1977 metais JAV į Ajovą buvo atgabentas ledkalnio gabalas iš Aliaskos, kad būtų patikrinta ambicinga idėja: ar ledkalniai galėtų tapti geriamojo vandens šaltiniu sausringuose regionuose.
Septintajame dešimtmetyje ir aštuntojo pradžioje vis garsiau svarstyta, kaip didėjant miestams ir pramonei užtikrinti patikimą gėlo vandens tiekimą. Viena iš tuo metu aptartų krypčių buvo ne tik jūros vandens gėlinimas, bet ir natūralių ledo masių panaudojimas, ypač ten, kur vanduo tampa strateginiu ištekliumi.
1977 metų spalio 2–6 dienomis Ajovos valstijos universitete vyko Pirmoji tarptautinė konferencija apie ledkalnių panaudojimą. Į renginį, kaip nurodoma to meto aprašymuose, susirinko apie 200 dalyvių iš 18 šalių, tarp jų glaciologai, inžinieriai, jūrų biologai, valdžios atstovai ir verslo delegatai.
Kad idėja skambėtų ne kaip teorija, o kaip reali inžinerinė užduotis, konferencijai buvo paruošta neįprasta demonstracija. Į Ajovos miestą Eimsą atgabentas maždaug 1 133 kilogramų ledo gabalas iš Portidžo ežero Aliaskoje, kuris buvo pristatomas kaip ledkalnio fragmentas.
Ledo luitas buvo izoliuotas, papildomai vėsintas sausu ledu ir keliavo skirtingomis transporto priemonėmis, įskaitant sraigtasparnį, lėktuvą ir šaldytuvinį sunkvežimį. Kelionės kaina anuomet siekė apie 8 500 JAV dolerių, o tai šiandien, įvertinus infliaciją, atitiktų maždaug 40 000 eurų, todėl spauda jį praminė vienu brangiausių ledo kubelių istorijoje.
Konferencijos metu ledas buvo laikomas didelėje šaldymo kameroje, kad dalyviai galėtų apžiūrėti struktūrą ir aptarti praktinius aspektus. Kartu buvo nagrinėjami esminiai klausimai: kaip aptikti tinkamus ledkalnius, kaip juos sekti, vilkti jūra, pjaustyti ir galiausiai saugiai tirpdyti taip, kad vanduo būtų panaudojamas be didelių nuostolių.
Prie idėjos populiarinimo prisidėjo ir Saudo Arabijos atstovai, sieję projektą su vandens stygiaus problema ir tuomet brangiu jūros vandens gėlinimu. Nors gėlinimo technologijos jau buvo naudojamos, jos reikalavo didelių investicijų ir nuolatinio energijos vartojimo, todėl daliai šalių ieškota alternatyvų.
Ekspertai pabrėžė, kad pagrindinė kliūtis yra ne vien logistika, bet ir fizika: vilkimo metu ledas sparčiai tirpsta, o šiltesni vandenys didina nuostolius. Taip pat svarstyta, kaip sumažinti poveikį jūrų ekosistemoms, nes didelių gėlo vandens kiekių išleidimas pakrantėse gali keisti druskingumą ir vietines sąlygas.
Nors 1977 metais aptartos vizijos nevirto didelio masto projektais, pati tema periodiškai sugrįžta ir šiandien. Augant vandens poreikiui ir klimato kaitai didinant sausrų riziką, valstybės dažniau lygina skirtingus sprendimus: gėlinimą, pakartotinį vandens naudojimą, tinklų nuostolių mažinimą ir naujas vandens saugojimo strategijas.
Istorinis bandymas Ajovoje išliko kaip ryškus pavyzdys, kaip mokslinės konferencijos kartais siekia ne tik diskusijų, bet ir simbolinių demonstracijų. Ledkalnio gabalas iš Aliaskos tapo konkrečiu objektu, padėjusiu perkelti diskusiją iš teorijos į klausimą, kiek tokia idėja iš tiesų įgyvendinama technologiškai ir ekonomiškai.
Leave a Reply