Jungtinės Valstijos paskelbė apie reikšmingą antrinių sankcijų išplėtimą Iranui, kurio esmė paprasta: bet kuri pasaulio įmonė, tęsianti sandorius su Teheranu, gali rizikuoti prarasti prieigą prie JAV dolerio atsiskaitymų sistemos. Tokie ribojimai ypač jautrūs, nes tarptautinėje prekyboje doleris išlieka pagrindine atsiskaitymų ir finansavimo valiuta.
JAV iždo departamentas pranešė išplėtęs sankcijų taikymo apimtį ir įvardijo naujas sritis, kurios, be naftos, tampa didesnio dėmesio taikiniu: laivyba, aviacija, auksas, technologijos bei skaitmeninis turtas. Kartu buvo įtraukti papildomi subjektai skirtingose jurisdikcijose ir pristabdytos licencijos, leidusios ribotą bendradarbiavimą.
„Iš esmės prašoma pasirinkti: Iranas arba Amerikos finansų sistema“, – sakė JAV iždo sekretorius Scottas Bessentas.
Europos prekyba su Iranu menka
Europos Sąjungos tiesioginė prekybinė priklausomybė nuo Irano šiuo metu yra nedidelė. Remiantis Eurostato duomenimis, 2025 metais ES prekių prekyba su Iranu siekė apie 3,72 mlrd. eurų, iš jų eksportas sudarė maždaug 2,97 mlrd. eurų, tai yra apie 0,1 proc. viso ES eksporto.
Vis dėlto likusi prekyba nėra tolygiai pasiskirsčiusi: didesnė dalis koncentravosi keliose valstybėse, ypač Vokietijoje, Italijoje ir Nyderlanduose. Eksporto struktūroje svarbūs farmaciniai produktai, medicinos įranga ir mašinos, o šios kategorijos neretai patenka į humanitarinių išimčių lauką.
Dėl tokio masto rinkos reakcija Europoje buvo santūri: investuotojai vertino, kad tiesioginė įmonių apyvarta su Iranu daugeliu atvejų jau seniai sumažėjusi iki minimumo. Tačiau ekspertai pabrėžia, kad ramybė gali būti apgaulinga, nes tikrieji padariniai dažnai pasimato per finansų grandines.
Didžiausia rizika slypi finansų grandinėje
Didžiausias iššūkis Europos bendrovėms kyla ne dėl pardavimų Irane, o dėl rizikos netyčia atsidurti sandorių grandinėje su sankcionuotu partneriu. Bankai, draudikai, laivybos įmonės ir žaliavų prekiautojai aptarnauja klientus daugelyje šalių, todėl net netiesioginė sąsaja gali tapti tyrimo ar sankcijų pagrindu.
Tokių priemonių poveikis dažnai būna ne tik teisinis, bet ir operacinis: atsiranda didesnė atitikties procedūrų našta, lėtėja mokėjimai, brangsta draudimas, o kai kurie bankai apskritai atsisako aptarnauti didesnės rizikos kryptis. Praktikoje tai gali reikšti, kad net teisėti sandoriai tampa sunkiai įgyvendinami.
Europos įmonės čia susiduria ir su reguliacine įtampa. ES Blokavimo statutas numato ribojimus, kaip bendrovės gali reaguoti į JAV sankcijas, o teismų praktika yra išaiškinusi, kad sutartinių santykių nutraukimas su Irano partneriais turi būti pagrįstas kitais motyvais nei vien JAV spaudimas.
Vis dėlto realybėje dauguma tarptautinių įmonių prioritetą teikia prieigai prie dolerio atsiskaitymų, JAV bankų korespondentinių sąskaitų ir platesnių kapitalo rinkų. Būtent todėl antrinės sankcijos laikomos vienu stipriausių JAV įrankių, galinčių paveikti ir tuos, kurie su Iranu dirba tik labai ribotai.
Leave a Reply