Jaunų žmonių radikalizacija internete šiandien gali vykti gerokai greičiau nei anksčiau – procesas, kuris dar neseniai užtrukdavo apie pusantrų metų, dabar kartais suskaičiuojamas savaitėmis. Prie to prisideda algoritmų siūlomas kraštutinis turinys, uždaros bendruomenės ir nuolatinis emocinis bei informacinis perkrovimas.
Apie tai, kalbėdamas su Lenkijos portalu WNP, teigia dr. Konradas Ciesiołkiewiczius – Korczako universiteto Informacinės visuomenės analizės centro vadovas, dirbantis su vaikų ir paauglių saugumo internete tema. Jis ragina vengti skubotų vertinimų ir remtis tik patikima informacija, kurią pateikia policija ir prokuratūra.
Ekspertas pabrėžia, kad socialinių tinklų ir kitų platformų rekomendacijų sistemos dažnai apdovanoja dėmesį traukiančiu, sensacingu turiniu. Kraštutiniai įrašai ar smurtą romantizuojančios istorijos gali būti „pastumiamos“ vartotojui ne todėl, kad jis jų ieško, o todėl, kad toks turinys ilgiau išlaiko auditoriją.
Suaugusiesiems – tėvams, globėjams, mokykloms – svarbu suprasti, kad pavojų kelia ne vienas atskiras signalas, o jų visuma. Anot pašnekovo, nerimą turėtų kelti ypač staigūs pokyčiai elgesyje, užsidarymas nuo aplinkinių, smurto tema persmelkti interesai ar staigus įsitraukimas į uždaras interneto grupes.
Kas kuria pavojingą terpę paaugliams
Pašnekovas atkreipia dėmesį į specifinį skaitmeninį „ekosistemų“ veikimą: socialiniai tinklai, srautinių transliacijų platformos, žaidimų bendruomenės ir susirašinėjimo programėlės sudaro vieną vientisą aplinką, kurioje jauni žmonės gali greitai pereiti nuo nekalto turinio prie ekstremalesnio.
Šioje aplinkoje veikia ir uždaros bendruomenės – grupės ar kanalai, į kuriuos patenkama per kvietimus, pažintis ar algoritmų pasiūlymus. Jose taisyklės neretai kitokios: siekiama dėmesio, statuso, o motyvacija gali tapti destruktyvi.
Dar vienas svarbus elementas – emocinis svyravimas, kurį stiprina nuolatinis informacijos srautas. Anot eksperto, tokioje būsenoje žmogus tampa imlesnis manipuliacijai, o paaugliams tai ypač pavojinga, nes jų gebėjimai susidoroti su krizinėmis situacijomis dar tik formuojasi.
Kalbėdamas apie pažeidžiamumą, ekspertas mini, kad rizika didėja tiems, kurie patyrė smurtą – namuose, bendraamžių aplinkoje ar internete. Taip pat minimi jaunuoliai, susiduriantys su psichikos sveikatos krizėmis ar sunkumais kritiškai vertinant situacijas pavojingose bendruomenėse.
Kokie požymiai turėtų kelti nerimą
Pasak dr. K. Ciesiołkiewicziaus, vienas dažniausių įspėjamųjų ženklų – socialinių ryšių nutraukimas: jaunas žmogus staiga atsitraukia nuo draugų, šeimos, veiklų, ima vengti įprastų kontaktų. Kitas signalas – auganti fascinacija smurtu, teroro išpuoliais ar žmonėmis, įvykdžiusiais žmogžudystes.
Toks susižavėjimas gali pasireikšti skirtingai: piešiniuose, simboliuose, užrašuose, pasakojimuose apie kruvinus įvykius. Nerimą turėtų kelti ir staigios fantazijos apie kerštą konkretiems asmenims, netikėtai atsiradęs susidomėjimas ginklais ar sprogmenimis.
Ekspertas mini ir kitus galimus ženklus: ryškūs aprangos pokyčiai, pavyzdžiui, kūno slėpimas, kuris kartais siejamas su bandymu paslėpti savęs žalojimo pėdsakus. Taip pat gali atsirasti ženklai ant kūno, susiję su priklausymu grupei, nors kiekvienu atveju svarbu vertinti kontekstą ir neskubėti daryti išvadų.
Kai kuriais atvejais problemos požymiai išryškėja ir šeimos aplinkoje – pavyzdžiui, dėl melagingų pranešimų tarnyboms, kai policija kviečiama be realaus pagrindo. Pašnekovas pabrėžia: ypač pavojinga yra tokių signalų sankaupa, kai keli įspėjamieji ženklai pasirodo vienu metu.
Algoritmų vaidmuo ir sąmokslo teorijų spąstai
Anot eksperto, algoritmai gali stipriai prisidėti prie vadinamosios „algoritminės radikalizacijos“. Kraštutinis turinys dažnai yra sensacingas, sukelia emocijas ir ilgiau išlaiko dėmesį, todėl platformų sistemos jį linkusios rekomenduoti – net jei tai gali žaloti jauną žmogų.
Tokiu būdu vartotojas gali patekti į vadinamąją „triušio olą“: nuo neutralių interesų pereinama prie vis toksiškesnių įrašų, o vėliau – į prastai moderuojamas arba visai nemoderuojamas erdves. Pašnekovas pateikia pavyzdį, kad berniukams rekomendacijose gali būti pernelyg daug mizoginistinių naratyvų, o mergaitėms – turinio, idealizuojančio išvaizdą ir skatinančio nesveikus santykius su kūnu.
Jis taip pat sieja radikalizacijos riziką su sąmokslo teorijomis. Tokie naratyvai, ypač informacinio chaoso metu, suteikia paprastus atsakymus į sudėtingus klausimus, sukuria tariamo saugumo ir kontrolės jausmą bei leidžia priklausyti bendruomenei – net jei ji paremta priešiškumu „kitoms grupėms“.
Galiausiai ekspertas pabrėžia, kad sprendimų reikėtų ieškoti ne tik draudimuose vaikams, bet ir platesnėje atsakomybėje: veiksmingo amžiaus patikrinimo, saugumo principų diegimo pačiose platformose bei švietimo – ir vaikų, ir suaugusiųjų. Jo teigimu, kritinis mąstymas ir atsparumas manipuliacijai turėtų būti ugdomi nuosekliai, o ne tik reaguojant į krizę.
Leave a Reply