Tvarus statybų proveržis stringa: sveikatos ir sąskaitų naudos neužtenka, reikia taisyklių

Nauda aiški, bet tempas nevienodas

Tvari statyba ir pastatų modernizavimas rinkoje juda labai skirtingu greičiu: vienur sprendimai diegiami greitai, kitur pokyčiai stringa. Diskusijose vis dažniau akcentuojama, kad vien argumentų apie mažesnes sąskaitas ir geresnę savijautą nepakanka, jei neveikia taisyklės ir finansiniai signalai.

Komerciniame sektoriuje sprendimus lengviau priimti dėl didesnių biudžetų ir aiškesnio ilgalaikio atsiperkamumo. Tuo metu viešajame sektoriuje transformaciją dažnai lėtina pirkimų logika, kur vis dar vyrauja mažiausios kainos kriterijus.

Nuo 2030 metų – privalomas anglies pėdsakas

Europos Sąjungoje kryptis aiški: nauji pastatai palaipsniui turės atitikti vis griežtesnius energinio efektyvumo ir emisijų reikalavimus. Numatoma, kad nuo 2030 metų naujiems pastatams vis plačiau bus taikoma prievolė pateikti viso gyvavimo ciklo anglies pėdsaką, apimant medžiagų gamybą, transportą, statybą, eksploataciją ir griovimą.

Tokia informacija tampa aktuali ne tik būsimiems pirkėjams ar nuomininkams, bet ir finansų sektoriui, vertinančiam projekto rizikas. Praktikoje tai reiškia, kad tvaresni projektai gali tikėtis palankesnių sąlygų, o neefektyvūs sprendimai ilgainiui taps brangesni.

Kas stumia pokyčius į priekį?

Didžiausi statybų transformacijos „varikliai“ dažniausiai yra tie, kurie patys vėliau naudoja pastatą ir moka eksploatacijos sąskaitas. Jie linkę skaičiuoti ne vien statybos kainą, o viso pastato gyvavimo ciklo kaštus, įskaitant energiją, priežiūrą ir remontus.

„Žmonės didžiąją gyvenimo dalį praleidžia patalpose, todėl lūkesčiai pastatams auga: svarbios ne tik sąskaitos, bet ir sveikata bei savijauta“, – sakė Agnieszka Kalinowska-Sołtys, UN Global Compact Network Poland operacijų vadovė.

Visai kita logika dažnai veikia ten, kur statoma pardavimui: prioritetas tampa greitis ir kaina, o ilgalaikė pastato eksploatacija lieka pirkėjo rizika. Dėl to rinka pati savaime ne visada sukuria pakankamą paskatą investuoti į pažangesnius sprendimus.

Viešieji pirkimai ir teisėkūra – silpnoji grandis

Diskusijose pabrėžiama, kad be aiškių nacionalinių taisyklių ir nuoseklaus reikalavimų įgyvendinimo proveržis gali likti fragmentiškas. Kai teisėkūra vėluoja, o viešuosiuose pirkimuose dominuoja mažiausia kaina, tvarūs sprendimai pralaimi net tada, kai ilgalaikėje perspektyvoje jie būtų pigesni.

„Jeigu teisėkūra nejudės kartu su verslu, apie žalią kryptį dar ilgai kalbėsime, bet pokyčiai vyks labai lėtai“, – sakė Agnieszka Kalinowska-Sołtys.

Kartu stiprėja ir ekonominis argumentas: pigios energijos era Europoje baigėsi, todėl didėja spaudimas projektuoti ir renovuoti taip, kad pastatą būtų įmanoma išlaikyti įvairiomis kainų sąlygomis. Tai ypač aktualu didelėms organizacijoms, savivaldybėms ir įstaigoms, kurių sąskaitos už energiją tiesiogiai veikia biudžetus.

Seni pastatai – didžiausias iššūkis

Tvarių statybų tema neapsiriboja naujais projektais: didžioji dalis pastatų, kuriuose gyvena ir dirba žmonės, jau pastatyti. Dalis jų yra prastos energinės būklės, todėl modernizacija tampa pagrindiniu keliu mažinti sąskaitas ir emisijas.

Tačiau renovacija ne visada ekonomiškai pagrįsta: kai kuriems pastatams dėl techninės būklės, planavimo ar miesto tankinimo logikos gali būti racionaliau pasirinkti griovimą ir naują statybą. Didmiesčiuose šią kryptį papildomai skatina sklypo vertė ir galimybė seną užstatymą pakeisti didesnio intensyvumo projektu.

Bendras rinkos signalas aiškėja: tvari statyba tampa ne vien reputacijos klausimu, o konkurencingumo ir rizikos valdymo dalimi. Vis dėlto be aiškesnių viešųjų pirkimų taisyklių, nuoseklios teisėkūros ir finansinių paskatų vien naudos argumentai pokyčio greičiausiai nespartins pakankamai.