Lenkijoje atlikti naujausi tyrimai rodo ryškią tendenciją: vis daugiau dirbančių žmonių atpažįsta perdegimui priskiriamus požymius. 2024 metais UCE Research ir platformos „ePsycholodzy“ apklausoje 78,3 proc. ekonomiškai aktyvių respondentų nurodė bent vieną iš 14 simptomų, siejamų su perdegimu.
Palyginimui, prieš trejus metus tokių buvo 65,3 proc. Dažniausiai minėtas ilgalaikis nuovargis, išsekimas ir energijos stoka, tai nurodė 43,4 proc. apklaustųjų. Kas ketvirtas kalbėjo apie sumažėjusią motyvaciją ir pasitenkinimą darbu, o maždaug penktadalis apie dirglumą, atitolimą nuo pareigų ar produktyvumo kritimą.
Vis dėlto vienas simptomas nereiškia, kad žmogus patiria perdegimą. Perdegimo sąvoka dažnai vartojama kaip bendras nuovargio sinonimas, tačiau medicininiu požiūriu tai yra kompleksiškesnis reiškinys. 2025 metais prof. Dominikos Maison tyrime 64 proc. respondentų teigė, kad perdegimą yra patyrę, o 89 proc. manė, jog darbdaviai problemos mastą nuvertina.
Kaip perdegimą apibrėžia PSO
Pasaulio sveikatos organizacija perdegimą apibūdina kaip lėtinio streso darbe pasekmę, kai su įtampa nepavyksta veiksmingai susidoroti. PSO išskiria tris pagrindinius elementus: išsekimą, didėjantį psichologinį atitolimą nuo darbo arba cinizmą ir sumažėjusį profesinio veiksmingumo jausmą.
Svarbu tai, kad pagal tarptautinę ICD-11 klasifikaciją perdegimas nelaikomas liga, jis priskiriamas su darbu susijusiems reiškiniams. Tai reiškia, kad problema pirmiausia siejama su darbo sąlygomis ir organizavimu, o ne vien su asmens gebėjimu pailsėti.
Kodėl riba taip lengvai išnyksta
Riba tarp paprasto pervargimo ir perdegimo ne visada aiški. Po intensyvaus laikotarpio daugeliui pakanka kelių ramesnių dienų, savaitgalio ar atostogų, kad atsistatytų. Tačiau perdegimui būdinga tai, kad pagerėjimas būna trumpalaikis arba jo išvis neatsiranda.
Pradžioje dažniausiai atsiranda nuovargis, dėmesio sutelkimo sunkumai, didesnis irzlumas. Vėliau dalis žmonių ima vilkinti užduotis, vengti bendravimo su kolegomis, dirbti mechaniškai ir vis dažniau vertinti darbą tik per neigiamą prizmę.
Dažnai prisideda ir fiziniai simptomai: miego sutrikimai, galvos skausmai, raumenų įtampa, sunkesnė regeneracija. Ypač neramina tai, kai būklė tęsiasi savaitėmis ar mėnesiais ir pradeda veikti gyvenimą už darbo ribų, mažėja energija artimiesiems, judėjimui ar anksčiau džiuginusioms veikloms.
Ką iš tiesų keičia darbdaviai ir darbuotojai
PSO pabrėžia, kad perdegimo riziką didina per didelis krūvis, per greitas tempas, ilgos arba neelastingos valandos, mažas darbuotojo savarankiškumas, nepakankamas palaikymas ir darbo nesaugumas. Todėl sprendimai neturėtų apsiriboti patarimu daugiau ilsėtis, jei darbo sąlygos lieka tokios pačios.
Didelę reikšmę turi ir vadovavimo kultūra: neaiškūs lūkesčiai, retas grįžtamasis ryšys, nuolatinė įtampa ir jausmas, kad gerai atliktas darbas apdovanojamas tik dar didesniu krūviu. Prisideda ir nuolatinis pasiekiamumas, kai vakare ar per atostogas tikimasi greitai reaguoti į skambučius ir žinutes.
Praktinis pirmas žingsnis dažnai būna aiškesnis ribų nustatymas, pavyzdžiui, išjungti darbinius pranešimus po darbo, susitarti dėl viršvalandžių, realiai išnaudoti atostogas ir atvirai aptarti užduočių apimtį. Jei nuovargis, miego problemos, prislėgta nuotaika ar dėmesio sutrikimai užsitęsia, verta pasitarti su gydytoju ar psichologu, nes panašūs simptomai gali būti susiję ir su kitomis sveikatos priežastimis.
Leave a Reply