, o aukščiau – vėsesnių ir drėgnesnių oro sluoksnių. Kai tokia atmosferos sandara sutampa su ypač intensyvia liepsna, susidaro sąlygos išsivystyti pilnavertei audros sistemai, kuri gali dar labiau apsunkinti žmonių evakuaciją ir gelbėtojų darbą.
Leave a Reply