Indijos Gudžarato valstijoje miškininkai patruliuodami miško teritoriją užfiksavo retą smėlio gyvatę Psammophis schokari, kuri šiame regione nebuvo patikimai matyta nuo 1872 metais atliktų stebėjimų. Naujasis radinys, patvirtintas nuotraukomis ir vaizdo įrašais, keičia iki šiol vyravusią prielaidą, kad rūšis iš šios arealo dalies buvo išnykusi.
Pasak vietos specialistų, gyvatė pastebėta tada, kai pareigūnai mėgino patraukti nuo kelio kitą roplį, kad šis nepatektų po transporto priemonėmis. Būtent tokiomis situacijomis dažniausiai ir užfiksuojami reti gyvūnai, nes keliai ir takai tampa vietomis, kur žmogus ir laukinė fauna susikerta dažniausiai.
Rūšies identifikavimas atliktas remiantis vizualine medžiaga, kuri perduota herpetologams. Tokia praktika šiandien tapo įprasta, nes aukštos raiškos telefonų kameros leidžia greitai įvertinti požymius, o prireikus vėliau organizuoti tikslines ekspedicijas, nepadarant papildomo poveikio gyvūnui.
Ką tai reiškia mokslininkams?
Faktas, kad Psammophis schokari vėl aptikta Gudžarate, gali reikšti kelis scenarijus: rūšis regione išliko visą laiką, tačiau buvo itin retai sutinkama, arba jos populiacija atsigavo pasikeitus buveinėms ir klimatinėms sąlygoms. Mokslininkams dabar svarbiausia nustatyti, ar tai pavienis individas, ar ženklas, kad egzistuoja stabilus vietinis paplitimas.
Istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad 1872 metais šią gyvatę regione fiksavo XIX amžiaus gamtininkai, o vėlesni patikimi patvirtinimai nebuvo registruojami daugiau nei 150 metų. Tokie ilgi „tylos“ laikotarpiai gamtoje nėra neįprasti: kai kurios rūšys laikomos lokaliai išnykusiomis, kol atsitiktinai aptinkamos iš naujo, ypač sunkiai pasiekiamose ar menkai tirtose teritorijose.
Paplitimas ir pavojingumas
Šios smėlio gyvatės arealas apima Šiaurės Afriką, Artimuosius Rytus, Arabijos pusiasalį ir dalį Pietų Azijos. Ji sutinkama ir tokiose šalyse kaip Pakistanas bei Afganistanas, todėl jos grįžimas į Gudžaratą geografiškai nėra neįtikėtinas, tačiau regionui tai vis tiek itin retas ir svarbus patvirtinimas.
Psammophis schokari dažnai apibūdinama kaip labai greita, karščiui prisitaikiusi gyvatė. Ji medžioja judrią grobio bazę, dažniausiai driežus, kartais smulkius graužikus ar paukščius, o greitis padeda tiek medžioklėje, tiek judant įkaitusiu smėliu, kad kontaktas su karštu paviršiumi būtų kuo trumpesnis.
Nors rūšis laikoma nuodinga, specialistai pabrėžia, kad jos nuodų poveikis paprastai nėra priskiriamas prie pačių stipriausių, tačiau bet koks įkandimas gali būti pavojingas ir reikalauja medicininės apžiūros. Laukinėje gamtoje gyvatės dažniausiai vengia žmogaus, o incidentai kyla tada, kai gyvūnas užspeičiamas arba bandomas paimti į rankas.
Kas bus daroma toliau?
Po tokio radinio paprastai planuojami papildomi lauko tyrimai, siekiant patikrinti, ar regione yra daugiau individų, kokiose buveinėse jie laikosi ir kokios grėsmės jiems kyla. Tyrėjams svarbu įvertinti ir žmogaus veiklos poveikį, nes kelių infrastruktūra, žemėnaudos pokyčiai bei buveinių fragmentacija dažnai tampa lemiamais faktoriais roplių populiacijoms.
Jei bus patvirtinta, kad Gudžarate egzistuoja bent minimali populiacija, tai gali paskatinti tikslines apsaugos priemones ir tikslesnį rūšies paplitimo žemėlapio atnaujinimą. Toks atvejis taip pat primena, kad net ir gerai žinomuose regionuose biologinė įvairovė gali slėpti netikėtų atradimų.
Leave a Reply