Kas paaiškėjo teismo dokumentuose
Neseniai išslaptinti teismo dokumentai atskleidė, kad JAV DI bendrovė „Anthropic“ vykdė slaptą projektą, kurio metu masiškai buvo perkamos, ardomos ir skenuojamos knygos, kad jų turinys patektų į mokomąsias duomenų bazes. Projektas vidiniuose planuose vadintas „Project Panama“ ir, kaip teigiama bylos medžiagoje, buvo siejamas su ambicija destruktyviai suskaitmeninti kuo platesnį knygų fondą.
Dokumentuose taip pat nurodoma, kad įmonės viduje buvo akcentuojamas konfidencialumas. Tokia praktika dar labiau paaštrino diskusiją apie tai, kokiomis sąlygomis kūrėjų darbas gali būti naudojamas DI modeliams mokyti.
Kaip knygos virsdavo duomenimis
Pagal teismo bylos medžiagoje aprašytą schemą „Anthropic“ dideliais kiekiais įsigydavo knygas iš kelių tiekėjų, o techninę skenavimo dalį perduodavo išorės rangovams. Tam esą buvo naudojama įranga, kuri fiziškai nupjaudavo knygų nugarėles ir išardydavo puslapius, kad pramoniniai skeneriai galėtų greitai nuskaityti turinį.
Vėliau popierius, kaip teigiama aprašymuose, būdavo išgabenamas perdirbti. Kritikai pabrėžia, kad toks procesas kelia ne tik autorinių teisių, bet ir kultūrinės vertės klausimą: knyga tampa vienkartiniu žaliavos šaltiniu duomenims išgauti.
Kodėl rinktasi knygas, o ne internetą?
Teismo dokumentuose cituojami vidiniai argumentai rodo, kad knygos buvo laikomos kokybiškesniu šaltiniu nei interneto tekstai. Knygų kalba paprastai yra redaguota, nuosekli, o stilius ir struktūra gali padėti DI geriau „išmokti rašyti“, palyginti su netvarkingais, trumpais ar dirbtinai generuotais interneto įrašais.
Kitas motyvas, minimas bylos kontekste, susijęs su rizika, kad DI modeliai, mokomi iš DI sugeneruoto turinio, ilgainiui praranda kokybę. Todėl leidybiniai tekstai, sukurti žmonių ir perėję redagavimą, įmonei atrodė kaip patikimesnė ir „švaresnė“ mokymosi medžiaga.
Autorinės teisės ir atsiskaitymas su autoriais
„Project Panama“ viešumon iškilo per autorinių teisių ginčą, kurį inicijavo grupė autorių. Jie teigė, kad jų kūriniai buvo panaudoti DI modeliams mokyti be leidimo, o dalis medžiagos galėjo būti gauta neteisėtais kanalais, pavyzdžiui, iš vadinamųjų šešėlinių bibliotekų.
Bylos medžiagoje taip pat aptariamas skirtumas tarp teisėtai įsigytų knygų skenavimo ir atvejų, kai turinys galėjo būti parsisiųstas neturint teisių. Teisinis vertinimas tokiose bylose paprastai remiasi tuo, kaip buvo gauta medžiaga, kokiu mastu ji kopijuota ir ar tokį naudojimą galima laikyti leistinu pagal galiojančias išimtis.
„Klausimas, kurį sprendėme, buvo susijęs su kai kurių medžiagų gavimo būdu, o ne su pačia galimybe jas naudoti DI plėtrai“, – sakė „Anthropic“ atstovė, komentuodama poziciją dėl ginčo esmės.
Ką tai keičia DI rinkoje
Ši istorija sustiprina platesnę tendenciją: didelės DI bendrovės vis dažniau susiduria su autorinių teisių ieškiniais, o teismų praktika tampa vienu svarbiausių veiksnių, nulemiančių, kaip ateityje bus formuojamos mokymo duomenų bazės. Kartu auga spaudimas kurti aiškesnius licencijavimo modelius, kad autoriai ir leidėjai galėtų pasirinkti, ar jų kūriniai gali būti naudojami DI mokymui ir kokiomis sąlygomis.
Ekspertai pabrėžia, kad sprendimai šioje srityje turės ilgalaikių pasekmių: nuo DI sistemų kokybės iki kultūros sektoriaus pajamų ir kūrėjų motyvacijos. Kuo daugiau bylų pasieks susitarimus ar precedentinius sprendimus, tuo aiškesnės taps taisyklės, kas leidžiama, o kas laikoma piktnaudžiavimu.
Leave a Reply