Centrinėje Javos salos dalyje Indonezijoje vienas vyras kelis dešimtmečius atkakliai atsodino mišką, nors aplinkiniai jo idėją ilgai laikė keista ir nenaudinga. Tačiau vėliau būtent šis darbas, vietos gyventojų teigimu, padėjo sugrįžti vandeniui ir stabilizuoti ūkininkavimą.
Pasakojimo centre – vietos gyventojas Sadimanas, kuris dar 1990-aisiais pastebėjo aiškų ryšį tarp miškų nykimo ir vis dažnesnių vandens trūkumo epizodų. Dėl intensyvaus kirtimo, žemdirbystės plėtros ir gaisrų apnuogintos kalvos prastai sulaikydavo lietaus vandenį, o šaltiniai ir upeliai tapo nepastovūs.
Vietovėse, kur anksčiau užtekdavo vandens keliems sezonams, dalis kaimų, kaip teigiama, pradėjo išgyventi tik vieną žemės ūkio ciklą per metus. Kai vandens ima trūkti, labiausiai nukenčia ne tik buitis, bet ir pasėliai, nes drėkinimas tampa rizika, o ne planuojama veikla.
Miškas kaip vandens „kempinė“
Sadimanas nusprendė veikti savarankiškai ir pradėjo sodinti medžius, pirmiausia orientuodamasis į rūšis su galinga šaknų sistema, padedančią sutvirtinti šlaitus. Jis sodino ne tik prie kelių ar gyvenviečių, bet ir aukštumose, iš kurių lietaus vanduo anksčiau greitai nubėgdavo žemyn, nespėjęs įsigerti į dirvožemį.
Miškai hidrologiškai veikia kaip natūrali vandens kaupimo sistema: lapija sumažina smarkaus lietaus poveikį dirvai, paklotė ir šaknys didina vandens įsigėrimą, o sutvirtintas dirvožemis mažiau eroduoja. Tokiose vietose dažniau atsikuria šaltiniai, nes vanduo lengviau pasiekia gruntinius sluoksnius.
Pasak pasakojime minimų duomenų, iki 2021 metais jis buvo pasodinęs mažiausiai 11 000 medžių maždaug 250 hektarų teritorijoje. Tai prilygsta maždaug 2 500 futbolo aikščių plotui, o tokio masto pokytis kalvotose vietovėse greitai tampa matomas net ir be specialių matavimų.
Be programų ir paramos
Akcentuojama, kad tai nebuvo valstybinė programa ar didelio projekto dalis: vyras medžius sodino savo lėšomis. Jis augino sodinukus, keitė juos į kitus augalus, o kartais, kaip teigiama, net atiduodavo gyvulius, kad gautų daugiau medžių.
Tokį pasirinkimą kaimynai iš pradžių vertino skeptiškai, nes medžiai neduoda greito finansinio rezultato, o dalis žmonių dėl vietinių įsitikinimų atsargiai žiūrėjo į kai kurias rūšis. Vis dėlto ilgainiui, kai kalvos ėmė žaliuoti, požiūris ėmė keistis.
Pokytis ūkiuose ir kasdienybėje
Vietos gyventojų teigimu, vėliau vanduo tapo patikimesnis: dalyje vietovių atsirado daugiau šaltinių, o vanduo pradėtas tiekti vamzdynais iki namų. Ūkininkams tai reiškė mažesnę priklausomybę nuo trumpų lietingų periodų ir stabilesnį laistymą.
Ryškiausia praktinė pasekmė – žemės ūkio intensyvumo augimas. Jei anksčiau kai kur pavykdavo nuimti tik vieną derlių per sezoną, pagerėjus vandens prieinamumui dalis ūkių, kaip nurodoma, galėjo auginti kultūras 2–3 kartus per metus.
Ši istorija dažnai pateikiama kaip pavyzdys, kaip individuali iniciatyva gali tapti realiu aplinkos atkūrimo veiksniu, ypač ten, kur miškų nykimas tiesiogiai smogia vandens ištekliams. Kartu ji primena, kad miško atkūrimas – lėtas procesas, kurio nauda pilnai atsiskleidžia tik po daugelio metų.
„Aš tiesiog mačiau, kad be medžių dingsta vanduo, todėl sodinau, nors iš pradžių daugelis juokėsi“, – sakė Sadimanas.
Leave a Reply