Žuvis dažnai laikoma vienu sveikiausių pasirinkimų, nes suteikia visaverčių baltymų, omega-3 riebalų rūgščių, vitamino D ir B12, taip pat jodo bei seleno. Tačiau dalis jūrinių žuvų gali kaupti metilgyvsidabrį – toksišką junginį, kuris į vandenis patenka dėl taršos ir ilgainiui koncentruojasi mitybos grandinėje.
Didžiausias dėmesys skiriamas tunui, ypač dideliems ir ilgai gyvenantiems plėšriems individams. Kuo žuvis stambesnė ir kuo aukščiau mitybos grandinėje ji yra, tuo didesnė tikimybė, kad jos audiniuose susikaups daugiau metilgyvsidabrio.
Kas iš tiesų kelia riziką?
Metilgyvsidabris pavojingiausias nervų sistemai, todėl jautriausios grupės yra nėščiosios, krūtimi maitinančios moterys ir maži vaikai. Šioms grupėms ypač svarbu rinktis žuvis, kuriose gyvsidabrio būna mažiau, ir neįprasti valgyti nuolat tą patį vieną rūšies produktą.
Suaugusiam, sveikam žmogui problema dažniausiai kyla ne dėl vienkartinės porcijos, o dėl dažnos rutinos, kai tas pats plėšrus žuvies tipas valgomas reguliariai. Specialistai pabrėžia, kad saugiausia strategija yra įvairovė: kaitalioti skirtingas žuvis ir jūros gėrybes, o ne remtis vien tunu.
Kaip rinktis praktiškai?
Mažesnės žuvys paprastai sukaupia mažiau teršalų, todėl jos dažnai laikomos saugesniu pasirinkimu kasdieniam racionui. Prie dažniau minimų alternatyvų priskiriamos sardinės, ančiuviai, lašiša, pollokas ir Atlanto skumbrė.
Kalbant apie tuną, svarbus ir jo tipas bei produkto forma: kai kuriuose rekomendacijų sąrašuose konservuotas šviesus tunas įvardijamas kaip mažesnės rizikos pasirinkimas nei didesnių rūšių tunai. Vis dėlto net ir renkantis mažesnės rizikos variantus, patariama nepamiršti saiko ir įvairovės.
Jei kyla abejonių dėl mitybos nėštumo metu ar planuojant šeimą, verta pasitarti su šeimos gydytoju ar dietologu. Tinkamai parinkta žuvis išlieka svarbi subalansuotos mitybos dalis, tačiau sprendimus verta grįsti ne įpročiu, o informacija.
Leave a Reply