Islandijos balsavimą dėl ES derybų pakoregavo klaidinantys teiginiai: labiausiai kirto žvejyba

Islandijoje po įtemptos kampanijos rinkėjai nepritarė derybų su Briuseliu dėl narystės Europos Sąjungoje atnaujinimui. Rugpjūčio 29 dieną „ne“ pasakė 52,8 proc. balsavusiųjų, o derybos su ES faktiškai buvo įšaldytos dar nuo 2013 metais.

Viešojoje erdvėje referendumo metu plito prieštaringi ir netikslūs teiginiai, dalis jų buvo kartojami tiek socialiniuose tinkluose, tiek kai kuriose žiniasklaidos priemonėse. Dėl to rinkėjams buvo sunkiau atsirinkti, kas yra faktai, o kas – politinės interpretacijos.

Ryškiausias nesusipratimas kilo dėl jautriausios temos – žvejybos. Sklandė pranešimai apie tariamas derybas, kuriose esą buvo kalbama apie specialią išimtį Islandijai iš ES bendros žuvininkystės politikos.

Visgi Islandijos užsienio reikalų ministrė Þorgerður Katrín Gunnarsdóttir vėliau viešai atmetė teiginius, kad tokios išimtys buvo aptartos taip, kaip tai buvo pateikta kai kuriuose pranešimuose. Po šių patikslinimų dalis žiniasklaidos pripažino, kad istorija buvo perteikta netiksliai.

Žvejybos kvotos – politinis nervas

Žvejybos ištekliai Islandijoje laikomi strateginiu turtu, o kontrolė dėl žvejybos plotų istoriškai buvo ginama ypač griežtai. Tai primena ir vadinamieji Menkių karai su Jungtine Karalyste, vykę nuo XX amžiaus šeštojo iki aštuntojo dešimtmečio.

ES narystė reiškia prisitaikymą prie bendros žuvininkystės politikos, kuri apima ir kvotų bei prieigos prie išteklių taisykles. Vis dėlto nėra vieningo sutarimo, kokio masto kvotų perskirstymas realiai grėstų Islandijai, nes galutines sąlygas nustato derybos.

Tarptautinių santykių ekspertas Arno Minasian atkreipė dėmesį, kad neapibrėžtumas dėl žvejybos ir žemės ūkio temų gali mažinti visuomenės pasitikėjimą pačiu procesu. Pasak jo, tai yra skyriai, kurie Islandijai būtų vieni svarbiausių ir politiškai sudėtingiausių.

„Jei nuo pat pradžių neaišku, kaip būtų sprendžiama žvejybos ir žemės ūkio klausimų esmė, visuomenei sunku patikėti, kad galutinis susitarimas bus priimtinas“, – sakė A. Minasian.

Žuvininkystė Islandijos ekonomikai turi reikšmingą svorį: sektoriuje dirba apie 4 proc. darbuotojų, o jo indėlis į bendrąjį vidaus produktą siekia maždaug 8 proc. Dėl to bet kokie signalai apie galimą kontrolės praradimą kampanijoje tampa ypač paveikūs.

Teiginys apie naudą be narystės

Kita dažnai kartota žinutė buvo susijusi su Islandijos padėtimi Europos ekonominėje erdvėje. Kritikai teigė, kad šalis jau gauna esą beveik visus ES narystės privalumus, todėl narystė atneštų tik papildomų įsipareigojimų.

Tačiau būdama Europos ekonominės erdvės narė Islandija perkelia dalį ES vidaus rinkos taisyklių, bet neturi balsavimo teisės priimant sprendimus. Šalis neturi atstovų Europos Parlamente, nedalyvauja Europos Komisijos darbe ir neturi tiesioginės įtakos tam, kaip formuojamos taisyklės, kurių vis tiek privalo laikytis vidaus rinkoje.

Be to, referendumo kampanijoje išsiskyrė ir teiginiai apie kainą, kurią Islandija mokėtų už narystę. Buvo minimi labai skirtingi skaičiai – nuo maždaug 50 000 000 eurų iki 1 000 000 000 eurų per metus.

Nepriklausomo analitinio centro Europustraumar vertinimu, grynoji Islandijos narystės kaina galėtų siekti apie 60 000 000 eurų per metus. Tokie skirtumai rodo, kaip lengvai kampanijoje finansiniai argumentai tampa politinės kovos įrankiu, ypač kai auditorijai pateikiami be aiškaus paaiškinimo, kas įskaičiuota į sumą.

Ekspertai pabrėžia, kad tokiose kampanijose lemiamą įtaką dažnai turi ne vien pati tema, bet ir informacijos kokybė. Kai jautriausi klausimai, tokie kaip žvejybos kvotos ar narystės kaina, apipinami nepatikrintais teiginiais, rinkėjų pasirinkimą gali formuoti ne faktai, o baimės ir neapibrėžtumas.